Kaune yra daugiausia prospektų iš visų Lietuvos miestų – net vienuolika, sostinė tegali pasigirti keturiais. Po tris vardus pergyvenusį Vytauto pr. vaikštome su architektu Rimvydu Jurgiu Paliu.

Išsiskiria stotimis

Caro laikais ši Kauno gatvė vadinosi Michailovskio pr., prieškariu – Vytauto pr., sovietmečiu – Lenino pr., o atkūrus nepriklausomybę ir vėl sugrąžintas Vytauto pr. vardas. Tai platus Geležinkelio stotį su miestu jungiantis prospektas.

"Pats savaime Vytauto pr. tarsi ir nepasižymi kokiais nors ypatingais architektūriniais statiniais. Tačiau jo reikšmė ta, kad šis prospektas – viena Kauno arterijų, sudarančių miesto urbanistinį audinį", – R.J.Palys užsižiūri į Vytauto pr. pradžioje stūksantį Geležinkelio stoties pastatą.

"Dydis, kryptis, tiesumas, svarba, architektūra, užstatymo plotis, visuomeninio judėjimo prasmė ir suteikia gatvei prospekto vardą, tai tokia emociškai aukštesnė jos kategorija", – aiškino architektas.

Vytauto pr. išskirtinis stotimis, jos čia yra dvi – Autobusų ir Geležinkelio. Nuo jų prospektu atvykusieji juda į miesto centrą.

Geležinkelis XIV a. tapo pagrindine transporto priemone po vandens kelių. "Dar buvo arklių transportas, tačiau tikras ir didingas transportas buvo tik traukiniai bei geležinkelis", – pabrėžė techninio paveldo gerbėjas R.J.Palys.

Prarastas didingumas

"Aš mėgau šią miesto dalį. Vis kviesdavau žmoną eiti čia pasivaikščioti. Labai patiko garvežiai. Patiko klausytis jų puškavimo ir leidžiamų sirenos garsų. Pakeliui dar uždegdavau vieną kitą reklamą, kad linksmiau būtų. Mat seniau parduotuvių reklamos įsijungdavo ir išsijungdavo pastato išorėje. Užmatęs jungiklį visada įjungdavau, nors pardavėjos ir pykdavo", – į atsiminimus nuklydo architektas.

R.J.Palys yra sukūręs Geležinkelio stoties rekonstrukcijos projektą, kuris nebuvo įgyvendintas. Architekto vizijose buvo daugiau didingumo, peronas dengtas stikliniu gaubtu ir numatyta daugiau gyvasties.

R.J.Palys atminė skaitęs, kad prieškariu Laisvės al. restoranuose linksmintis mėgę menininkai, žurnalistai, lakūnai paryčiais tęsti diskusijų apie meną ar egzistencinius klausimus keldavosi į Geležinkelio stotyje veikusį restoraną. Jis pradėdavo veikti apie 4 val. ryto. "Būdavo pats tas. Karštos diskusijos prie dešrelių su troškintais kopūstais, taurė alaus ar konjako – ir vėl nauja diena prasideda", – juokdamasis tenykštę atmosferą pamėgino apibūdinti architektas.

Geležinkelio stotyje ir sovietmečiu veikė restoranas "Bombėjus". Tikrai ne kaskart užsukęs galėjai čia rasti laisvų vietų.

"Man gaila, kad darant transporto sistemos rekonstrukcijas neliko Geležinkelio stoties aikštės. Kituose didmiesčiuose geležinkelio stotyse verda gyvenimas, daugybė įvairių paviljonų, kavinukių, prekybos taškų. Šiandien didingais Geležinkelio stoties laiptais kopia vos vienas kitas keleivis, atsidaro tik vienos durys, o privažiavimas automobiliu – keistas. Miestas, manau, padarė klaidą, keisdamas Geležinkelio stoties prieigas, ta vieta, kaip laikinosios sostinės vartai, prarado savo emocinį krūvį", – apgailestavo architektas.

Deimanto verti pastatai

Dar rūsčiau R.J.Palys grūmojo Stoties turgavietės pusėn. Kadaise vienas didžiausių kino teatrų "Planeta" dabar glaudžia rūkytais mėsos gaminiais, pieno produktais, daržovėmis prekiaujančius prekybininkus. Aplinkui buvusį kino teatrą – turgavietės prekystaliai.

"Na kas čia per statiniai? Jie gadina veidą ir tas turgus šiai vietai, kaip Kauno vizitinei kortelei, visiškai netinka", – pyko architektas. Čia pat, atminė jis, Vytauto pr. ir M.K.Čiurlionio g. sankryžoje tarpukariu buvo viešbutis "Lozana" – esą visiškai kitoks įspūdis atvykus į miestą.

Toliau žvalgydamasis po šią aukštesnės kategorijos gatvę R.Palys gūžtelėjo prospekto sankirtoje su Šiaulių g.: "Kažkokia neišbaigta erdvė." Sovietmečiu išdygęs pastatas, anuomet buvusi "Ekspreso" kavinė – viena pirmųjų švediško stalo tipo užeigėlių. Eilės nusidriekdavo laiptais, o garsas apie saldžios grietinėlės ir džiovintos duonos desertą sklido visame mieste. Apylinkių vaikai šalia "Ekspreso" pirmame aukšte gerdavo pieno kokteilius, kurio konkurencijos neatlaikė Laisvės al. buvusio Pieno baro toks pat gaminys. Dabar čia – skurdi dėvėtų drabužių parduotuvė.

"Šis kampas nei šioks, nei toks, o štai šiek tiek giliau Vytauto pr. – koks nuostabus namukas", – pastebėjo architektas. Tokio pat šilto R.J.Palio dėmesio sulaukė ir caro laikų vieno aukšto pastatėliai keliaujant prospektu nuo Šiaulių g. "Jei paliekami tokie seni pastatai, jie turi blizgėti kaip deimantas karūnoje, o nebūti apkabinėti menkavertėmis reklamomis", – vėl kritikos pažėrė architektas.

Vis dėlto ją čia pat keitė pastebėjimas, kad atgaivinti Vytauto pr. didybei reikia visai nedaug – negailėti menkaverčių sovietmečio statinių ir užpildyti tuščias erdves. Žingsniuodamas Vytauto pr., tokių tuščių ir dėmesio būtinų vietų R.J.Palys suskaičiavo keturias. Skaičiuodamas prospekto minusus, taip pat dėliojo ir pliusus.

Komplimentai žaliajai erdvei

"Vytauto pr. turi keletą įdomių erdvių. Na, kad ir Autobusų stoties erdvė. Ji atvira ir tokių dabar Kaune nelabai daug. Gal retas atkreipia dėmesį, kaip dailiai iš Vytauto pr. atsiveria Žaliakalnis", – architektas lyg koks dailininkais žodžiais piešė reginį.

Šis reginys įrėmintas dviejų pastatų: vienoje pusėje – tarpukario Autobusų stoties pastatas, kitoje – buvusi "Mada", dabar virtusi viešbučiu. O atsiveriančioje panoramoje – įspūdingi radijo stočių bokštai. Ne visur tokius rasi. Žaliakalnio fone išryškėja ir "Stumbro" sandėlis, ir erdvė, kurioje stovi spalvoti autobusai.

"Ši erdvė tikrai vertinga, nors kiti architektai mano, kad ją  reikia uždaryti. Čia stočiai ankšta ir nepatogu, tačiau istoriškai ir emociškai jai tai tinkama vieta. Kas norėtų atvažiavęs į Kauną išlipti kažkur laukuose", – retoriškai klustelėjo R.J.Palys.

Architekto žvilgsnis užkliuvo už tarpukario pastato tarp Verslo centro ir viešbučio. "Labai įdomus pastatas", – R.J.Palys nužvelgė buvusį "Drobės" direktoriaus gyvenamąjį namą ir pasuko į Ramybės parką.

Senąsias miesto kapines architektas apdovanojo komplimentais. "Ypač vasarą iš gatvės pusės ši žalioji erdvė gražiai dera su kitoje Vytauto pr. pusėje esančios Karo ligoninės komplekso kiemo medžiais", – gyrė R.Palys, o jo vaizduotė jau atvėrinėjo ligoninės tvorą ir jungė ką tik paminėtas žaliąsias erdves.

Reikia atverti grožybes

Neturime nieko gero pasakyti apie Vytauto pr.? "Nieko panašaus. Čia yra ganėtinai didingų, įvairių laikotarpių pastatų. Vytauto pr. turi daug potencijos būti tikru prospektu. Reikia tik baigti jo kūrimą", – entuziastingai žėrė R.J.Palys.

Architektas aiškino, kad šioje miesto vietoje niekada nebuvo tradicijos pasivaikščioti ar pasisėdėti kavinukėse. Gal dėl visai šalia esančios Laisvės al., kuri visada ypatingai traukė. Vytauto pr. buvo tik kelias į traukos vietą. Be to, ir čia visada buvo, seno kauniečio žodžiais, tokia tamsesnė. Visiškai kitaip dabar – išsivaliusi, bet labai marga.
"Šioje gatvėje reikia drąsių veiksmų. Aš būčiau už ryžtingesnį medžių genėjimą. Tada būtų matyti Vytauto pr. statinių įvairovė ir juos puošiančios detalės", – užsisvajojo architektas ir nusijuokė, atminęs vienu mįslingiausiu vadinamą tarpukario statinį Vytauto pr.

Tai gyvenamasis namas už dabartinio Šiaulių banko arba buvusio restorano "Bialystok". "Čia architekto Jokūbo Pero darbas. Tačiau jis pats vadino šį statinį klaida", – nusijuokė R.J.Palys. Įdomi šio pastato ne tik architektūra, bet ir statymo istorija. Esą tai nėra autentiškas kūrinys, o kopija iš užsienio žurnalo. Įgaubtas pastato fasadas, centre – atviras prieangis, kurio kolonas puošia žmonių figūros.

"Pažvelkite, kaip gražiai baigiasi Vytauto pr." – R.J.Palys mosteli į Karolio Reisono suprojektuotą Žemės ūkio rūmų pastatą, K.Donelaičio ir Parodos g. sankryžą, monumentaliai stūksantį Vytauto Landsbergio kūrinį – buvusius tarpukario apskrities savivaldybės rūmus – dabartinį Kauno apskrities policijos pastatą.

"Čia miesto vizitinė kortelė. Reikia tik pridėti ranką, tada ir visą miestą svečiai kitaip vertins", – įsitikinęs ekskursijos po Vytauto pr. gidas architektas R.J.Palys.