IN MEMORIAM. D. TEIŠERSKYTĖ: ATVIRAIS Į ŠIRDĮ LANGAIS

Pirmadienį užgeso poetės ir visuomenės veikėjos Dalios Teišerskytės gyvybė. Portalas kauno.diena.lt publikuoja vieną paskutiniųjų D. Teišerskytės interviu, duotą dienraščio žurnalui „Sveikata“.

Viename iš D. Teišerskytės eilėraščių yra metafora: gyvenimas – kaip liga. Išties, argi sergame tik gripu, koronavirusu, vėžiu ar kitomis kūno negaliomis? Sergame meile ir neapykanta, kūryba ir neveiklumu, tikėjimu ir nusivylimu, užuojauta ir abejingumu – viskuo. Bet taip gyventi, netausojant anei vieno savo širdies dūžio, gali tik labai jausmingi žmonės.

Naujausia D. Teišerskytės poezijos knyga „Paskutinių lapų išleistuvės“, kaip ir visos, – jautriasieliams. Elegantiškai dailininko Dariaus Kairaičio iliustruota 77 eilėraščių rinktinė. Tiek suskaičiuota knygos anotacijoje. Visų sukurtų suskaičiuoti neįmanoma. O ir kam?! Kiekvienas jų turi savo gyvenimą. Vieni sugulę knygose – jų jau penkiolika. Kiti virto dainų posmais – jų per 400. Treti tiesiog sukrito į širdis – savi ir atpažįstami. Eilėraščių punktyrais ir leidžiamės į D. Teišerskytės gyvenimą, kuriame nėra pustonių.

 

SIRGTI EILĖRAŠČIU

 

  Poetas

 

  Nesmerkite poeto – jis našlaitis,

  Užgimęs po mėnulio pilnatim...

  Jo žaislai – išbarstytos raidės

  Ir baltos žvaigždės, šokančios nakty...

 

  Nežeiskite poeto – jis beodis,

  Jam skauda net atodūsiu pūga...

  Jis ginasi kančioj gimdytais žodžiais,

  Gyvenimas jam – stingdanti liga...

 

  Apeikite poetą – jis beprotis,

  Jis tiki žodžio ir minties galia...

  Palaiminkit jį laidotuvių puotai

  Ir atsistokite lyg gedintys šalia...

 

  Mylėkite poetą – jis bekraitis,

  O jo našta – beprotiškai sunki –

  Senoj kuprinėj krebžda mažos raidės,

  Jų ateitis tik sieloms palanki...

 

  Pašlovinkit poetą – jis teisėjas,

  Į metraštį rašydamas eiles,

  Jis paliečia visus lyg ryto vėjas

  Ir eina nebūtin žalia žole...

 

– Kartą, klausiama apie savo kelią į poeziją, pacitavote Marinos Cvetajevos žodžius, skirtus Borisui Pasternakui: „Dievas sugalvojo, kad turite būti ąžuolas, o į žemę išleido poetu.“ Jums, sakėte, – atvirkščiai: Dievas buvo numatęs, kad taptumėte rašto žmogumi, o gerokai paklaidžiojote aplinkkeliais... Verslas, žiniasklaida, politika, visuomeninė veikla – ko tik nebūta jūsų gyvenime! O kas vis tiek parvesdavo pas eilėraštį?

– Mano broliai sakė, kad dar murzinoje vaikystėje kalbėjau eiliuotai. Pirmą eilėraštį parašiau septintoje klasėje rąstinėje Sibiro mokykloje per braižybos pamoką. Vadovėlyje radau atviruką „Atgailaujanti Magdalena“ – tokia nuoga rubuilė, apsisiautusi ilgais raudonais plaukais. Parašiau ilgą smerkiantį eilėraštį... Parodžiau rusų kalbos ir literatūros mokytojai. Ji ilgai juokėsi, paskui pasakė: „Duročka. No piši.“ Kvailutė. Bet rašyk. Tai ir rašau…

Taip, mano gyvenimas margas ir duobėtas. Beveik ketveri metai taigoje su kirvuku, paskui, grįžus į Lietuvą, metai Mosėdyje. Atsitiktinai patekau į Kauną, įstojau į Technologijos technikumą, dirbau spaustuvėse, įstojau į Vilniaus universitetą, dirbau Kauno radijo ir televizijos filiale, Menininkų namuose, vienoje keistoje redakcijoje… Ištekėjau, išsiskyriau, gyvenau statybininkų bendrabutyje, paskui (ačiū pirmam vyrui) gyvenau žmoniškai dviejų kambarių bute.

Įstojau į Jaunųjų rašytojų Kauno skyrių. Parengiau pirmą knygą „Atminties šešėliai“. Dėl netinkamos biografijos niekas jos neišleido. Žiauriai išgyvenau. Tačiau, vos iš dangaus nusileidus laisvei, už savo lėšas ją išleidau. Baisiai didžiavausi jos tupėjimu knygyno lentynose.

Tuo metu įkūriau bendrovę „Gabija“, kuri gyvuoja iki šiol. Pradėjau leisti žurnalą „Gabija“, laikraštį vaikams „Tukas“, įsteigiau Modelių agentūrą, Madų teatrą, Grožio mokyklą, rengiau įvairiausius renginius... Kūrybai, regis, neturėjo likti laiko. Bet man būna kitaip – kuo mažiau turiu laiko, tuo daugiau parašau.

– Kurti poeziją ir eiliuoti – du skirtingi dalykai. Jūsų eilės kuriamos, todėl iškart išduoda savo genezę – iš kunkuliuojančio jausmo, iš perpildytos širdies. Kaip esate sakiusi, jūsų poezijoje gyvena jūsų dramos ir komedijos. Ar toks nuogas rašymas labiau padeda, ar labiau išsekina?

– Ką aš žinau... Argi man apie tai kalbėti, kai aš pati nežinau, kokioje lentynoje esu padėta. Aš rašau tik tada, kai nebegaliu nerašyti. Atrodo, jei neužrašysiu – sprogsiu. Ir niekada netaisau savo eilėraščių. Nes tai užrašyta to meto mano jausena, mano gyvenimo gabalėlis. Juk neįmanoma pataisyti praeities. Gal dėl to daugelis mano kūrinėlių yra perdėm atviri ir jausmingi. Tokie senoviški, rimuoti ir naivoki... Ir tiesiog neprotingai atviri. Gal dėl to jie patinka žmonėms, kad yra suprantami ir nenudailinti. Neseniai skaičiau tokį pareiškimą, kad eilėraščius rašo, jog nereikėtų eiti pas psichiatrą... Gal?

– Ar šiandienos skubančiam, darbuose ir internete paskendusiam žmogui reikalinga poezija? Kokia jos vieta šiandien? Ar vertinančiu žvilgsniu pažvelgtumėte į poetų daržą – kokiomis negaliomis serga šiandienė poezija?

– Yra kelios žmonių rūšys: vieniems kultūros (poezijos) reikia visada, kitiems – niekada. Manau, kad dabar žmonėms jos reikia. Sprendžiu iš šimtų ir net tūkstančių patiktukų po eilėraščiais feisbuke, pilnomis salėmis ar salytėmis susitikimuose, išpirktais knygų tiražais. Tai neapsakomai guodžia ir džiugina.

Negaliu spręsti, kuo serga šiuolaikinė poezija, nesu jos žinovė. Kita vertus, gal aš nepakankamai išsilavinusi ir daug ko nesuprantu. Tik man atrodo, kad rašant prieš akis turi būti skaitantis žmogus, o sieloje – žydinti magnolija.

 

SIRGTI IŠBANDYMAIS

 

  Įspyrė į blauzdą šalna. Skauda.

  Ant stalo nukrito ruduo. Raudu.

  Jaunystė išeina žiemop. Graudžiai.

  Voratinklį savo nuogumui – audžiu.

 

  Į ateitį kelio nėra. Liūdna.

  Užtvėrė spygliuotom vielom. Kliūtys.

  Raukšlėj įsivėlė spygliai. Duria.

  Išeiti į vasarą vėl nerandu – durų…

 

  Šaukiu – sugrąžinkit mane! – Tylit.

  Kelias namolio toli. Mylios.

  Šermukšniai rubinais nusviro. Šilas.

  Ir plaukas nukrito delnan – žilas.

 

  Vasarom žaidžia jauni. Būkit.

  Jums dar negreitai ruduo. Pjūtys.

  Mano lange jau žiema. Šalta.

  Mano veide atlydys – baltas.

 

– Dešimt metų tremtyje Sibire, Irkutsko srityje, jums turėjo neįprastą poveikį: sakėte, kad norėjote ir likti ten, buvote pripumpuota, esą Lietuvoje – vien fašistai. Dabar taip pumpuojamos visų rusų galvos. Kaip tai suvokiate? Kaip šiandienos civilizuotam žmogui pakelti išbandymą barbarišku rusų karu?

– Sibiras man turėjo labai didelę įtaką. Dešimt metų yra nemažas tarpas žmogaus gyvenime. Aš ten mokiausi, vasaromis padėjau mamai plytinėje, o baigusi septynmetę išėjau į mišką. Buvau labai liesa ir gėdijausi, kad dar net keturiolikos neturiu. Sakydavau, kad man jau septyniolika. Vasarą turėdavome paruošti kelią rąstams išvežti link upės. Iš ten juos plukdydavo į Zimos miestą, kur buvo medžio apdirbimo gamyklos. Kiekvieną vasarą reikėdavo vis kito kelio, nes mišką vienoje vietoje išpjaudavo ir keldavosi į sveiką plotą. Žiemą tą kelią reikėjo prižiūrėti tobulai, nes juo veždavo milžiniškas vilkstines. Traktorius traukdavo keliolika keistų rogių su mediena. Tad kelias turėjo būti lygus it veidrodis. 1 km buvo vienas žmogus. Apie 45 °C šalčio, visą dieną viena, duonelė sušaldavo į ledą, bet kažkokių nušalimų nebuvo, nes mama taip aprengdavo, kad net judėti buvo sunku.

Tai mane labai užgrūdino. Fiziškai ir dvasiškai. Esu labai savarankiška, tiesmuka, drąsi, nelabai kukli, mėgstanti vienatvę ir išmokusi išgyventi. Vietiniai ten buvo labai draugiški, daug padėjo ir patarimais, ir maistu. Kadangi užaugau kitoje terpėje, turėjau gerą nuomonę apie rusų tautą. Gal ten ir buvo tie, tikrieji... Tai, kas vyksta dabar, yra nesuvokiama. Tas tipas  vertas baisiausios bausmės, kurios sulauks ne tik jis, jo vaikai, vaikaičiai, bet ir visa tauta. Jis sunaikino Rusiją. Rusija sunaikins jį.

– „Mama mane išmokė vieno svarbiausio dalyko – tavo problemas turi žinoti tik tavo pagalvė“, – tai vėlgi iš jūsų išpažinties. Pagalvė pagalve, tačiau viešo žmogaus net ir patys asmeniškiausi išgyvenimai – kaip ant delno padėti. Kaip ištverti, kai kiekviena tavo ašara suskaičiuojama?

– Visuomenė nieko nežinojo apie mano namų gyvenimą, kol neatsidūriau Seime. Pirmą kadenciją spauda nebuvo agresyvi ir Seimo nariai buvo oresni, kuklesni. Dauguma. Vėliau prasidėjo nuodėmių medžioklė. Neabejoju, kad reikia stebėti viešą asmenį, skelbti ir skalbti jo klaidas. Bet ištisus metus aprašinėti iš konteksto ištrauktas frazes yra kiek marazmatiška. Iš pradžių aš labai išgyvenau. Paskui pripratau. Mane apgynė du mano labai mylimi žmonės – prezidentas Valdas Adamkus ir a. a. Kęstutis Navakas. Viešai ir nedviprasmiškai.

Dėkoju žmonėms, kurie tikėjo manimi.

– Politiką turbūt irgi reikėtų priskirti prie vienų didžiausių išbandymų? Nesigailite jai atidavusi gerą gabalą – net šešiolika metų – savo gyvenimo? Ką joje vadintumėte didžiausiu savo pasiekimu? Ir, jei atsuktume laiką atgal, kartotumėte šią savo kelio atkarpą?

– Politika man nebuvo svetima. Tuomet daug rašiau, turėjau įvairių veiklų, netgi kūriau Moterų partiją, kurią iš mūsų gudriai nušvilpė... Tad pakvietimas dalyvauti rinkimuose man buvo gana smagus.

Aš Seime dirbau. Nuoširdžiai ir rimtai. Buvo klaidų, nesusipratimų, bet teigiamybių buvo kur kas daugiau. Turbūt niekas nežino, kad tie 2 proc., kuriuos dabar pervedame nuo jau sumokėtų mokesčių, buvo mano projektas. Dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komitete, tad projektai dažniau būdavo linkę į kultūros pusę. Skaitymo metai, Teatro metai, Muziejų metai. Bibliotekų metai, Lietuvių kalbos kultūros metai.. Tai buvo didžiuliai projektai su valstybės finansavimu, dešimtimis renginių – parodų, konferencijų, lėšų, skirtų vertimams, meno kūriniams įsigyti, bibliotekoms kompiuterizuoti ir t. t. Man tai buvo labai prasminga veikla, artima ir suprantama mano sielai ir išsilavinimui.

Pirmadieniais Kaune vykdavo gyventojų priėmimas. Nusidriekdavo eilės... Bandžiau spręsti kiekvieną man patikėtą problemą. Pavykdavo gal penktadalis. Daug važinėjau po miestus, miestelius, kaimus, vedžiau literatūros, istorijos pamokas, dovanojau knygų bibliotekoms. Niekas apie tai nerašė. Gal taip ir turi būti, nes tai buvo mano darbas, už kurį žmonės mokėjo atlyginimą. Neblogą. Bet eskaluoti per visas įmanomas priemones, kai vieną nelabai simpatingą tamsiaodį pavadinau negru, gal nelabai protinga. Visą kritiką priėmiau nuolankiai, nors ir labai dėl to išgyvenau.

– Išties atsiėmėte su kaupu už išsprūdusią frazę: „Aš esu nacionalinė vertybė.“ 2010-aisiais už ją gavote humoristinę „Dviračio žvaigždę“, tačiau linksma nebuvo – esate prisipažinusi, kad gėdijotės, jautėtės nepatogiai. Kaip pereiti išbandymą nulinčiavimu, viešu plakimu?

– Sakiau, kad ta „vertybė“ buvo išrauta iš privataus pokalbio, juokaujant... Jetau, kiek mane plakė! Kas tik netingėjo. Bet dabar aš reaguoju ramiai ir net susitikimuose su skaitytojais nepamirštu priminti, kad mes visi – dirbantys, kuriantys, mylintys artimuosius ir tėvynę – esame nacionalinės vertybės. Ir tai aš teigiu be ironijos. Politikas turi būti storaodis. Aš tokia nebuvau. Bet esu labai laiminga, kad likimas ir istorija nubloškė mane iš ledinio kelio į mano šalies parlamentą. Dėkoju žmonėms, kurie tikėjo manimi.

 

SIRGTI VIENATVE

 

  Eina sau – vieniša!

  Neturiu nei katės, nei šuniuko…

  Neatneš plačiapetis į lovą puodelio kavos…

  Bet, žinokit, tikrai, stebuklingą

  Turiu šuliniuką

  Su margiausiom vertybėm, kurias

  Ir semiu nuolatos…

 

  Ten žali kaspinai, išpinti iš

  Vasarvydžio ryto,

  Ir spalvingi drugiai ant lempų

  Nutūpę naktim,

  Ten balandė balta lyg mėnulis per

  Pilnatį švyti,

  O taurėj krištolinėj sirpios

  Žemuogės kvepia viltim…

 

  Ten eilėraščiai budi prie slaptingos

  Senos užrašinės,

  Pintinėlės aistrų ir suplėšytų lapų

  Baltų…

  Ten maniškių kapai, prarasta,

  Išgailėta tėvynė,

  Ten, kai reikia, paieškau mylimų,

  Užmirštų ir kaltų…

 

  Eina sau – vieniša!

  Netiesa, ten turiu kavinuką –

  Palikimą Dunkan. Ir Tarkovskio

  eilių pluoštelius…

  Dar – slepiu angelsparnį,

  Strazdanotą avietėm anūką,

  Pelenais pabarstytus klaidų ir

  Tuštybių kelius,

 

  Tris vaikų dantukus ir išskridusių

  brolių šešėlius,

  Tylų vakaro džiaugsmą, kai dega

  ugnis židiny…

  Ten aš saugau visų, kažkada

  prisilietusių sielas…

  Kada nors ir pati rasiu vietos tame

  šuliny…

 

– Esate prisipažinusi, kad be rašymo galėtumėte išgyventi, be šeimos – ne. Deja, jūsų šeimos gyvenimas vis patirdavo sukrėtimų. Pirmoji santuoka truko dvejus metus, antroji suiro po 30 bendro gyvenimo metų. Netekote vyro, bet ne šeimos. Ko reikia, kad per tokius drebėjimus išliktų esminiai pamatai?

– Nežinau, kaip reikėtų gyventi be šeimos. Aišku, gerai, kai plačiapetis atneša į lovą puodelį kavos… Bet, jei tas plačiapetis neša dar ir į kitą lovą, tai nėra šeimos tobulumo viršūnė. Manau, kad nekintanti ir stipriausia šeimos vertybė lieka vaikai, vaikaičiai, artimi giminaičiai, beje, pridėčiau ir ilgalaikius, ištikimus draugus, kurie nepardavė net juodžiausiomis dienomis. Kartais net varau namo lankytojus, kurie ilgiau užsitupi... Atsiprašydama pridedu uogienių ar konservuotų agurkėlių. Gyvenu dvasiškai ramiai, o fiziškai – vis dar lakstau po Lietuvą, kur mane kviečia mano mylimi skaitytojai. Turiu sodelį ir daržiuką. Ir gėlyną. Ir Nemuną šalia. Ir knygų spintas…

– Santuokos netektį lydėjo ir kita – teko atsisakyti beveik du dešimtmečius Braziūkų kaime puoselėtos sodybos, buto prestižiniame Kauno Žaliakalnio rajone. Visi jie buvo kurti didelei šeimai. Dabar sukūrėte jaukius baltus namus Panemunėje, bet jau sau vienai. Ką praradote, ką atradote?

– O, apie tai galima parašyti romaną. Tą sodybą labai mylėjau. Jos kūrimas vyko porą metų. Buvo kartais tokių minčių, kad gerai būtų, jei kas padegtų... Buvau pavargusi, bet nenusivylusi. Sukūriau tai, apie ką svajojau. Kadangi iš mano tėviškės neliko nieko, įrengiau tokius namus, į kuriuos tilpo anuomet tikrai gausi ir darni šeima.

Teismas padalijo pusiau. Be to, visus baldus (iš devynių kambarių) priteisė vienai pusei, o knygas – kitai. Protingas sprendimas. Juk knyga didesnė vertybė už kėdę. Priežiūrą iki pardavimo paskyrė man. Tad aš moku visus mokesčius, išlaikau sargą, kuris tapo mano geru bičiuliu, tvarkau iškilusias problemas. Bambagyslė dar nenukirpta, dar vis išsikasu kokią gėlę ar krūmą, nusiskinu obuolius, važiuoju grybauti.

Tik, žinoma, mano širdį vis labiau užkariauja mano sklypelis prie namų Panemunėje, ramioje gatvelėje, didžiulio graikinio riešutmedžio pavėsyje. Čia irgi įkūriau tokius namelius, kokių norėjau. Jie iš dalies panašūs į anuos, prabangiuosius, tik daug mažesni ir gal net jaukesni. Svarbiausia, kad iš namų gali išeiti tiesiai ant žolės ir gerti kavą baltoje terasėlėje, kuri buvo mano kaprizas. Kol kas, ačiū Dievui, nesu vieniša. Turiu labai gerus vaikus, didžiuojuosi talentingais vaikaičiais, myliu savo draugus ir drauges, daug važinėju, bastausi po šilą arba prie Nemuno... Šitokia grožybė!

Nereikia būti – reikia gyventi.

– Pasaulyje siaučia vienatvės epidemija. Pasak gydytojo Alvydo Unikausko, vienatvė daug pavojingesnė mūsų sveikatai nei nutukimas. Maža to – mirtinai pavojinga. Kaip būti ir išbūti vienam?

– Tai nereikia būti vienam! Aplinkui verda gyvenimas. Nereikia būti – reikia gyventi. Taip prasmingai, kiek leidžia svajonės, galimybės, piniginė ir troškimas ragauti gyvenimą visais jo pavidalais. Yra tiek daug įdomių dalykų, tiek daug tikrai nelaimingų žmonių, pagalba kuriems irgi gali būti galimybė įprasminti gyvenimą... Draugai, kaimynai, knygos, įvairiausi judėjimai, būreliai, pagaliau internetas su visais savo stebuklais ir įdomiausiomis istorijomis, pažintimis. Pavyzdžiui, savo paskutinės knygos dailininką D. Kairaitį aš radau būtent veidaknygėje. Dabar ant mano sienos kabo du jo paveikslai, o knygą puošia dar aštuoni. Žinoma, yra nevilties valandų, yra ligų ir skausmo, bet reikia gyventi, tikėti ir stengtis galvoti ne tik apie save...

 

TIESIOG SIRGTI

 

  Viešpatie, paskolink savo lazdą –

  Ketinu išeiti į pasaulį...

  Niekas jau manęs nebeišgąsdins...

  Jau einu. Numesiu šuniui kaulą.

 

  Ir keliausiu pievomis, pelkynais,

  Debesis ganysiu ir avelę...

  Viskas taip aistringai susipynė –

  Rudenėjant širdį gelia gelia...

 

  Nebesuvaidinsiu Penelopės,

  Nors ant slenksčio sėdi Odisėjas...

  Ligi šiol likimą lopau lopau,

  Ir vis tiek nelaimių prisisėju.

 

  Auga jos nelaistytos, dantytos

  Ir po lova tupi tarsi pelės...

  O aplink aguonų laukas plyti

  Ir stirniukai strykčioja pro šalį...

 

  Gal, sakau, dar pagyvensiu? Leisi?

  Paramstysiu netikinčių tiltus,

  Debesų užuolaidas praskleisiu,

  Žemuogių į rieškutes pripilsiu.

 

  Nusipinsiu ąžuolo vainiką,

  Paklausysiu, kaip kregždutės plazda...

  Dar šiek tiek... Dar trupinėlis liko...

  Viešpatie, paskolink savo lazdą.

 

– Šeiminio gyvenimo dramos atėmė nepaprastai daug sveikatos. Galite paliudyti, kad visos ligos – nuo nervų? Kokią kainą sumokėjote už sudaužytą širdį? Gal atradote receptų, kaip su menkesniais nuostoliais įveikti dvasinių išgyvenimų sukeltas krizes?

– Taip, manau, čia yra tiesos. Dažnai ligai atsirasti padeda stresai, nuolatinis nerimas, įtampa, ateities baimė, juodi nusivylimai ir t. t. Silpsta noras gyventi, nyksta imunitetas –  atsiranda galimybių į kūną įsibrauti visokiems niekšeliams. Tad reikia atsiminti, kad gyvenimas yra brangesnis už aplinkybes, ir bandyti jį išgelbėti. Viskuo. Skanėstais, mankšta, draugais, romanais, knygomis, kelionėmis. Nebūtinai į Balį. Galima ir į Panemunės šilą. Labai svarbu nepradėti kaltinti savęs ir gailėti, galvoti, kad pasaulis juodas ir niekšingas. Taip, apie tai galvojasi, bet tas mintis reikia nuodyti žydinčiomis gėlėmis, medžių šlamesiu, gera kava su gera drauge, geru darbu, pagalba tam, kuriam dar blogiau… Ir vieną rytą pražysta lelija.

– O ar galėtumėte pasidalyti sveikatinimosi receptais? Kaip palaikote imunitetą? Ar susirgusi iškart griebiatės vaistų, ar kuo kitu gydotės?

– Neturiu jokių receptų, žinau tik tiek, kad ypač svarbus pozityvus mąstymas ir paklusnumas gydytojui, kuris veda tave sveikatos link.

– Ko gero, žemaitiškas charakteris nemenkai prisidėjo prie to, kad turite savyje gajumo mechanizmą – kaip tame žaisle vartiklyje. Daktarų esate netgi pagirta: va, jei visi pacientai taip su savo ligomis kovotų, ligoninės ištuštėtų. Esate pavyzdinga pacientė?

– Ak, tikrai esu kol kas neužmušama. Žinoma, daug stiprybės suteikė Sibiras. Daug atėjo su genais. Mano tėvas buvo galiūnas, mama keturiolika metų Sibire atlaikė. Gėda būtų pasiduoti… Kai tiki savo gydytojais, kai nori pasveikti, kai pavasaris kutena tau skruostus, tai ir sveiksti. Žinoma, fizinės kančios ir baimė nėra gėris, bet prieš akis turi būti žydintys sodai, o sieloje – gilus tikėjimas savimi ir aukštybėmis. Tikrai, esu paklusni pacientė. Gydytojas ir ligonis turi būti duetas, turintis bendrą tikslą. Laimė, mano gyvenime blogų gydytojų nebuvo, ir aš žemai jiems lenkiuosi.

– Be daugybės kitų, turite ir sodininkės, daržininkės talentą. Nei sodas, nei daržas nemėgsta tinginių. Kokius stebuklus žmogaus fizinei sveikatai ir psichologinei savijautai sutveria fizinis aktyvumas, gamta, santykis su augmenija?

– Ryšys su gamta yra žmogaus prigimtyje ir to nevalia pamiršti. Aš labai myliu savo mažytį sklypelį, taip pat mylėjau didžiulę sodybą. Daug dirbu, gėriuosi savo darbo vaisiais, dažnai netobulais, bet vis vien mielais širdžiai. Kas rytą apeinu kiekvieną augalėlį, pasikalbu, paprašau, kad greičiau augtų, gausiau žydėtų. Klauso (juokiasi). Visa tai yra sveikatos papildai, kurie nieko nekainuoja, bet padeda – labai.