"Gyvybei išgelbėti neužtenka brangių aparatų ir net puikių gydytojų. Būtina gera organizacinė struktūra", – apie šią būtinybę kalba Kauno klinikų Skubios pagalbos ir priėmimo skyriaus vadovas Kęstutis Stašaitis.

– Jei patekčiau į autoavariją, nenorėčiau, kad tai nutiktų toli nuo Kauno. Faktai liudija, kad sunkiausi ligoniai pervežami į Kauno klinikas, bet rajono ligoninėje sugaištas laikas neretai palieka padarinių visam gyvenimui, ypač po galvos traumos, insulto ar infarkto. Galbūt jau kas nors daroma, kad brangus ribotas laikas žmogaus gyvybei gelbėti nebūtų prarastas?

– Reikia gerai organizuoti darbą. Kai kurios ligoninės, sužinojusios kokybinius traumų gydymo reikalavimus, jau dvejoja, ar sugebės pasiekti gerų rezultatų. O jie įmanomi, turint ne tik gerą įrangą, geras patalpas, bet ir labai gerą organizacinę struktūrą. Vienas tokių elementų yra traumos komanda. Studijos ir apžvalgos rodo, kad tos ligoninės, kurios jas įsteigė, labai smarkiai sumažino hospitalinį traumas patyrusių pacientų mirštamumą. Ligoninėje turi būti organizuota struktūra, pakankamai pajėgumų, kad pagalba būtų suteikta pagal nustatytus standartus ir protokolus.

Labai svarbu, kad ligonis, patyręs sunkią traumą, nebūtų vežiojamas po periferijos ligonines, o būtų atvežtas į Kauno klinikas ar į pirmo lygio traumų centrą, kur dirba patys geriausi specialistai ir pasiekta geriausių rezultatų. Amerikos medikai pirmieji suprato, kad sėkmę lemia operatyvios pagalbos organizavimas. Jų rezultatai skubios pagalbos srityje geriausi pasaulyje, geresni už senųjų Vakarų valstybių – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos. JAV hospitalinis mirštamumas nuo traumų yra 2,5 karto mažesnis nei Europoje, išskyrus Švediją.

– Išgyvenamumas, patyrus sunkią traumą, priklauso ne tik nuo atstumo iki ligoninės, bet ir joje dirbančių medikų galimybių, patirties?

– Lietuvoje kuriami traumų centrai Vilniuje, Kaune. Svarstoma ir dėl kai kurių rajonų ligoninių. Jos paaiškės, kai bus nuspręsta, kur bus įkurti onkologijos, kardiologijos, insulto klasteriai – ligoninių tinklas šioms ligoms gydyti. Kauno klinikos visuose klasteriuose dalyvauja kaip centrinė, aukščiausio lygio ligoninė. Tai mums ir garbė, ir atsakomybė. Klasterio centras ne tik gydo sunkiausius ligonius, bet ir teikia metodines rekomendacijas kitiems, analizuoja visų rezultatus, pataria, kaip juos pagerinti.

Tai dėsninga, nes Kauno klinikos turi didelį mokslinį potencialą, kvalifikuotus specialistus, patirties. Turime siekti, kad ligonis patektų į tą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kuri gali geriausiai išspręsti paciento sveikatos problemą. Ne konkuruoti reikia dėl ligonio, bet vežti jį ten, kur būtų suteikta tinkama pagalba. Aš norėčiau, kad mano mama, kuri gyvena Ukmergėje, sunkiai susirgusi būtų atvežta tiesiai į tą ligoninę, kur jai suteiks visokeriopą pagalbą. Antra vertus, nenorėčiau, kad ją vežtų į Kauną ar Vilnių dėl menko sveikatos sutrikimo, jei tinkama ir kvalifikuota pagalba gali būti suteikta pagalba Ukmergės ligoninėje.

– Kauno klinikas per valandą ar pusantros galima pasiekti iš bet kurios šalies vietovės. Medicinoje šis laikotarpis vadinamas auksiniu, kai per jį suteikta efektyvi pagalba išgelbėja gyvybę. Ar reikia Lietuvai kelių centrų?

– JAV Kolorado valstijoje, kur neseniai buvau, yra apie 2,4 mln. gyventojų, trys traumų centrai ir kelios atraminės ligoninės. Ir Lietuvai to reikia. Žmogus, patyręs traumą, miršta per 10–15 minučių, kai sužalojimai nesuderinami su gyvybe. Tai stambių kraujagyslių, gyvybiškai svarbių organų sužalojimai, masyvūs kraujavimai, galvos traumos. Tai patyręs žmogus miršta vietoje, net ir operacinėje niekas jam negalėtų padėti.

Antrasis pikas – pirma antra valanda po traumos. Pas mus jas patyrusieji miršta dėl labai paprastų priežasčių: kvėpavimo nepakankamumo arba besitęsiančio kraujavimo. Tokiems ligoniams padėti reikia operacinės ir kvalifikuotos gydytojų komandos. Jei sugebėtume taip organizuoti pagalbą, kad žmogus per valandą ne tik patektų į ligoninę, bet ir būtų ištirtas, nustatyta kraujavimo vieta, mes tikrai tą piką galėtume sumažinti.

Visas pasaulis dirba taip, kad sumažintų mirtingumą, laiką efektyviai panaudotų diagnostikai ir gydymui. Mes jį dažnai panaudojame ligoniui vežioti. Tam reikalingi specializuoti traumų centrai.

– Juose reikia prityrusių kvalifikuotų medikų. Jei bus daug centrų ir mažai ligonių, medikai neturės įgūdžių?

– Ir to negana. Centre turi dirbti traumos komanda. Kauno klinikų Skubios pagalbos ir priėmimo skyriuje jau dabar taip yra. Iš greitosios pagalbos medikų gauname pranešimą, kad atvežamas sunkus ligonis. Chirurgas, anesteziologas, traumatologas, slaugytojos – 7–8 žmonės pasirengia jį pasitikti. Atvežtas ligonis iškart patenka į reanimacinę salę. Ilgiausiai per 30 minučių nustatoma, reikės operacijos ar ne. Technologijų, kaip per tą laiką išgelbėti žmogų, yra daug. Tačiau neužtenka prisipirkti brangių aparatų – labai daug lemia organizacinė struktūra. Europoje ir JAV įranga yra tokia pati kaip ir pas mus, bet ten kitoks darbo organizavimas, todėl ir rezultatai ten geresni. To siekiame ir mes.

– Mūsų rezultatai daug blogesni?

– Negalime pasakyti, geri jie ar blogi, nes pas mus nėra jokios duomenų bazės. Nežinome, kiek buvo traumų, kokio jos sunkumo. Todėl pirmiausia planuojame įdiegti traumų duomenų banką. Tai esminis dalykas kiekvienoje sistemoje. Dabar teturime labai abstrakčius duomenis apie Lietuvos gyventojų sergamumą, žinome, kad traumos yra vyraujanti mirties priežastis darbingo amžiaus žmonių grupėje.

Kai žinosime tikslią statistiką, galėsime pasiekti ne tik geresnių gydymo rezultatų, bet ir efektyvesnės prevencijos. Dirbant klasteryje būtų matyti konkrečių regionų rezultatai: Jonavos – vienokie, Kaišiadorių – kitokie ir pan. Tuomet būtų galima analizuoti priežastis, skleisti gerąją patirtį, ją diegti. Nuo to sistema tobulėtų. Pernai mūsų skyriuje įdiegus komandinio darbo principą nemirė nė vienas traumą patyręs ligonis. Jiems pas mus suteikiama labai aukšto lygio pagalba, tačiau dirbantieji mažose ligoninėse nori jas išsaugoti ir nepaleidžia ligonių.

Kiekvienas protingas žmogus turi pagalvoti: jei aš rūpinuosi savo rajonu, turiu galvoti apie rezultatą, rajono gyventojo sveikatą. Laimė, šis požiūris po truputį įsivyrauja ir tiesiai į Kauno klinikas vis dažniau vežami ligoniai, patyrę infarktą, insultą, ne tik traumas. Kalbu apie tuos ligonius, kurių ligos laikas – kritinis. Tokius reikia vežti tik čia, jiems – žalia gatvė. Tie, kurie serga savaitę, priėmimo skyriuje gali palaukti dar valandą, argi ne? Ir nereikia tuo piktintis. Ir JAV ligoniai priėmime laukia po kelias valandas, ir niekas nedaro tragedijos, nes supranta, kad kitam pagalbos reikia gyvybiškai greičiau.

– Tačiau pasitaiko, kad Skubios pagalbos ir priėmimo skyriuje ir neatidėliotinos pagalbos reikalingiems ligoniams tenka laukti gydytojo, kol jis ateina iš palyginti toli esančios Neurologijos ar Endokrinologijos klinikos. Vadinasi, gydytojų Klinikose yra per mažai arba jos yra pernelyg didelės?

– Ši problema greitai bus išspręsta. Lietuvos sveikatos mokslų universitete jau rengiami skubios pagalbos rezidentai. Baigę studijas jie padarys perversmą, nes dirbs tik priėmimo skyriuje, niekur kitur. Bus įgiję radiologo, chirurgo, traumatologo, pulmonologo, reanimatologo, pediatro ir akušerio ginekologo kvalifikacijas ir teiks pagalbą tiek, kiek turi kompetencijos. Tokie gydytojai išsprendžia 85 proc. problemų. Tai populiaru pasaulyje, puiku, kad ir Lietuva pasiryžo tai įdiegti. Nereikės gydytojams bėgioti į priėmimo skyrių iš kitų korpusų, o ligoniams – laukti.