Ar ilgai nešiosime savyje kultūrinį, emocinį posovietinį paveldą? | kl.lt

AR ILGAI NEŠIOSIME SAVYJE KULTŪRINĮ, EMOCINĮ POSOVIETINĮ PAVELDĄ?

Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkas Arvydas Grišinas "Kauno dienos" studijoje panagrinėjo posovietinę tapatybę, mentalitetą, su sovietiniu palikimu siejamus posakius.

– Esate ganėtinai jaunas žmogus. Kodėl nagrinėjate tai, kas jau baigėsi prieš 30 metų?

– Tema akivaizdžiai aktuali ir dabar. Ukrainos įvykių kontekste matome, kad tema nėra baigtinė, uždara ir išspręsta. Mano asmeninis santykis toks, kad aš užaugęs jau po sovietmečio. Mano vaikystė prabėgo Lietuvai virstant nepriklausoma.

– Kaip, jūsų akimis, atrodo sovietmetis?

– Iš dalies buvimas šone ir žiūrėjimas iš šalies, bet kartu ir esant toje visuomenėje, užaugus joje, suteikia kampą, kuris leidžia kai kuriuos dalykus pamatyti kitomis akimis. Mano mokslinis tyrimas visada remiasi į žmogiškąją patirtį. Man svarbu, kaip išgyvenami politiniai procesai. Kai kuri dalykai, pvz., blato sistema, santykiai. Man, žiūrint iš šalies, atrodo kaip ir pažįstami, suprantami, bet kartu labai keisti.

A.Grišinas pastebi, kad  niekas neapsaugotas nuo radikalizmo apraiškų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Kas keisčiausia jums, kalbant apie sovietmetį?

– Keisčiausia man atrodo tokia tema, kuria ir rašiau bei mąsčiau, – cinizmas, atsietumas tarp politinės praktikos, tarp tų dalykų, kurie realiai vyksta, kokie mūsų santykiai tarpusavyje, ko mes tikimės vieni iš kitų, to atsietumas nuo deklaruojamų tezių, t.y. to, kas buvo kalbama iš tribūnų, ir to, kas iš tiesų vyko. Ši atskirtis yra akivaizdi, kai turima omenyje, kad buvo oficiali propaganda, kuria vargu ar kas tikėjo. Nuostata buvo tokia, kad šnekama, kas šnekama, bet yra, kaip yra. Aš tai vadinu tam tikru ciniškumu.

– Ir psichologai galėtų nagrinėti tokį fenomeną. Bendras melo burbulas, kuriame gyveno šimtai milijonų žmonių. Kosminis emocinis palikimas.

– Be galo įdomu yra dėl dviejų dalykų. Šiais laikais mes to tikimės – vykdome politiką tokią, kokios tikimės, elgiamės taip, kokio elgesio tikimės iš kitų. Reakcija į situaciją lyg ir racionali, nesitikime nieko gero iš pažadų. Vėliau situacija virsta į tai, kad tų pažadų kaip ir nereikia laikytis, nes vis tiek niekas jais netiki, kad ir kalbant apie rinkimus.

– Galbūt tai susiję su mūsų palikimu?

– Aš nemanyčiau, kad tai grynai sovietinis palikimas. Tai pozicija, kurią žmonės, saugodami save ir reaguodami į situaciją, išsiugdė. Juk Sąjūdžio laikmečio idealizmas buvo ganėtinai išskirtinis, kai žmonės iš tikrųjų patikėjo solidarumu. Bet vis tiek vėlesnis laikotarpis, suirutė, sudėtinga ekonominė situacija, bandymas pritapti paliko pėdsaką.

– Kaip jums atrodo fenomenas, kai dalis visuomenės sako, kad "prie ruso buvo geriau"?

– Man atrodo, kad kaip ir tezės: "Ar už tokią Lietuvą mes kovojome", "Visi už laisvą Lietuvą" – visų tokių šūkių neskaitau pažodžiui. Kai žmonės sako, kad "prie ruso buvo geriau", girdžiu nusivylimą, nepritapimą, galbūt neišpildytus lūkesčius. Nemanau, kad tie žmonės, jei dabar būtų sugrąžinti į tą laiką, chruščiovinį butą, labai džiaugtųsi. Įdomu tai, kad mes susikuriame mitus ir projektuojame savo pačių išgyvenimus, ilgesius, džiaugsmus, o vėliau naudojame juos politikoje.

– Tai nėra tikras tų laikų ilgesys?

– Taip, ir manau, kad tai reakcija į sunkų perėjimą. Viltis ir įsivaizdavimas, kokia bus Lietuva, kaip mes gyvensime, bet realybė – kitokia nei susikurtas vaizdas.

Kai žmonės sako, kad "prie ruso buvo geriau", girdžiu nusivylimą, nepritapimą, galbūt neišpildytus lūkesčius.

– Ar ilgai mes nešiosime savyje kultūrinį, emocinį posovietinį paveldą? Ar gyvensime su juo kaip su istoriniais prisiminimais, tai taps neišdildoma tautos mentaliteto dalis ir ateinančioms kartoms?

– Jeigu nueitume iki Kauno pilies, žinotume, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldas – ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir aistringas mūsų širdyse, aišku, truputėlį ironizuoju. Atributai, gatvių pavadinimai labai aktyviai veikia mūsų politikoje, ypač tai galima matyti viešųjų erdvių diskusijose. Aš manau, kad sovietmetis išdils kaip gyvas atsiminimas ir jaunajai kartai jis bus ženklų turintis laikas, tačiau nereiškia, kad tie ženklai nustos mus veikti emociškai, praktiškai ir politiškai.

– Ar kuri kita šalis vertina tą laikmetį panašiai kaip Lietuva?

– Naratyvai gana individualūs. Juos sieja išgyventas milžiniškas virsmas, fundamentalus pasaulio pasikeitimas, atsivėrę Vakarai. Tai jungia ypač posovietines Europos erdves. Tik klausimas, kaip ir kas su tuo susiduria ir tvarkosi. Ypač svarbūs istoriniai mūsų simboliai, naratyvai ir pasakojimai apie save laike. Vienos valstybės labiau išlaikiusios imperinį Rusijos naratyvą apie tautų brolybę, kitos labiau pasibodėjusios spruko nuo to, trečios valstybės neturėjo aštraus socializmo rojaus, tai jos galbūt jaučiasi saugiau.

– Galime kalbėti apie žodžio laisvę, demokratiją, bet žodžio laisvės ribojimų randasi žymiai daugiau, nei buvo seniau. Kyla daug minčių, kur einame su demokratija?

– Geras klausimas. Yra išlikęs Vakarų mitas, kuris gan vienalytis, su liberalia demokratija, amerikietišku modeliu.

– Mes dabar labai sekame paskui Vakarus, bet matome, kad ten žodžio laisvė smarkiai ribojama.

– Vėlgi, reikia suprasti, kad tai nėra tiesiog kažkokia pikta jėga, bandanti suvaržyti žodžio laisvę. Tai Vakarų svarstymas, kaip gyventi atvirai ir kartu neįžeidžiant. Tolerancijos našta yra milžiniška. Ji nėra labai lengva ir paprasta.

– Ar nekyla minčių, kad Lietuvoje dabar purenama dirva rastis naujai ultrapatriotinei politinei jėgai?

– Tokių dalykų yra ir, žinoma, kad, ypač esant įtampoms, tokių gestų atsiranda. Niekas neapsaugotas nuo radikalizmo apraiškų. Man atrodo, kad baigėsi viso pasaulio, susikibusio rankutėmis, vizija ir draugiško buvimo laikai. Ką tai duoda mums? Yra galimybė, matant radikalius požymius, vertinti tai, ką turime. Problema, kad tokį istoriškai retą ir keistą laikmetį mes laikome savaime suprantamu. Aš manau, kad visada kažkur gludi radikalūs elementai ir jie gali pasireikšti arba ne. Tai tam tikra prasme žmogaus sąmonės dalis, kuri yra linkusi griauti ir kariauti, kurti iš naujo, neklausyti kitų. Būtent tai gali tapti akstinu nepasileisti ir kitai pusei.

Rašyti komentarą
Komentarai (20)

kaunietis

laisvė-aukščiausias Tautos gėris,kūrybos pradas,ieškojimas,pravėrimas akių ir pakėlimas galvos

80.

Tais tarybiniais laikais buvom ramūs dėl savo vaikų ateities. Žinojom, kad galės mokytis, gauti darbą, nebadaus, nors bus ir mažas atlyginimas, bet buvo maistas pigus ir po šiukšlynus nereikės kapstytis.

75 metis is neprarastos kartos

Menki "patriotai"su savo nuomone is tvartelio galiu tiesiai pasakyti kad kas istikruju myli ir mylejo savo krasta kalba dirbo lietuvai o smetonienes ponu valdoma lietuva buvo blogiau nei kokie svetimsaliai:gyvenom auginom mokem vaikus Neskurdom dirbom poilsiavome sanatorijose poisio namuose pajuryje..Vazinejome po sovietu sajunga traukiniais automobiliais niekas nepiktzodziavo gerbe pabaltijo zmones.NEDRISKIT MELUOTI TIE KURIE GIME PRIES 30 40 METU.NUPIRKTA JUSU TIESA.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS