"Aplankė mintis, kad galiu būti uždarytas kartu su nuteistaisiais", - 1991-ųjų kruvinosios nakties išgyvenimus pirmą kartą po 25 metų atskleidė majoras Alekas Morozovas. Jis - pirmasis karininkas Pravieniškėse  nusiplėšęs sovietinius antpečius, prisisiuvo Lietuvos valstybės simboliką.

Tarybinė apsauga

Į Pirmąsias ir Antrąsias Pravieniškes suskirstytas miestelis prie geležinkelio labiausiai žinomas čia įsikūrusiomis nuteistųjų pataisos kolonijomis.

Pravieniškės visada buvo ir yra išskirtinis miestelis. Keturios nuteistųjų pataisos namų įstaigos suteikia savotišką koloritą. Čia įkurdinti keli tūkstančiai vyrų, kuriems apribota laisvė.

1991-aisiais A.Morozovas dirbo Pravieniškių gydymo pataisos darbų kolonijos viršininko pavaduotoju režimui ir operatyviniam darbui. Ši įstaiga tuo metu buvo vienintelė, kurioje bausmę atlikdavo plaučių ligomis ir tuberkulioze, taip pat ir atvira jos forma, sergantys nuteistieji.

Įtemptomis sausio dienomis bausmę čia atlikinėjo apie 500 nuteistųjų iš Kaliningrado, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir net Čečėnijos.

"Mes jau 1990 metų kovą buvome priėmę priesaiką tarnauti Lietuvos respublikai, tačiau koloniją saugojo sovietinė kariuomenė. Ši apsauga nebuvo pavaldi nei Lietuvos Kalėjimų departamentui, nei Vidaus reikalų ministerijai", - priminė majoras.

Vidaus reikalų ministerija (VRM), kurios žinioje buvo įkalinimo įstaigos, tuomet nepaisant atkurtos nepriklausomybės buvo finansuojama iš Maskvos.

Pasikliovė nuojauta

Tokios įstaigos, kaip pataisos darbų kolonijos, nepaliekamos be vadovo net švenčių ar poilsio dienomis. Sausio 12-13 dienomis budėjimo grafike buvo A.Morozovo pavardė.

"Toli gražu ne visi kolonijos darbuotojai pritarė tam, kas tuo metu vyko Lietuvoje. Įtampa buvo jaučiama ne tik tarp darbuotojų, bet tarp nuteistųjų", - pasakojo A.Morozovas.

Geografiškai įėjimą į koloniją ir visą perimetrą su 500 nuteistųjų saugojo rusų armijos kariai, o A.Morozovo kabinetas buvo už saugomos teritorijos.

"Mes savo ginklų kaip ir neturėjome. Kolonijų vadai turėjo tarnybinius pistoletus "Makarov". Jie buvo saugomi  praėjime, kuris jau buvo sovietinių kareivių žinioje", - tęsė kariškis.

Sausio 12-osios rytą pradėjęs budėjimą, A.Morozovas išsiėmė ginklą ir pasidėjo į seifą savo kabinete. Majoras neslėpė, kad į galvą lindo ne pačios geriausios mintys, jautė, kad situaciją gali pasiekti epogėjų.

"Šalia nenuspėjamos jėgos. Atrodo esi įstaigos viršininko pavaduotojas, o iš kitos pusės esi kaip kažkokioje nežinomoje saloje. Įeisi į kolonijos teritoriją ir gali net nesužinoti, kokį įsakymą gaus sovietų kariai. Aplankė mintis, kad galiu būti uždarytas kartu su nuteistaisiais", - tuometinę įtampą šypsniu mėgino slėpti majoras.

Sovietų kariuomenė saugoti kolonijų nesiųsdavo lietuvių, latvių ar ukrainiečių. "Apskritaveidžiai, azijiečiai", - koloniją saugojusius kareivius prisiminė majoras. Dauguma - nedidukai. Kai prisidengdavo skydu, sunku būdavo suprasti, ar jie tą skydą velka, ar pritūpę eina.

Sušaudys visus?

Sausio 12 d. 21 val. kolonoje vyko vakarinis patikrinimas. Nuteistiesiems buvo leidžiama turėti televizorius, radijo imtuvus. Mobiliojo ryšio telefonų tada nebuvo. Nuteistieji stebėjo, kas vyksta kitoje kolonijos sienų pusėje. Tuo periodu administracija sulaukdavo įvairių klausimų. A.Morozovui įstrigo vienas. "Ar mus sušaudys", - klausė laisvės atėmimo bausme nuteisti vyrai.

1941 metais sovietinė kariuomenė sušaudė visus Pravieniškių sustiprinto režimo kolonijoje bausmę atliekančius nuteistuosius ir darbuotojus. Istorija byloja, kad tuomet traukiantis rusų kariuomenei kažkas pamatė virš kolonijoje suplevėsavusią Lietuvos vėliava. Atrėmę vokiečius, grįždami sužvėrėję rusai visus sušaudė.

Rumšiškėse gyveno tų žudynių liudininkas, kuriam pasisekė pabėgti ir buvo sužeistas tik į ranką. Buvo pasakojama istorija, kad vienas nuteistasis pasislėpė tualete, gal net išmatų duobėje, ir kol baigėsi žmonių skerdimas kvėpavo per šiaudelį ar pypkės galiuką.

Panašios istorijos perduodamos iš lūpų į lūpas dažniausiai dar apauga pagražinimais. Nuteistieji žinojo šią istoriją. Todėl jų klausimas majorui nepasirodė naivus. Pagal nustatytą tvarką, nuteistieji 22 val. jau turi eiti miegoti. A.Morozovas neslepia, kad tąkart dienotvarkė buvo pažeista: "Ar buvo galima juos varyti miegoti? Eglės Bučelytės balsą po šiai dienai atsimenu."

Majoras neslėpė – visi buvo pasimetę. Niekas nežinojo, kas bus. Be koloniją saugojusių rusų kareivių, kruvinąją naktį kolonijoje dar buvo apie dešimt administracijos darbuotojų.

Padėtis baugino

Nuteistieji nepasinaudojo suirute. Nei tą naktį, nei artimiausiomis dienomis iš Pravieniškių pataisos darbų kolonijos nepasikėsino pabėgti nei vienas nuteistasis. Kodėl? Azijiečiai apsaugininkai visiškai nebuvo suinteresuoti rizikuoti gyvybe dėl kokio nors "zeko" jiems visiškai svetimoje ir neaiškių norų pilnoje Lietuvoje.

Juolab kad kolonijos apsauga nevengė nusižengti – parduoti ir perduoti nuteistiesiems alkoholio ar kitų geidžiamų dalykų. Pagrindinė užduotis buvo, kad apie šiuos prasižengimus nesužinotų Maskva.

"Manau, nuteistieji bijojo. O jei bus duotas įsakymas šaudyti, - svarstė A.Morozovas. - Juk nieko nežinojome. Nežinojome, kas bus rytoj". O sovietmečiu bet kokie neramumai zonose buvo sprendžiami ginklo pagalba. A.Morozovas pamena dvylikos žmonių mirtimi pasibaigusį riaušių malšinimą Pravieniškėse 1982 metais.

Nusiplėšė antpečius

Rytas po kruvinųjų įvykių Vilniuje. A.Morozovas į darbą Pravieniškėse iš Kauno važiuodavo traukiniu arba autobusu. "Mano uniforma buvo dar su tarybiniais antpečiais, simbolika buvo likusi ta pati. Kam tu paaiškinsi, kad yra kitaip nei atrodo", - būseną pasakojo majoras. Tą rytą namo jį parvežė kolega.

Mokydamasis Maskvoje Karo akademijoje A.Morozovas įgijo bičiulį, kuris tuometinėje VRM užėmė aukštas pareigas Olegas Mažuika. Policija tuomet jau buvo pasiruošusi pasikeisti rusišką simboliką ir turėjo Vyčių emblemų. Bičiulis davė A.Morozovui keletą komplektų, tokį jo žingsnį palaikė ir tuometinis jo vadovas Algimantas Bareišis.

"Iš mūsų sistemos pats pirmas užsidėjau Lietuvos heraldikos simbolius", - nedaugžodžiavo A.Morozovas. Nusiplėšė tarybinius ir pats prisisiuvo lietuviškuosius.

"Mūsų darbe vaikščioti be uniformos yra pavojinga, o galų gale tai yra būtina ir dėl drausmės. Nuteistieji turi žinoti, kas esi", - aiškino A.Morozovas.

Nuomonių buvo įvairių. Vieni pašiepė, kiti nepritarė, o treti vertino palankiai. Pravieniškėse mažai kas tikėjo, kad Lietuva išsikovos savo laisvę. Įpratę paklusti, bijoti, tylėti ir nepriimti savarankiškų sprendimų žmonės tramdė viešą majoro poziciją.

"Ką tu, Alekai. Tuoj valdžia keisis. Kentėsi po to, dar ta tavo pavardė", - taip A.Morozovo žingsnį nusiplėšti antpečius komentavo kolegos.

Istorijos pamoka komisijai

Majoras papasakojo dar vieną neeilinį prisiminimą. Rudenį, prieš sausio 13-osios įvykius, tuometinis VRM ministras Stasys Lisauskas vežėsi SSRS Vidaus reikalų ministrą Vladimirą Bakatiną. V.Bakatinas pareiškė norą aplankyti Pravieniškes ir jose esančias keturias įkalinimo įstaigas.

Pasak A.Morozovo, V.Bakatinas – civilis, buvęs statybininkas ir tapęs vidaus reikalų ministru akivaizdžiai nesuprato, kas yra nuteistasis. Jis ėmė broliuotis su nuteistaisiais, apsikabinėti. Anie jam pasiskundė prastu kolonijos maistu. V.Bakatinas pažadėjo atsiųsti komisiją. Ji atvažiavo jau po sausio 13-osios įvykių.

Pradžioje lyg ir nieko. Patraukė į valgyklą to prasto maisto patikrinti. O Pravieniškių gydymo pataisos darbų kolonijos viršininkas Algimantas Bareišis buvo Kauno fotomenininkų sąjungos narys, geras garsių menininkų Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kitų bičiulis.

Tuo metu kolonijoje buvo eksponuojama  paroda Sausio 13-osios aukoms atminti. "Štai, pažiūrėkite", - A.Bareišis pasiūlė komisijai. Išvados buvo prastos: "Reikia mažiau politika užsiiminėti, o geriau dirbti".

Pasak A.Morozovo, A.Bareišis tuo sudėtingu metu buvo vienas iniciatyviausių Lietuvos laisvės skelbėjų, atstovavo jiems atsisakant priklausomybės Komunistų partijai.

Tvarka kolonijoje, pasak A.Morozovo, įsivyravo po to, kai pasitraukė sovietų kariuomenė, apsaugą perėmė iš lojalių Lietuvai pareigūnų 1-ą pulką subūręs generolas Sergejus Madalovas. Lietuviai nuteistieji buvo pargabenti bausmę baigti tėvynėje, o kitataučiai išsiųsti į Rusijos kalėjimus.