Svarbi data
– Mokslo monografija „Kauno arkivyskupijos istorija, 1926–2026“ pasirodo švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 100 metų jubiliejų. Kuo svarbi ši data?“, – „Kauno diena“ paklausė Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorės istorikės dr. V. Kamuntavičienės.
– Tai labai svarbi data, tai modernios Katalikų Bažnyčios modernioje Lietuvos Respublikoje gimimas. Iki 1926 m. valstybės sienos Lietuvoje nesutapo su vyskupijų ribomis. Iki to laiko buvo senosios Vilniaus, Žemaičių, Seinų, Varmės vyskupijos, kurios priklausė Mogiliavo, Varšuvos ir Vroclavo metropolijoms. Kaip vienam vyskupui administruoti parapijas, dekanatus, jeigu jie atsiduria skirtingų valstybių teritorijose, ypač žinant, kad Lietuva ir Lenkija dėl Vilniaus krašto nepalaikė jokių santykių? Tai buvo būtina sutvarkyti, norint atliepti tikinčiųjų poreikius. Kita vertus, Lietuvos bažnytinės metropolijos sukūrimas buvo ir politinis veiksmas, jaunos Lietuvos Respublikos pripažinimas, tai stiprino Lietuvos valstybingumą ir tarptautinę padėtį.
1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI paskelbta bule Lituanorum gente buvo sukurta Lietuvos bažnytinė metropolija su centru Kaune. Ją sudarė Kauno arkivyskupija, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijos. Taigi, vyskupijos tapo mažesnės, vyskupai priartėjo prie žmonių, buvo tikrai geros sąlygos jais rūpintis, teikti sakramentus, skelbti ganytojiškus laiškus aktualiomis temomis gimtąja lietuvių kalba. Lietuvos bažnytinė provincija, suskirstyta į nedideles homogeniškas lietuviškas vyskupijas, itin prisidėjo prie tautiškumo ugdymo.
– Arkivyskupijos veikla yra daugiašakė, tad, rašant monografiją, matyt, nepaprasta buvo ją aprėpti. Gal tai viena priežasčių, kodėl monografijos rašymo ėmėsi trys autoriai?
– Aš aprašiau istoriją iki 1940 m. ir nuo 1990 m. Kolega, VDU dėstytojas, istorikas dr. Ričardas Jaramičius nagrinėjo Katalikų Bažnyčios padėtį nacių bei sovietų okupacijų laikais (1940–1990 m.). Menotyrininkė Rima Valinčiūtė–Varnė vizualizavo istorinius tekstus, jiems parinkdama iškalbingas iliustracijas, kūrė iliustracijų komentarus. Renkant iliustracinę medžiagą, talkino Rimantė Tamoliūnienė, prie knygos dirbo VDU istorijos specialybės studentas Dalius Surmilavičius, istorijos doktorantė Akvilė Kašiubaitė, kuriems tuo pačiu tai buvo ir mokslinė praktika. Labai svarbu pažymėti, kad knygos leidimą finansavo Lietuvos Mokslo taryba.
Knygoje norėta papasakoti ne tik apie jubiliejinę – 100 metų – arkivyskupijos istoriją, bet ir parodyti, kaip ateita į 1926 metus. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi daug senesnę istoriją, Kauno parapija sukurta dar Vytauto laikais. Skaitytojai knygoje ras informacijos, kada susikūrė pirmoji katalikų bažnyčia Kauno regione, kada antroji, kada jau buvo jų tinklas, kada atsikėlė pirmieji vienuoliai, kaip išsivystė Kauno dekanatas, kada į Kauną buvo perkeltas Žemaičių vyskupijos centras, kodėl Kauno arkivyskupija laikoma Žemaičių vyskupijos tradicijų tęsėja. Pirmasis Kaune rezidavęs vyskupas buvo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, čia atkeltas prievarta po pralaimėto 1863 m. sukilimo. Autoriai laikė svarbia užduotimi papasakoti apie tokius įvykius, parodyti Kauno arkivyskupijos priešistorę, nes ne tuščioje vietoje 1926 m. buvo sukurta Lietuvos bažnytinė provincija. Į 1926-uosius ateita jau turint gilias tradicijas.
Rašyti knygą jubiliejine tema nėra paprasta, nes, visų pirma, tai yra gyvoji istorija. Istorikai neretai teigia, kad pastarieji 50 metų dar nėra istorija ir į juos dar negali žvelgti iš laiko perspektyvos, dar nėra aišku, kurie dalykai, darbai turės vienokią ar kitokią reikšmę ir kaip bus vertinami ateityje.
Užtruko dvejus metus
– Kiek laiko užtruko monografijos rašymas? Kokiais šaltiniais rėmėtės, kokius žmones kalbinote?
– Darbas prie monografijos truko apie dvejus metus. Pirmaisiais metais buvo renkama medžiaga Lietuvos archyvuose, ji sisteminama, kuriami tekstai. Daugiausia dirbta Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Šaltiniai buvo patys įvairiausi – nuo oficialių vyskupų potvarkių iki subjektyvių asmeninių atsiminimų ir sąskaitų knygų. Džiaugėmės sklandžiu bendradarbiavimu su Kauno arkivyskupijos kurija, kardinolu Sigitu Tamkevičiumi ir kitais, nepagailėjusiais laiko pokalbiams. Taip pat knygą sukurti padėjo kitų istorikų jau parašyti darbai Lietuvos Bažnyčios istorijos temomis, publikuoti dokumentų rinkiniai, ypač iš Vatikano archyvų. Čia verta pažymėti Reginos Laukaitytės, Arūno Streikaus ir kitų istorikų darbus. Į tekstus stengėmės įdėti nemažai autentiškų citatų, kad patys skaitytojai galėtų geriau pajusti to meto dvasią, kalbą, subjektyvius vertinimus.
Antraisiais monografijos kūrimo metais buvo renkamos iliustracijos, vyko recenzavimas, teksto tobulinimas, permąstymas, pildymas, leidybos darbai. Didelis privalumas, kad knygoje esančius tekstus lydi iliustracijos, kurios neretai gali pasakyti daugiau negu žodžiai, perteikti nuotaikas, jose matyti žmonių apranga, interjeras ir aplinka. Iš tiesų, tarpukario žmonių veidai giedri, iš jų sklinda pasitikėjimas savimi, elegancija, vyrai su kostiumais, moterys dailiomis suknelėmis. Sovietmečio masinėse nuotraukose veidai niūresni, žmonės labiau susigūžę, susispaudę, nenorintys rodyti savo emocijų, rūbai pilki, nelikę puošnumo, net pati nuotraukų kokybė nebe tokia, o ir pačių iliustracijų išlikę daug mažiau, nes nemažai gyvenimo vyko slapta ir nebuvo fiksuojama. Tad jeigu tam tikruose knygos puslapiuose yra mažiau iliustracijų – tai taip pat yra žinios perteikimas. Sąjūdžio laikais žmonių veiduose atsiranda itin daug vilties, šviesos, jie tiesiog spinduliuoja. Knyga turi puikią dailininkę ir maketuotoją Silviją Knezekytę, kuri gebėjo labai dailiai ir išradingai sudėti iliustracijas.
– Apibūdinkite, kokia apskritai yra arkivyskupijos struktūrą ir paskirtis.
– Kauno arkivyskupiją sudaro dekanatai ir parapijos. Dekanatų skaičius kito. 1926 m. buvo sukurta dešimt dekanatų. Sovietmečiu jų skaičius sumažintas iki šešių (uždaryta daug bažnyčių) ir jie pertvarkyti, kad sutaptų su rajonų ribomis. Tuo metu viskas buvo itin centralizuota, iš žmonių buvo atimta susisiekimo priemonė – arkliai, jie suvaryti į kolūkius, asmeninių automobilių nebuvo. Susisiekimo problemą valstybės mastu bandė spręsti atsiradęs viešasis transportas, autobusai, tačiau jie užtikrindavo susisiekimą tik tarp rajono centro ir jo gyvenviečių. Buvo išardyta tarpukario vietovių struktūra. Tad praktiškai atrodė patogiau, kad dekanato centras sutaptų su rajono centru, kad visų rajoninių bažnyčių kunigai galėtų pasiekti savo dekaną. Be to, pvz., jokiu būdu sovietmečiu negalėjo likti Šiluvos dekanato, ten ir taip vykdavo daug žmonių į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą.
Įdomu stebėti, kad Sąjūdžio laikais trumpam vėl buvo atkurta tarpukarinė dešimties dekanatų sistema. Šis veiksmas buvo dar vienas bandymas parodyti tarpukario laikų tąsą. Tačiau gana greitai buvo įvykdyta nauja dekanatų reforma, kuri iš esmės reiškė grįžimą prie sovietinės struktūros. Tai irgi savotiškai liudija, kaip vis dėlto stipriai sovietmetis mus pakeitė, kaip pasaulis pasikeitė, norime mes to ar nenorime. Tai taip pat liudija, kad nebeturime pernelyg daug gręžiotis į tarpukarį, reikia priimti savo skausmingą praeitį, atleisti sau ir kitiems, ir žvelgti į ateitį. 1997 m. įsteigta nauja Šiaulių vyskupija, jai priskirta dalis parapijų. Šiuo metu Kauno arkivyskupiją sudaro septyni dekanatai.
Suprasti praeitį
– Kiek dėmesio monografijoje skiriate istoriniam (tarpukario) laikotarpiui, kai buvo tvirtinami istoriniai Bažnyčios pamatai, kiek – dramatiškam sovietmečio periodui ir dabarties iššūkiams?
– Knygoje stengtasi tolygiai paskirstyti dėmesį visiems istoriniams laikotarpiams. Labiausiai turbūt „nuskriausta“ liko dabartis. Kaip minėjau, apie dabartį istorikai paprastai vengia kalbėti. Todėl šioje knygoje apie dabartį daugiau kalba nuotraukos. Autorių tikslas buvo užfiksuoti, kas, jų nuomone, yra svarbiausia. Tad knyga turėtų būti svarbi ir ateities kartoms. Dar po 100 metų kiti istorikai, skaitydami šią knygą ir švęsdami arkivyskupijos 200 metų jubiliejų, galės vertinti, kiek mes buvome įžvalgūs, kaip mes vertinome savo istoriją ir savąjį laikmetį, švęsdami Kauno arkivyskupijos šimtmetį.
Knygoje stengtasi tolygiai paskirstyti dėmesį visiems istoriniams laikotarpiams. Labiausiai turbūt „nuskriausta“ liko dabartis.
– Papasakokite, kaip monografijoje atspindėtos pagrindinės Kauno arkivyskupijos veiklos sritys: sielovada, socialinė pagalba, švietimas ir kultūros paveldo apsauga.
– Apie visas šias minėtas keturias veiklos sritis tikrai rasite informacijos knygoje, ji leis susipažinti su maldingumo bruožais, žymiausiais sakraliniais objektais, rasite informacijos apie sakralinį meną saugančio muziejaus steigimą dar tarpukariu ir t. t. Man norėtųsi labiau akcentuoti socialinę ir švietimo sritis. Šiuolaikinei visuomenei kaip ir savaime suprantama, kad Bažnyčia turi užsiimti sielovada, taip pat kad turi prižiūrėti savo pastatus, kurie vos ne visi yra paveldo objektai.
Bet verta pabrėžti, kad nuo XIX a. pabaigos popiežiai skiria itin daug dėmesio socialinei Katalikų Bažnyčios veiklai, nors iš tiesų Katalikų Bažnyčia visada rūpinosi visuomenės švietimu ir socialinėmis problemomis. Moderniaisiais laikais šias funkcijas Bažnyčia ėmė dalytis su valstybe. Tačiau Bažnyčia visada suprato, kad, norint pasirūpinti dvasiniu žmogaus gyvenimu, reikia nepamiršti ir fizinių dalykų, sielos ir kūno vienovės, padėti stokojantiems, visapusiškai šviesti ir ugdyti žmones. Vis dėlto, žiūrint į 100 metų arkivyskupijos kelią, aiškiai matyti, kad tarpukario Lietuvoje Katalikų Bažnyčia turėjo itin didelį poveikį visuomenės švietimui, socialinei veiklai. Seselės vienuolės dirbo ligoninėse, prieglaudose, vaikų darželiuose ir mokyklose.
Daug istorinių įvykių yra vertinami kontroversiškai, lengva yra pasmerkti, tačiau norima, kad skaitytojai pabandytų suprasti praeities žmones, atleistų ir žengtų į priekį.
Tačiau būtina pasakyti, kad tarpukariu patys žmonės, neretai raginami ir inicijuojami kunigų, būrėsi į įvairias draugijas, savišalpos organizacijas, aukojo pinigus ir, nieko nelaukdami, patys statė, kūrė švietimo ir labdaros organizacijų tinklą, leido knygas, žurnalus, kūrė skaityklas ir kt. Sovietmečiu tai tapo draudžiama, viskuo turėjo pasirūpinti valstybė, suvaržydama ne tik Katalikų Bažnyčią, bet ir žmogų, jo iniciatyvą. Sovietmečiu žmogus nieko negalėjo, vengė imtis iniciatyvų, nes bijota, kad tos jo iniciatyvos gali nesutapti su komunistų partijos siekiais ir okupacinio režimo uždaviniais. Dar ir šiandien, nors mes jau daugiau kaip 30 metų laisvi, vis dar neretai laukiame, kad mums „valdžia duotų“. Kita vertus, ypač karo akivaizdoje, didelis džiaugsmas matyti, kaip šiandienos žmonės aukoja savo asmenines lėšas. Tai geriausias liudijimas, kad mes atsitiesėme po sovietinės okupacijos, Katalikų Bažnyčia taip pat.
– Kokią matote šios monografijos paskirtį šiuolaikinių aktualijų kontekste?
– Monografijos tikslas visų pirma yra informuoti, pateikti patikimą pasakojimą, ugdyti kritinį mąstymą, suvokimą apie praeitį. Daug istorinių įvykių yra vertinami kontroversiškai, lengva yra pasmerkti, tačiau norima, kad skaitytojai pabandytų suprasti praeities žmones, atleistų ir žengtų į priekį. Taip pat nebijokime džiaugtis ir didžiuotis gražiais praeities pavyzdžiais, kilniais mūsų tėvų ir prosenelių poelgiais. Siekta, kad knyga vienytų įvairius pasakojimus ir įvairias asmenybes. Manau, kad kiekvienas knygos skaitytojas šioje 100 metų istorijoje turėtų atrasti sau įdomių dalykų. Plačiajai visuomenei taip pat svarbu susipažinti su vienu Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos epizodu, galbūt tai paskatins labiau praverti Bažnyčios duris.
Naujausi komentarai