KAUNIEČIO MEILĖ JAPONIJAI: NUO IŠSIDROŽTŲ LAZDELIŲ IKI RIMTŲ STUDIJŲ

"Japonai moka iš nuraudusio klevo sukurti puikiausią renginį bendruomenei", – sako Rytų Azijos šalių specialistas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Arvydas Kumpis. Tekančios Saulės šalyje vyras ne tik studijavo ir tyrė tenykštę kultūrą, bet ir fotoaparatu fiksavo įstabius gamtos vaizdus.

A.Kumpio darbai eksponuojami Šančiuose įsikūrusiame salone "Jaukūs namai". Čia iki kovo pabaigos veiks fotografijų paroda "(ne)nostalgiškas ruduo". Pokalbis su jos autoriumi – apie gyvenimą Tekančios Saulės šalyje ir Lietuvą vis labiau atrandančius japonus.

– Kaip gimė jūsų meilė Japonijai?

– Japonija pradėjau domėtis dar mokykloje. Būdamas septintoje klasėje geografijos vadovėlyje pamačiau japoniškus hieroglifus. Mane jie tiesiog sužavėjo. Pats iš medžio išsidrožiau lazdeles ir nusprendžiau išmokti jomis valgyti. Toks buvo mano pirmasis prisilietimas prie japonų kultūros.

Vėliau šį savo interesą kiek primiršau, nes gyvenant Plungėje nėra lengva puoselėti glaudų ryšį su tolima šalimi. Baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą mokytis istorijos. Mano specializacija buvo viduramžiai Lietuvoje – medievistika. Kaip pasirenkamą dalyką studijavau ir Japonijos istoriją bei kultūrą. Paskaitas vedė viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos japonologių – docentė Dalia Švambarytė.

Baigęs bakalaurą, mokslus nusprendžiau tęsti Kaune, Rytų Azijos regiono studijose. Prieš tai papildomai metus lankiau japonų kalbos kursus. Atsidūręs Kaune, čia ir pasilikau.

Tad meilė Japonijai pirmiausia atėjo per raštą. Vis dėlto didžiausią įtaką padarė universitetas ir žmonės aplink mane – profesoriai, specialistai, kurie Japonijoje gyveno, dirbo, studijavo ir man suteikė daug profesionalios informacijos apie šią šalį. Ypatingai išskirčiau docentą Aurelijų Zyką. Jis yra kertinė Azijos studijų asmenybė Kaune ir visoje Lietuvoje.

Žvilgsnis: parodos "(ne)nostalgiškas ruduo" fotografijomis A.Kumpis siekė ne tik atskleisti Japonijos gamtos grožį, bet ir perduoti pozityvų šios šalies žmonių požiūrį į rudenį.

– Jums teko gyventi skirtinguose Japonijos regionuose. Kokios patirtys įsiminė labiausiai?

– Japonijoje lankiausi tris kartus. Pirmą kartą į šią šalį atvykau dviem savaitėms – lankiau būsimą žmoną Simoną, kadangi ji pusmetį studijavo Tokijuje. Tad kalėdiniu laikotarpiu, per žiemos atostogas, nusprendžiau ten nukeliauti. Vėliau pusmečiui, pagal specialią programą, išvykau studijuoti į Kansajaus regioną, netoli Osakos. Šis regionas – itin žavingas, jo gyventojus galima apibūdinti kaip Japonijos pietiečius. Jie – triukšmingi, kalbūs, atviri, draugiški ir labai šilti. Tai mane stebino – juk japonai paprastai ramūs, santūrūs.

Sužavėjo ir nuostabi Kansajaus gamta. Dauguma parodos fotografijų yra užfiksuotos būtent šiame regione. Čia gyvenau nuo spalio iki balandžio, tad regėjau ir sakurų žydėjimą, ir rudens peizažą, ir Kalėdų bei Naujųjų metų periodą.

Per trečiąją viešnagę aplankiau Gifu miestą. Čia gyvenau beveik metus. Mano žmona Simona buvo pakviesta dirbti koordinatore Gifu prefektūros tarptautinių ryšių skyriuje. O aš, kaip sutuoktinis, taip pat gavau vizą, ir ramiai galėjau paskirti laiką tyrimams, nes tada toliau studijavau. Laisvą nuo mokslų laiką leisdavau gamtoje ar gilindamasis į vietos istoriją. Įdomu tai, kad būtent iš Gifu prefektūros yra kilęs žymusis diplomatas Chiune Sugihara.

Paskutinis apsilankymas Japonijoje išsiskyrė iš kitų kartų. Kai studijavau Osakoje, laiką leidau tarptautinės akademinės bendruomenės ribose. Gyvenau bendrabutyje, lankydavausi tyrimų institute – žodžiu, su kitais studentais virėme savo sultyse. O Gifu su žmona gyvenome atskirame bute. Name, kuriame gyvena ir vietiniai japonai. Už lango plytėjo ryžių laukas, netoliese stūksojo kapinaitės. Už 300 metrų nuo mūsų namo tekėjo plati upė, o šalia jos žydėjo sakuros. Tad galėjome patirti autentišką aplinką, gyvenimo būdą. Įdomu tai, kad nors Gifu turi daugiau gyventojų už Kauną, gyvybės čia mažiau. Kaune nuolat vyksta kultūriniai renginiai, į kuriuos susirenka margaspalvė publika. O Gifu tvyro visiška ramybė, netgi kiek primena kaimo atmosferą.

– Minėjote, kad osakiečiai labai triukšmingi. O kaip kitų regionų japonai – savo būdu smarkiai skiriasi nuo lietuvių?

– Sakyčiau, kad lietuviai yra atviresni. Jei su japonu kalbi japoniškai, sugebi atrasti tam tikrą prieigos tašką, jis atsiveria labiau. Tačiau ryšį užmegzti išties sunku. Kita vertus, kiek tekdavo apsilankyti bendruose sambūriuose ar vietinėse užeigose – izakajose, atrodydavo, kad japonai neturi jokių barjerų. Nors ir mato tave pirmą kartą, jie kalbina, juokauja, atvirauja. Tad atsivėrė dvi skirtingos japonų pusės. Gatvėse jie tylūs, ramūs. Niekada nepagalvotum, kad kompanijoje bendravimas bus visiškai kitoks.

– Japoniją myli ir jūsų žmona Simona. Galbūt jūsų pažinties istorija taip pat susijusi su šia šalimi?

– Ji gal net didesnė Japonijos mylėtoja (juokiasi). Simonos pažintis su šia šalimi vyko per kalbą – ji japonų kalbos specialistė, dėstytoja, vertėja. Žmona, kaip ir aš, baigė istoriją, tačiau iškart pakrypo į profesionalias kalbos tyrimų studijas. O aš į Japoniją kelią suradau per įvairius aplinkkelius.

Su būsima žmona mus suvedė studijos VDU. Simona baigė tą patį magistrą, tik porą metų anksčiau nei aš. Vėliau ji išvažiavo į mainus Pietų Korėjoje. Kai grįžo į Lietuvą ir pradėjo dėstyti, aš pradėjau dirbti Azijos studijų centre. Taip ir užsimezgė mūsų draugystė.

Tiesa, Simoną žinojau jau iš anksčiau, buvome bendravę feisbuke. Jos kontaktus man davė dėstytoja, kai, dar besimokydamas japonų kalbos Vilniuje, pasiteiravau apie Azijos studijas Kaune. Toks buvo pirmasis mūsų kontaktas.

– Jūsų parodos "(ne) nostalgiškas ruduo" fotografijose įamžinti įvairių Japonijos miestų ir jų apylinkių vaizdai. Tad koks tas Japonijos ruduo?

– Labai raudonas ir šviesus. Parodos intencija ir buvo parodyti, kad ruduo nebūtinai turi sietis su liūdesiu ar melancholija. Japonų žvilgsnis į patį rudenį yra kitoks nei mūsų. Pavyzdžiui, parkuose pastatomi specialūs viršun šviečiantys žibintai, kad galėtum stebėti medį visai kitokia perspektyva. Matote raudonų klevo lapų tamsoje nuotrauką? Užfiksavau ją renginyje, kuris vyko atokiame kaime. Nedidelis sodelis išsireklamavo visoje prefektūroje, kad tai yra puiki vieta stebėti klevo lapus tamsoje, nes jie atsispindi veidrodžio lygumo tvenkiniuose. Tad visi miniomis traukia to pamatyti. Kai nuvyksti, supranti, kodėl.

Fotografija mane užkrėtė ir patys japonai. Jie į šią veiklą žiūri labai rimtai ir fotografuoja visas vietas, kurias lanko.

Japonai iš rudens spalvomis nusidažiusio klevo sugeba padaryti kuo tikriausią renginį. Aplinka išpuoselėta, pagalvota ir apie žibintus – kokiu kampu jie turi šviesti, kad atsiskleistų visas medžio grožis. Šalia vyksta ir skanumynų bei suvenyrų prekyba. Žmonės plūsta miniomis, netgi susidaro kamščiai. Tačiau visi mandagūs, niekas nesistumdo, elgiasi tyliai, ramiai. Džiaugiasi, žiūri, fotografuoja, darosi asmenukes. Vaizdas atima žadą.

Kalbant apie tokius specialiai suformuotus sodus, įdomu tai, kad kiekvienas jų turi labai konkretų savo žemėlapį ar lankstinuką. Juose nurodyta, kur tiksliai ir kokiu laikotarpiu reikia apsilankyti, norint pamatyti klevų ar sakurų grožį. Vienas tokių – Tokijo centre esantis Shinjuku Gyoen parkas. Jis suformuotas taip, kad skirtingais metų laikais tu pamatysi skirtingą reginį. Medžiai susodinti pagal rūšis, tad išgaunama nuostabi spalvų dermė. Matytas vaizdas man kiek priminė Girionių parką. Čia medžiai taip pat susodinti atskiromis rūšimis, tad galima stebėti, kada bukas nusidažys vyšnine spalva, o amerikietiškas klevas taps skaičiai raudonas.

Tokių vietų Japonijoje gausu, nes turėti savo sodelį – vos ne garbės reikalas. Užėjus į sodą, patenki tarsi į kitą pasaulį. Juk Tokijuje gyvena 30 mln. gyventojų, vien į traukinių stotį kasdien atvažiuoja 3 mln. žmonių. O štai vos už 500 jenų (4 eurus) patenki į tikrą gamtos apsuptį. Gali čia praleisti visą dieną. Tiesa, penktą vakaro parkas uždaromas. Apie tai prieš pusvalandį pranešama per garsiakalbius, kad visi lankytojai spėtų išeiti.

Himedži mieste, lankydami Baltojo garnio pilį, patekome į gana juokingą situaciją. Šalia pilies, ant kalno, yra didžiulis šventyklų kompleksas Engiodži. Į jį kelia keltuvas. Tačiau vakare jis nebeveikė, tad nusprendėme kopti pėsčiomis. Prie mūsų prisistatė prižiūrėtojas ir pasiūlė geriau traukti namo, nes tuoj sutems. Mes jį nuraminome, kad kelią žinome. Po 15 min. prižiūrėtojas privažiavo antrą kartą, sunerimęs, kad nesugebėsime grįžti. Ir vėl jį nuraminome. Tačiau, kai parko prižiūrėtojas sustabdė mus trečią kartą, nusprendėme keliauti namo. Šlaitas buvo akmenuotas, nuo kalno leidomės prietemoje, tad tikrai buvo ką veikti. Japonijoje temsta labai greitai ir gana anksti. Nesvarbu, koks metų laikas – apie šeštą valandą vakaro visada sutemsta.

– O fotografija – kada atradote šią aistrą?

– Dar vaikystėje fotografija mane sudomino tėvai. Studijų laikais tėtis ne tik įsigijo fotoaparatą, bet ir įsirengė mažą fotolaboratoriją. Atsimenu, kaip tamsiame kambarėlyje, įsijungęs raudoną lempą, jis ryškindavo nuotraukas. Tada viskas atrodė taip mistiška. O pats kiek profesionaliau pradėjau fotografuoti palyginti neseniai, apie 2013-uosius.

Mane žavi galimybė užfiksuoti konkretų momentą, kuris tau primintų tuo metu jaustą emociją. Savo fotografijas redaguoju mažai, mano nuomone, RAW formatas yra pats geriausias. Todėl labai svarbu turėti profesionalesnį fotoaparatą, o ne kokią muilinę.

Fotografija mane užkrėtė ir patys japonai. Jie į šią veiklą žiūri labai rimtai ir fotografuoja visas vietas, kurias lanko. Atrodo, eina vos pakrutantis senukas, tačiau ant jo kaklo kabo toks veidrodinis fotoaparatas, kad gali pagalvoti, jog jis iš fotografijos gyvena. Japonai apskritai visus hobius priima labai rimtai. Jeigu jie kažkuo jau užsiima, viską daro maksimaliai – susiperka geriausią įrangą, išmoksta visų niuansų. Nesvarbu, kad jie tų fotografijų niekam per daug nerodys, tačiau techniką bus ištobulinę.

– Kauno Sugiharos namuose dirbote gidu. Ką pats matote – galbūt japonai vis labiau atranda mūsų miestą?

– Taip, dirbau Sugiharos namuose, tačiau dabar darau pertrauką, nes rašau disertaciją. Jeigu galima pasakyti, kad fotografija – mano aistra, tai gido darbas yra hobis. Išties mėgaujuosi šia veikla. Galiu patvirtinti, kad vis daugiau japonų atvyksta į mūsų miestą. Tačiau klausimas, kiek jie atranda to neatrasto Kauno. Japonai daugiausiai keliauja grupėmis, o grupės važiuoja standartiniais maršrutais. Tad ką ten tokio gali atrasti, ko neatrado prieš tave buvę 20 tūkst. per pastaruosius metus? O štai individualūs keliautojai jau gali sau leisti nuklysti į kokią Senamiesčio gatvelę, apžiūrėti mūsų gatvės meną, įvertinti Naujamiesčio modernizmą. To nepadarysi, keliaudamas standartiniais maršrutais.

Kaip japonai mato Kauną, lengva suvokti peržiūrėjus jų fotografijas instagrame. Jie apsilanko Sugiharos namuose, tada Senamiestis, Rotušės aikštė, pilies vaizdai. Tai yra viskas. Skristi su grupe išties patogiau, juk sutaupai daug pastangų ir laiko, tad vyresni žmonės keliauja tik taip. Individualias keliones labiau mėgsta jaunimas, tačiau jų finansinė situacija ne visada tai leidžia. Vis dėlto aš net neabejoju, kad japonai vis labiau atras Kauną – maistą, pramogas, įdomias gatves ir parduotuvėles. Dar yra daug ką nuveikti, parodant, kad Kaunas – tai ne tik tas 2 km maršrutas.

Japonijoje populiarūs vadinamieji home stay apsilankymai. Japonai juos yra labai ištobulinę. Jeigu esi pakviestas į tokią viešnagę – apsistoti namuose kelioms naktims, garantuotai valgysi tradicinę vakarienę ir patirsi tai, ko įprastai nepatirtum. Kaune home stay viešnagės organizuojamos japonų delegacijoms iš universitetų ar mokyklų.

Laikinoji sostinė kol kas yra populiariausia vieta Lietuvoje atvykti japonams. Tad toks apsilankymas tikrai leidžia pamatyti kitokį Kauną, nes galima su pagyventi priėmusia šeima atsisėsti į automobilį ir pamatyti vietas, kurios paprastai turistams nematomos. Kasmet į Kauną atvyksta 2–3 tokios delegacijos. Manau, kad Japonijoje auga nauja, plačiai mąstanti karta, kuri tikrai atras Kauną.