B. Lyris: Dievas kunigui neuždėjo skafandro | kl.lt

B. LYRIS: DIEVAS KUNIGUI NEUŽDĖJO SKAFANDRO

Ant mano naktinio stalelio – dvi knygos. Abiejų jų autoriai kunigai, skirtingais amžiais išgyvenę dvasinę pašaukimo ir kūrybos dvikovą. Vienas – akademinio pasaulio atstovas, iškili XX a. lietuvių literatūros figūra. Antras – paprastas, nuoširdus, nuolat skubantis tai į Kauno klinikas lankyti ligonių, tai pas Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos tikinčiuosius klausytis išpažinčių, laikyti šv.Mišių.

"Oi ne, negaliu. Turėsiu daug darbelių…" – taktiškai atsiprašo pastarasis mesendžerio žinute. Iš visko matyti – šiuolaikiškas. Socialinių tinklų žvaigždė. Rašytojas, poetas, išleidęs jau penktąją savo knygą. Gerosios naujienos nuomonės formuotojas, turintis minias sekėjų. Ir po valandos pokalbio jau žinau, kodėl. Nes kunigo Beno Audriaus Martusevičiaus, socialinėje erdvėje geriau žinomo Beno Lyrio vardu, žodžiai paliečia kiekvieno širdį.

– Sakykit, ar būdamas mokyklinio amžiaus skaitėte V.Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly"? Ar besigilindamas į kunigo Liudo Vasario dvasinių prieštaravimų kovą pagalvojote, kad ir pačiam gali tekti tai išgyventi?

– Taip, skaičiau, dešimtoje klasėje. Net du kartus. Ir noriu pasakyti, kad toji vidinė žmogaus kova, kad kokia ji būtų, egzistuoja ne tik kunigo, bet ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. Visai nesvarbu, kokį kelią žmogus pasirenka. Juk jis negyvena egzistenciniame vakuume, apsaugotas nuo visko.

Pamenu, man labai į širdį įstrigo filmas "Jaunasis popiežius". Pasirodo, kunigaudamas jis rašė moteriai laiškus. Tais laiškais vėliau jį buvo bandyta šantažuoti. Manote, popiežius išsigando? Jis tepasakė: "Paviešinkit laiškus, žinoma, tegul visi žino, kad ir popiežius gali mylėti." Puikus atsakymas. Reikia nebijoti tikrovės. Tiek gyvenimas šeimoje nėra idilė (turi mokytis sutarti su kitais, kontroliuoti save), tiek ir kunigo gyvenimas – be šeimos – turi savų pranašumų ir trūkumų. Būti geru kunigu, kaip sako vyskupas Kęstutis Kėvalas, reikia pašaukimo. O pašaukimas yra tada, kai tu kažką tokio jauti… Sakančio tavo širdžiai, kad tai daugiau nei paprastas darbas, tarnystė.

Kuriantis žmogus yra jautrus. Jis atitinkamai jautriau reaguoja į viską aplinkui.

– Ar tiesa, kad šiais laikais bažnyčia išgyvena pašaukimų krizę?

– Labiau, sakyčiau, autoritetų krizę. Ir ne tik bažnyčia. Mums trūksta asmenybių. Štai Lenkijoje seminarijos lūžta, nes lenkai turi neseniai paskelbtą šventuoju Joną Paulių II, vieną saviškių… Dažnai Dievas kalbina žmones per iškilias asmenybes. Mes norime į kažką lygiuotis, būti kaip vienas ar kitas garbus asmuo. Juk kokia laimė sutikti tikrą gydytoją, kuris rūpinasi mumis ir iš tikrųjų dėl to yra laimingas. Tada ir ligoniai aplink jį yra laimingi!

Šiais laikais mums reikia kunigų, kurie pirmiausia norėtų ne evangelizuoti žmones, bet būti tarp jų. Nesvarbu, kur – virtualiojoje erdvėje, realybėje ar kažkur, kur mėgsta rinktis jaunimas. Šiuolaikiniam jaunam žmogui reikia ne pamokslininkų, bet kunigų-mokinių ir kunigų-mokytojų, drauge keliaujančių į šventumą. Popiežius Pijus X taikliai pajuokavo, kad dabar pasauliui nereikia mokytojų: niekas jų nebeklauso. Nebent… jei tas mokytojas drauge yra ir liudytojas.

– Sunku turėti poetišką sielą? Kunigystei tai daugiau pranašumas ar trūkumas?

– Kuriantis žmogus yra jautrus. Jis atitinkamai jautriau reaguoja į viską aplinkui. Ir aš iš prigimties esu šiek tiek jautresnis. Todėl ne visada pavyksta nuo tos neigiamos patirties, gaunamos darbe, atsiriboti. Esu pakliuvęs į tokias situacijas, kai žmonės tiesiog per jėgą uždeda man ant pečių savo gyvenimo atsakomybes. Kaip sunku jas ištverti… Gi nesu Dievas.

Vienu metu net buvo prasidėjęs nervinis tikas. Kartais tas hiperjautrumas nebeleidžia atsiriboti nuo žmogaus gyvenimo, kai tu, rodos, nori, bet nebegali padėti. Tada prieštaravimas tampa tavo neramybe… Bet, kita vertus, jautresnė siela – tai ir didelis džiaugsmas. Tik dėl to gali jautriau pažiūrėti į gyvenimą, į situacijas. Ir nepriprasti prie jų. Nes kunigui iškyla didelis pavojus apsiprasti su kasdiene rutina – su nuodėmių klausymu, su šv.Mišių laikymu. Baisu, kai į žmones imi žiūrėti tarsi į statistinį vienetą.

O man, ačiū Dievui, dar vis norisi individualizuoti, jautriau pažvelgti kiekvienam į širdį. Tad jei reikėtų rinktis jautrumą ar nejautrumą, vis tiek pasirinkčiau pirmąjį, kurį, tikiu, paveldėjau iš savo mamos.

– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie, kalbėdami apie tikėjimą, dažnai nuklysta į filosofijas: "O kodėl Dievas tai leidžia?! O kodėl miršta gerieji?!"

– Man įstrigo popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, pasakyti per vieną teletiltą su Vatikanu. Ten rodė mamytę ir du vaikučius, kurių tėvelis mirė. Jiems buvo leista trumpai pasikalbėti su Šventuoju Tėvu. Ir mažasis berniukas paklausė: "Kodėl Dievas leido mano tėčiui žūti ir mus palikti?" Ar žinote, ką atsakė popiežius? "Į tavo klausimą, – atsiduso jis, – deja, neturi atsakymo net pats Romos popiežius." Todėl ir aš tikiu, kad tokius dalykus mes matysime ir suprasime gerokai vėliau, tik Dievo akivaizdoje.

– O jūs pats, ar niekada neabejojate Dievu? Ar būna akimirkų, kai vis dėlto sudvejojate?

– Žmonės manęs dažnai to klausia. Ne, nebūna minčių, kad netikiu, bet… kartais ir aš imu galvoti, kodėl čia tas Dievas viską leidžia ir taip ilgai delsia, nesiimdamas jokių konkrečių veiksmų. O tuo metu pasaulis griūva, dega, skęsta.

Na, kodėl, – klausiu aš savęs ir Jo, – tam vaikučiui, už kurį meldėsi visos Vilniaus ir Kauno tikinčiųjų bendruomenių grupelės, nieko negerėja? (Vaikas serga labai reta vėžio forma.) Jei būčiau Dievas, – sakau Jam, – Tavo vietoj aš greitai viską sutvarkyčiau… Bet riboto žmogaus problema yra ta, kad jis mato gyvenimą tik atskirais fragmentais. Tik tą dabartinį momentą, tą vieną dalelę. Jis nemato konteksto, visumos. Todėl ir nežino, dėl ko tokia situacija jam buvo siųsta. Na, tarkim, žmogus ketverius metus guli ant patalo ir kankinasi. Kodėl?! – nesuprantu aš. O kartais jis – tas žmogus – pasirodo, gali būti vienintelis išsigelbėjimas šalia esantiems žmonėms, norint perkeisti jų surambėjusias širdis. Ir tikrai, atsidūręs šalia tokio žmogaus, nejučia tampi jautresnis. Pavyzdžiui, slaugydamas mamą. Tikiu, kad mums nesuprantami dalykai vyksta dėl kažko. Kad kažkam to reikia.

Todėl, kai būsite pasimetę ir nežinosite atsakymo, prisiminkite, kad mus ištinkantys įvykiai – tik atskiri fragmentai, iš kurių Dievas jau amžinybėje dėlioja visumos mozaiką. Prašykite Dievo kantrybės, kad laike pastebėtumėte jo valią. Ir dar nereikėtų pamiršti, kad mūsų aklumas, nesupratimas, klaidos egzistuoja ne dėl to, kad nėra Dievo, o todėl, kad gyvename Žemėje ir tik ruošiamės keliauti į Dangų.

– Skaitant Liudo Vasario kunigystės istoriją atrodo, kad kunigui lieka tiek nedaug laiko realaus gyvenimo poezijai… Ar planuojate savo dieną, kad viską suspėtumėte?

Mes, esantys šalia ligonių, nesame ekstrasensai ir negalime žinoti, ko jam dabar labiausiai reikia. Todėl paklauskime. Leiskime jam pačiam apie tai kalbėti.

– Visada labai svarbu laikytis paros režimo. Mes juk turime aštuonias valandas poilsiui, aštuonias valandas miegui ir aštuonias valandas tarnystei. Kad neperdegtume, reikėtų labai paisyti to 24 valandų paros ciklo. Man patiko seminarijos dienotvarkė, kai pusšeštų metų už mane viskas buvo sutvarkyta: kada maldos ar Mišių laikas, kada studijų laikas ar laisvalaikis, kada miegas… Per tiek metų tokia dienotvarkė tapo mano gyvenimo įpročiu. Juk dienos režimas skirtas ne tam, kad tave suvaržytų, bet dėl to, kad tu, kaip žmogus, jaustum savo ribas; kad pasiruoštum, pailsėtum ir būtum naudingas kitiems žmonėms. Tai aktualu ir mums, kunigams, kartais dirbantiems savaitgaliais nuo 7 val. ryto iki vėlaus vakaro. Tada labai svarbu rasti dieną ar dvi poilsio, kad galėtum atsijungti nuo visko.

– Jeigu braižytume skritulio formos diagramą, kurioje didžiausias pyrago gabalas tektų kunigystei, kas būtų šalia jos – knygų rašymas, kelionės, sportas?

– Matote, aš knygų specialiai nerašau. Jos gimsta iš tų minčių, kurias įdedu į interneto platformą. Mano tekstai atsiranda iš susitikimų ir situacijų, kai turiu laisvo laiko tarp savo tiesioginių pareigų (laidotuvių ar Krikšto). Prieš susitikimą mąstau, ką galėčiau pasakyti tam žmogui arba sau. Taip gimsta mintis, kurią užrašau ant servetėlės arba į savo mobilųjį telefoną. Paskui įkeliu ją į feisbuką. Ateina laikas, kai visos auksinės mintys tampa knygos dalimi.

Nuo įtampos mane geriausiai gydo plaukimas, bėgimas, kardiotreniruotės. Mėgstu sportuoti, mėgstu klausytis geros muzikos, o smagiausia, kaip sako šventas Augustinas, yra keliauti, nes pasaulis yra knyga, ir kas nekeliauja, visuomet skaito tik pirmą jos puslapį. Kada keliauju? Na, jei pirmadienį turiu laisvą, tai sekmadienį po šv.Mišių jau galiu sėsti į "Wizzair" lėktuvą ir nuskristi į Milaną. Pabūti ten visą pirmadienį ir suspėti grįžti į antradienio vakaro šv.Mišias. Niekada nesu keliavęs ilgiau nei savaitę ar mėnesį – trys, keturios dienos. Juk turiu tarnystę ne tik parapijoje, bet ir Kauno klinikose.

– Iš pradžių norėjote studijuoti mediciną. Leisiu sau pajuokauti: tai Kauno klinikų kapelionu tapote dėl traukos ligoninės kvapui? Ar vis dėlto labiau dėl noro padėti žmonėms? Iš kur semiatės paguodos žodžių, kai diagnozė jau beviltiška…

– Blogiausia yra norėti kažką pasakyti, t.y. paimti ir išspręsti kažkieno probemą. Dažniausiai ligoniai jau yra susitaikę su likimu. Tarkim, viena jauna moteris serga ketvirtos stadijos vėžiu. Ji jau rami, bet motina vis sako, kad bus gerai, liepia ligonei kovoti ir nepasiduoti… "Taip ir norisi jai pasakyti, – guodžiasi dukra, – kad man jau nebus gerai, kad aš jau nebenoriu ir nebeturiu jėgų kovoti. Kad aš jau susitaikiusi su amžinybe, dangumi, išėjimu. Bet mama ateina ir kelia tokius lūkesčius, nuo kurių man dar sunkiau…" Tad, žmonės, neapsunkinkime savo artimiesiems gyvenimo. Kuo jie arčiau išėjimo patirties, tuo labiau yra susitaikę ir jiems nieko nereikia sakyti. Tiesiog būti šalia.

Štai dar vienas pavyzdys. Vienas vyras niekaip negali susitaikyti su savo mamytės liga. Vežioja ją po visas Lietuvos ligonines, ruošiasi parodyti net Vokietijos gydytojams, bet laiko nebėra – metastazės jau išplitusios po visą kūną. Mama man guodžiasi: "Kad jūs žinotumėte, kunige, kaip aš pavargau…" Prašiau to vyro, kad nustotų ją tąsyti pas daktarus, kad tiesiog pasiimtų mėnesį atostogų ir skirtų visą laiką nuoširdžiam buvimui su mama. Deja…

Ir man anksčiau nedavė ramybės mintis, kaip aš čia eisiu į tas Klinikas ir ką aš ten tiems ligonėliams sakysiu? Bet kartais žmogui užtenka, kad pabūtum šalia. Jam nėra sunku mirti, bet sunku mirti vienam, jaustis nereikalingam, nesuprastam. Kartais tu tik klausaisi, o kalba jie.

– Ar bandote pasakyti, kad mes, artimieji, dažnai nemokame įsiklausyti į ligonių valią ir elgiamės taip, kaip mums patogiau, kaip mums norėtųsi?

– Būtent. Kartais tas laikas yra duotas mums, kad susitaikytume. Nereikia komplikuoti problemos ir priversti žmogų jaustis kaltu, kad jis, sirgdamas, privalo kovoti ir būti stiprus. Leiskime jam būti visokiam. Net ir silpnam. Leiskime jam netgi nekovoti, jei jis pavargo. Leiskime jam pasiskųsti, kada jam skauda. Neturi būti taip, kad atėjus mamai ligonis išprašo ją iš palatos, nes nenori prie jos dejuoti…

Mes, esantys šalia ligonių, nesame ekstrasensai ir negalime žinoti, ko jam dabar labiausiai reikia. Todėl paklauskime. Leiskime jam pačiam apie tai kalbėti. Pasakyti, kuo galėtume būti naudingi. Iš patirties žinau, kad kai žmogus suserga rimta liga, tris mėnesius žmonės pas jį plūsta, o paskui visi dingsta. Ir ne dėl to, kad nemyli, o todėl, kad ligonis pats nepasako, kaip jie galėtų padėti. "Man nieko nereikia…" – dažnai kartoja jis. O pagalbos per prievartą tikrai nereikia. Tarkim, ateina motina, kurios ligonis sūnus netiki Dievą ir visai nenori matyti kunigo, bet moteriai atrodo, kad mūsų susitikimas žūtbūt turi įvykti. "Bet jeigu jūs, kunige, neva eitumėte per palatas ir lyg netyčia užeitumėte pas mano sūnų…" – bando derėtis ji. Negerai – sakau – reikia gerbti žmogaus valią. Jei kada pats paprašys, galėsiu net naktį atvažiuoti.

Kunigą kunigu daro ne sutana, kaip ir gydytoją – ne baltas chalatas. Pasiryžimas būti su žmonėmis jų gyvenimuose – štai kas svarbiausia.

– Daug vaikštote pėsčiomis. Kodėl ne automobilis, ne dviratis, ne paspirtukas? Ar tai dėl ekologiško gyvenimo būdo?

– Manau, kad ėjimas pėstute leidžia man, kaip kunigui, apmąstyti sekmadienio pamokslą, Evangeliją, kuriai aš ruošiuosi. Einu ne tik iš taško A į tašką B, bet mano kelyje dar yra ir smulkesnių stotelių – taškeliai A1, A2, A3... Tada dalyvauju realybėje, būnu tarp žmonių – parduotuvėje, kine, baseine. Man patiko popiežiaus Pranciškaus mintis, kad jam labai smagu važinėti metro ir būti tarp žmonių. Tam automobilio nereikia. Jei mane kur kviečia kaip kunigą – pasiima ir nusiveža artimieji. O vaikštau dar ir dėl to, kad judėti sveika.

– Gyvename XXI a., bet kažkodėl apie kunigo profesiją vis dar mąstome labai scholastiškai. Pykstame, kai jis nusiperka motociklą; stebimės, kai per šv.Mišias kvepia prabangiu "Dolce Gabbana" kvapu ar užsiaugina stilingą barzdelę. Sakykite, kurgi tos ribos?

– Visada sakau, jei mus kažkas kitame žmoguje erzina, tai privalome to paties ieškoti savyje. Nes veidrodiniu principu kitame matome savo savybes. Juk kas yra kunigas? Tai vienas iš mūsų, žmogus iš tos pačios žmonių bendruomenės. Oi, kiek stereotipų mes patys susikuriame. Ir apie kunigą, ir apie gydytoją, mokytoją, visuomenės veikėją. Viskas yra galima, manau, kas tau netrukdo būti asmenybe. Kiekvienam žmogui linkėčiau turėti šiek tiek tos vidinės laisvės ir savasties.

Tarp kunigų taip pat yra tokių jaunuolių, ant kurių Dievas, rodos, užvilko septyniasdešimtmečio kostiumą ir liepė su juo gyventi. Kunigą kunigu daro ne sutana, kaip ir gydytoją – ne baltas chalatas. Pasiryžimas būti su žmonėmis jų gyvenimuose – štai kas svarbiausia. Gaila, kad mes apskritai linkę pastebėti daugiau išorę, o ne vidų. Juk Dievas neuždėjo kunigui kažkokio skafandro ir neatėmė iš jo žmogiškos tapatybės. Kunigas – vienas mūsų. Todėl, kaip ir mes visi, jis turi teisę išskleisti savo svajones. Vienas kunigas, girdėjau, išėjo iš kunigystės, nes norėjo pasinerti į floristikos mokslus… Buvo keista, nes atrodė: o kas gi trukdo suderinti abu pašaukimus?

Tikrai nežinau, koks kunigas kokį automobilį vairuoja, nes kai susirgau vėžiu, supratau, kad net prabangiausios klasės mersedesas tavęs neišgelbės. Tik draugai. Tik tie 30 žmonių iš Kėdainių, kurie kasdien praverdavo mano palatos duris Kauno klinikose. Tik tada supratau, kokį turtą aš turiu.

Rašyti komentarą
Komentarai (13)

>žmogus darbe dirba nuo algos iki algos

o kad sėda į Wizzair aviakompanijos pigių skrydžių lėktuvą, tau nieko nesako?

zmogus darbe dirba nuo algos iki algos

ir gali tik pasvajot apie savaitgalio isvykas kad ir dienai lektuvu.O cia sedo i lektuva ir italijoje,vadinasi neskursta miesto kunigai,bobutes dosniai aukoja.

kas is to kad lenkijoje seminarijos kaip

sako luzta,daug pasauktuju ,bet maza isrinktuju.Daugunma dabartiniu kunigu modernistai,misias improvizuoja,gaunasi vos ne vaiku darzelis.Dauguma jau atsikando,viso to gerio.Teko lankytis Italijioje ten sv Petro brolijos misiose baznycia sausakimsa,misios senovines lotynu kalba.pilna baznycia jaunu zmoniu,va kur dvasingumas.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS