Į KAIMĄ PERSIKĖLĘ KAUNIEČIAI DARBŲ NESIBAIMINA

„Jei gyventi kaime, tai tik su mylimu žmogumi, su kuriuo galėtum dalytis nuostabiomis aušromis ir saulėlydžiais“, – šypsosi keramikė Daina Vanagaitė-Belžakienė, prieš dvejus metus butą Kaune palikusi sūnums, o pati su vyru Ryčiu išsikėlusi gyventi į vienkiemį Ukmergės rajone, Punių kaime.

Išsikraustė į paveldėtą sodybą

Kaune gimusi, Kaune augusi 53-ejų D. Vanagaitė-Belžakienė nė pati netikėjo, kad beveik po 20 metų – tiek Belžakai renovavo paveldėtą sodybą Taujėnų seniūnijoje – galiausiai ten ir apsigyvens.

Iš pradžių, sako, rimtai į ją nežiūrėję. Gal dėl to, kad buvo jaunesni, o gal kad beveik 30 metų žmogaus rankų neliestas sklypas atrodė kaip piktžolių sąžalynas. Teko įdėti daug darbo ir pastangų, kad paverstų sodybą tinkama leisti savaitgalius vieta.

„Taip ir lipdėme ją kaip kregždės po šapelį. Priešokiais, savaitgaliais, po darbų, kai tik rasdavome laiko. Nė nepastebėjome, kaip mūsų vaikai per tą laiką užaugo. Pasitarėme su vyru, kad Povilui su Mykolu paliksime butą Kaune, o patys bandysime kraustytis ir gyventi sodyboje. Aš ten galėsiu lipdyti savo keramiką, patogiai lauke ją išdegti, o vyras įsirengs dirbtuves ir meistraus iš medžio. Matote, toji mūsų sodyba nuo pamatų iki stogo yra jo rankų darbas“, – didžiuodamasi pasakoja Daina.

Ji prisimena, kad, pirmąkart įžengus į namą, sužavėjo senos girgždančios durys. Patekus į trobą, padvelkė senove tarsi iš Rumšiškių muziejaus.

„Deja, namo būklė buvo apgailėtina. Vienas jo galas nuslydęs nuo pamatų, pro stogą bėgo vanduo, grindys supuvusios. Geriau išsilaikę tik sienų rąstai. Visa kita Ryčiui teko po truputį perdaryti“, – aiškina D. Vanagaitė-Belžakienė ir priduria, kad pirmiausiai vyras nusipirko porą domkratų ir su jais ištiesino namą, kad nebūtų kreivas.

Paskui nuardė stogą, supuvusią verandą. Galiausiai iš tvarto su sūnumi Povilu pastatė antrą namą, skirtą patiems gyventi. „Užtruko tik dvejus metus – praktikos jau buvo įgavę dirbdami prie pirmojo“, – džiaugiasi ji.

Ūkis: be avių, Daina norėtų auginti dar ir vištų, kad ne tik mėsos, bet ir kiaušinių savų turėtų. / D. Vanagaitės-Belžakienės asmeninio archyvo nuotr.

Norėjo patogaus namo

Kai Belžakai atstatinėjo namą, nė vienas, nė kitas nenorėjo, kad jis būtų apšildomas krosnimis.

„Prisiklausėme gandų, kad, jei apsigyveni kaime, tai žiemą negali niekur išvažiuoti – turi kūrenti krosnis, kad troba neįšaltų“, – pasakojo šeimininkė.

Vyro pastangomis ant namo stogo pastatyta saulės elektrinė, anot Dainos, buvo pats geriausias sprendimas. Net per didžiausius šalčius šią žiemą jų nekamavo brangūs mokesčiai.

„Mūsų namo Punių kaime gyvenamasis plotas yra apie 120 kv. m. Ar galite patikėti, kad už elektrą mes mokėjome apie 50 eurų?! Ir daugiau niekam už nieką nebuvome skolingi. Karštas dušas, šilti radiatoriai – viskas įėjo į tą pačią sumą!“ – džiaugiasi D. Vanagaitė-Belžakienė pigiu namo išlaikymu.

Jos įsitikinimu, nesvarbu, kur gyventum: mieste ar kaime, patogumai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus vergauti jiems.

Laiko užtenka ir kavai

Dažnai į kaimą atsikėlę miestiečiai skundžiasi, kad darbų čia milijonas – nėra kada išgerti net kavos terasoje. Daina kalba priešingai: „Turiu ir daržą, ir seną obelų sodą, ir keturis avinus, kuriuos auginu mėsai. Kieme gyvena kalaitė Pūga. Su ja puikiai sutaria rusvaplaukė katytė Morka. Visiems mūsų augintiniams, aišku, reikia dėmesio, bet nei jiems, nei ūkio darbams aš nevergauju.“

Taip ir lipdėme ją kaip kregždės po šapelį. Priešokiais, savaitgaliais, po darbų, kai tik rasdavome laiko. Nė nepastebėjome, kaip mūsų vaikai per tą laiką užaugo.

Apsigyvenę kaime Belžakai net į sostinę dažniau nuvažiuoja, kaip sako, pasisemti kultūros. Juk iki Vilniaus panašus atstumas, kaip ir iki Kauno, – apie 90 km.

Tik, priduria, be atitinkamos technikos, kuri palengvintų gyvenimą už miesto, čia būtų sunku, gal net neįmanoma.

„Mūsų valdos – visas hektaras, todėl sėdu prie traktoriaus vairo ir per pusantros valandos nušienauju visą žolę. Pavasarį tai darau beveik kas savaitę, o vasarą, jei sausiau, gal tik kartą per mėnesį“, – aiškina ji.

Metamorfozės: sunku patikėti, kad kadaise čia vešėjo piktžolės. / D. Vanagaitės-Belžakienės asmeninio archyvo nuotr.

Paviliojo juvelyrika

Pokyčių pastaraisiais metais yra ne tik Dainos buityje, bet ir profesiniame kelyje. Prieš kurį laiką keramikė Kauno taikomosios dailės mokykloje baigė juvelyrikos mokslus, o šiais metais gavo kvietimą savo žiniomis dalytis su šią specialybę pasirinkusiais moksleiviais.

„Taigi, tris dienas per savaitę aš važiuodavau į Kauną vesti paskaitų, o nakvoti likdavau pas savo sūnus mieste. Paskui grįždavau į kaimą pas vyrą“, – dalijasi smagia rutina buvusi kaunietė.

Moteris prisipažįsta, kad tie keleri metai gamtoje jai buvo labai didelis atradimas, tačiau pradžioje trūko vieno vienintelio dalyko – bendravimo. Sociumo pasiilgusi Daina nepatingėjo garsiai išsakyti savo minčių, ir kažkas visatos platybėse ją išgirdo.

„Kai gavau pasiūlymą vesti juvelyrikos pamokas, viskas tarsi sustojo į savo vietas. Pusę savaitės gyvenau įsižeminusi gamtoje, o kitą pusę – keičiausi gerąja energija Kaune su kolegomis, mokiniais, sūnumis. Ar gali būti geriau? Tiesiog pilnatvės ir tobulumo metai!“ – nuoširdžiai kalba ji.

Prisigalvoja darbų

Daina juokiasi, kad kauniečiai, netikėtai virtę kaimiečiais, darbų ir patys prisigalvoja. Štai vyras šiuo metu statosi dirbtuves, o dar abu turi didelę svajonę pabaigti įsirengti kaimišką dviejų galų trobą, padaryti ją su visais patogumais, kad jau kitą vasarą galėtų nuomoti kokiai ramaus kaimiško poilsio ištroškusiai šeimynai.

Ar bus smagu, kai menininkų kieme šmirinės svetimi žmonės? „Oi, nežinau, nežinau… Pagyvensime – pamatysime, nes dabar gali vos ne nuogas į šalia iškastą kūdrą eiti maudytis, o tuomet reikės prie žmonių derintis“, – garsiai svarsto verslioji šios idėjos autorė.

Planų ir idėjų šiai porai galima tik pavydėti. Kaip ir optimizmo ir entuziazmo. „Dabar mūsų aukso amžius. Vaikai užauginti, o mes patys – dar kupini jėgų ir noro kažką nuveikti. Galbūt ir gamta taip teigiamai veikia? Kažkur skaičiau, kad moterys jaučiasi laimingesnės ir gražesnės būtent gyvendamos gamtoje“, – šypsosi D. Vanagaitė-Belžakienė.

Jaukumas: namus puošia daugelis iš praeities atkeliavusių daiktų, kaip ir ši tetos siuvinėta staltiesė ar sodyboje rastos senienos. / D. Vanagaitės-Belžakienės asmeninio archyvo nuotr.

Gimė paroda „Po spaudimu“

Kasinėdami sodą Belžakai rado nemažai įdomių gelžgalių, buities rakandų, kurių dalį įkurdino savo naujuose namuose. Namai, pasirodo, irgi nepaprasti. Juose svečiavosi garbus didikas Konstantinas Radvila.

Kaip pasakoja viena kaimynė, kadaise šioje vietoje buvo labai didelis ūkis, kuriame gyveno turtingi ūkininkai. Paskutinis Radvilų giminės dvaro valdytojas Konstantinas Radvila, dėl finansinių rūpesčių užstatęs Taujėnų dvarą Lietuvos žemės bankui, net skolinosi iš jų pinigų.

„Taigi, mūsų ankstesnėje troboje sėdėjo pats garsios Radvilų giminės atstovas“, – juokiasi Daina ir prisipažįsta, kad po visų kasinėjimų jai į galvą šovė puiki mintis – panaudoti iškasenas drauge su keramika. Taip gimė paroda „Po spaudimu“, kurioje, anot menotyrininkės Rūtos Marijos Purvinaitės, tobulos lašo, burbulo objektų formos iš molio įspraustos į žmogaus kasdienybėje naudotus daiktus.

„Iš tiesų prikėliau daug įdomių antikvarinių gelžgalių naujam gyvenimui. Juk taip jau būna: kuo tuo metu gyveni, tas ir inspiruoja, atsispindi tavo kūryboje“, – kalba menininkė, šiuo metu dažniau dalyvaujanti bendrose kūrėjų parodose.

Langai – kaip televizorius

Daina tikina, kad televizoriaus jiems su vyru nereikia, nes pro savo langus mato laukinius gyvūnus. Netoliese yra iškasta kūdra, kurią dažnai lanko baltasis garnys. Kaip savo kiemo viešnias moteris mini ir lapes, stirnas. Pastarosios ateina į sodą, ypač žiemą, sušalusių obuolių pasirinkti.

„Gaila, kad gandralizdžio jau nėra – laikui bėgant sukežo ir iškrito iš gluosnio su visais gandriukais. Aišku, buvo baisu. Pradžioje klykdavau, kai išvysdavau savo katę, besinešančią dantyse kokį sumedžiotą paukštelį. Ir vištas, vidury kiemo vanago išdraskytas. Ilgainiui ėmiau priimti tuos vaizdus kaip natūralią gamtą, kurioje nėra pagražinimų“, – pasakoja menininkė.

Paklausta, ką darys, kai reikės atsisveikinti su avimis, kurias Belžakai augina mėsai, Daina ramiai sako, kad prašys kaimyno pagalbos. „Auginame juos mėsai. Tokia realybė. Savo šuns irgi nelepinu. Jis žiemą vasarą gyvena kieme, bet ne šeimininkų lovoje“, – priduria.

Ateityje Daina dar norėtų įsigyti vištų, kad turėtų savų kiaušinių. Kadaise jas laikė, tik lapė išpjovė. Karvę kaimynai turi už 6 km. Ten pat rastume ir maisto prekių parduotuvę. Į dideles bičiulystes su kaimo gyventojais Belžakai nesileidžia, bet, jei užkluptų kokia bėda, sako, tikrai turėtų pas ką prašytis pagalbos.

Dažnai žmonės, įsirengę sodybas gamtoje, savaitgaliais neatsigina svečių. Ar Belžakų sekmadieniai irgi skirti piknikams su kamado griliu ir nuo miesto šurmulio bėgančiais bičiuliais?

„Turiu seserį, kuri jau nuo pavasario, kai tik oras atšyla, kiekvieną savaitgalį vieši pas mus. Atvažiuoja ir draugų. Kartais jų tiek daug, kad truputį pasiilgstu buvimo dviese su vyru“, – prisipažįsta ji.

Jaukumas: namus puošia daugelis iš praeities atkeliavusių daiktų, kaip ir ši tetos siuvinėta staltiesė ar sodyboje rastos senienos. / D. Vanagaitės-Belžakienės asmeninio archyvo nuotr.

Kauniečiai ar kaimiečiai?

Kuo save vadina – kauniečiais ar kaimiečiais? Į šį klausimą Daina atsako skardžiu juoku ir aiškina, kad nuo vaikystės vasarų pas močiutę Dzūkijoje ji buvo labiau kaimietė nei miestietė.

„Ypač buvau jautri gamtos kvapams. Būdavo, atvažiuojame į kaimą, vyrai pjauna žolę, tai man tas ką tik nupjautos žolės kvapas – toks laimės pliūpsnis… – tikina Daina. – Rytis – trečia karta ant asfalto, niekada net kaimo neturėjęs. Dažnai jo klausiu, kai liekame dviese, ar jam neilgu visą laiką gyventi sodyboje? Juk aš dar kelias dienas dėl darbų į miestą išlekiu, o jis nuo ryto ligi vakaro ten.“

Vienintelis dalykas, kurio trūksta abiem menininkams kaime, – meno terpės ir kultūrinių renginių. Todėl kai jau labai pasiilgsta kultūros – lekia į gimtąjį Kauną pasižiūrėti spektaklio ar sostinėje aplanko kokią parodą. Atostogauti į užsienį?

„Ačiū, ne! Šįmet Lietuvoje tokia nuostabi vasara, kad nesinori net kojos iš kiemo kelti. Užtai rudenį, kai oras atšals, pabjurs, gal ir užeis noras tos šilumos kažkur kitur paieškoti. Juk kelionės įspūdžiai, matyti vaizdai – ne tik poilsis akims, bet ir įkvėpimas kūrybai“, – teigia pašnekovė.

Anksčiau rankomis siuvinėtos staltiesėlės Dainos nedomino, o dabar vis dažniau norisi giminaičių siuvinius traukti į dienos šviesą ir puošti jais savo namus. Tai neseniai ir padarė su tetukės (senelio sesers) rugiagėlėmis siuvinėta staltiese.

„Jaunystėje nevertinome tokių dalykų. Tarp įdomesnių senovinių daiktų turiu ir senovinę močiutės indaują, kurią pagamino ją įsimylėjęs stalius. Taip pat daug močiutės siuvinių, kuriuos galima rėminti ir naudoti kaip paveikslus“, – pasakoja ji.

Kaimo idilė

Paklausta, kokia jos įprasta diena kaime, Daina džiaugsmingai atsidūsta. Prieš savaitę išleido mokinius atostogų – galės visas septynias dienas būti su Ryčiu.

„Dabar užmiegame kurkiant varlėms, atsibundame nuo paukščių čiulbėjimo. Iš lėto abu geriame kavą lovoje. Tuomet išeiname su Pūga pasivaikščioti. Apėję ratą, išsimaudome kūdroje ir sėdame pusryčiauti. Lėtai lėtai… Paskui ateina laikas šiek tiek padirbėti. Per pietus kaičiame kepsninę, troškiname joje avieną, kurią labai mėgstame. Tuomet vėl kelios valandos darbui ar knygai paskaityti. Žodžiu, mūsų atostogos – tokia rami kaimiška idilė“, – svajingai nutęsia Daina ir tuojau pat pasitaiso, kad visa šita romantika veikia tik tuomet, kai labai gerai sutari su savo žmogumi. „Tačiau, jei nuolat pykstiesi, tuomet ir ta gamta gali per gerklę išlįsti“, – juokiasi ir pataria dažnai besipykstančioms poroms geriau gyventi mieste. Tuomet susiginčijai, trinktelėjai durimis ir eini kažkur prasiblaškyti, kol aistros nurims. „O ką tokiu atveju daryti kaime?“ – retoriškai klausia ji.

Po kelių metų santuokos 30-metį švęsiantys Belžakai pažįstami nuo antros klasės, o į rimtesnius santykius užmezgė jau mokydamiesi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno meno mokykla, – aut. past.). Paklausta, kas jai dabar yra namai, Daina mini savo sodybą kaime ir sako, kad be vyro Ryčio ten būtų liūdna ir nyku.

„Man reikia mylimo žmogaus, su kuriuo galėčiau dalytis tais mažais džiaugsmais – tingiais rytais su puodeliu puodeliu lovoje, gražiais saulėlydžiais, pasivaikščiojimais su Pūga, maudynėmis mūsų kūdroje. Be Ryčio jausčiausi labai prastai, tarsi koks šuo su trimis kojomis“, – nuoširdžiai prisipažįsta miestą į kaimą iškeitusi keramikė.