Prasidėjus klebonijos, kurioje anuomet gyveno Palaimintasis Teofilius Matulionis, remonto darbams, miestiečiai prisijungė prie talkos mansardos ištuštinimui. Susirinko kelios dešimtys entuziastų.

Ankstyvi talkininkai

Šeštadienį seserų benediktinių vienuolyno ir Kauno Šv. Mikalojaus neparapinės bažnyčios ansamblio teritorijoje buvo juntamas kitoks nei įprastai judesys. Paskelbus apie organizuojamą talką klebonijos trečio aukšto iškraustymui, miestiečiai pas seseris ėjo iš pat ryto, o kai kurie jų atvyko netgi anksčiau numatyto laiko.

„Sakykite, o ne 9 val. pradžia?“ – išvydusi nuostabos kupiną sesers Gabrielės veidą kaunietė Rasa suprato, kad tądien ji buvo pirmoji kregždė.

Tiesa, atgal namo moteris nebekeliavo – pasiraitojusi rankoves kibo į darbus, kuriems pakako moteriškų rankų. Iš mansardos ji išnešė kelis smulkesnius daiktus, ištuštino spintas, o po poros valandų, kai vėl užsukome į kleboniją, Rasa iš vandens šildytuvo lašino paskutiniuosius vandens lašus.

Ėjome čia, nes sūnus pats to norėjo. Smagu, kad tokio amžiaus vaikus traukia ne materialūs dalykai, o tai, kas turi kur kas didesnę prasmę.

„Darbininkai boilerį nuplėš nuo sienos. Reikia pilnai ištuštinti“, – baigusi šį darbą Rasa namo neplanavo eiti. Kartu su vyru ruošėsi lupti laminatą.

Keičiant klebonijos, kurioje nuo 1936 metų iki 1943 metų gyveno Palaimintasis Teofilius Matulionis, stogą bus tvirtinamos visos perdangos, todėl darbininkai rekomendavo išnešti naujai išklotą grindų dangą. Kartu su ja į vienuolyno patalpas iškeliaus visi baldai, durys ir staktos.

Pasidalijo darbus

Savo mažomis rankytėmis didelius darbus darė ir Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos trečiokas Ignas. Šeštadienio linksmybes išmainęs į talką, devynmetis kartu su keliais bendraamžiais iš trečio aukšto į pirmą nešiojo kėdes, rūbus ir lentas.

„Šiai dienai nieko ypatingo nebuvau suplanavęs. Greičiausiai, būčiau žaidęs kompiuteriu arba susitikęs su draugais, todėl kartu su namiškiais atėjau pagelbėti sesėms“, – apsidairęs, kaip sparčiai vyksta talka, berniukas neabejojo, kad laiko pakaks viskam – ir geriems darbams, ir savo malonumams.

Laimučio Brundzos nuotr.

Neobaroko stiliaus klebonijos pastate, į kurį paprastai patekti neįmanoma, šeštadienio vidudienį buvo galima sutikti ir daugiau laimingų vaikų, visgi labiau už mažuosius džiaugėsi jų tėvai.

„Ėjome čia, nes sūnus pats to norėjo. Smagu, kad tokio amžiaus vaikus traukia ne materialūs dalykai, o tai, kas turi kur kas didesnę prasmę“, – kaunietė Rusnė lenkėsi sesėms benediktinėms už jų gerumą ir perduodamas vertybes.

Kada bus sutvarkytas vidus? Sunku pasakyti, bet panašu, kad tai užtruks. Reikia ir laiko, ir daug lėšų.

Istorija sukasi ratu

Matydama kelių dešimčių žmonių šurmulį klebonijos pastatė, sesuo Gabrielė – doc. dr. Aušra Vasiliauskaitė – dėkojo visiems susirinkusiesiems. Be jų, iškraustymo darbai esą būtų trukę kur kas ilgiau.

„Mums svarbi bet kokia pagalba. Tiek aukomis, tiek darbais. Žinoma, pirmiausia noriu padėkoti Kultūros infrastruktūros centrui, Kultūros paveldo departamentui, Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriui, o labiausiai Kauno miesto savivaldybei“, – pastarosios dėka, anot doc. dr. A. Vasiliauskaitės, pradėti didieji klebonijos pastato tvarkymo darbai.

Laimučio Brundzos nuotr.

Jau apšiltinti ir sutvarkyti pastato pamatai, pradėta fasado restauracija. Netrukus bus pradėtas remontuoti ir klebonijos stogas. Dėl pastarųjų darbų teko ištuštinti visą trečią aukštą ir iškelti kleboną.

„Istorija sukasi ratu. Klebonija buvo pradėta projektuoti 1923 metais, o dar po metų buvo padėti pamatai, todėl tuometis klebonas persikėlė pas seseris. Praėjus beveik 100 metų ir pradėjus pastato restauraciją, mūsų kapelionas ir vėl bus priimtas į vienuolyną, –  Sesuo Gabrielė neabejojo, kad klebonas čia jausis tarsi savo namuose. – Kada bus sutvarkytas vidus? Sunku pasakyti, bet panašu, kad tai užtruks. Reikia ir laiko, ir daug lėšų.“