NARPLIOJO V. ADAMKAUS FENOMENĄ: GERBĖJAI IŠGIRDO NETIKĖTŲ ISTORIJŲ

Geras lietuvis ir geras amerikietis. Santarvės žmogus. Švelnių rankų politikas. Tokie apibūdinimai dominavo aptariant istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygos "Adamkus" herojų.

Kartos simbolis

Į Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje surengtą biografijos "Adamkus" pristatymą susirinko humanitarinių mokslų intelektualai, menininkai, žinomi visuomenės veikėjai. Dalyvavo ir Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus.

"Rašydamas stengiausi išryškinti V.Adamkaus individualias asmenines savybes ir kartu pavaizduoti tą žmogų kartos kolektyviniame paveiksle", – susirinkusiųjų dėmesį atkreipė knygos autorius, V.Adamkų apibūdinantis kaip Vasario 16-osios kartos atstovą.

Profesorius E.Aleksandravičius prisipažino, kad, rašant biografiją apie V.Adamkų, jam, kaip mokslininkui, teko peržengti kai kurias istorikus dažnai varžančias ribas, mat dažniausiai biografijos Lietuvoje rašomos apie tam tikru istoriniu atstumu jau nutolusius asmenis, o V.Adamkus buvo šalia.

"Galbūt dėl to, kad esu istorikas, sunku buvo rašyti apie tai, kas yra prie slenksčio, kas priartėja iki šiandienos. Riboti istorikai sakys, kad turi praeiti bent pusė amžiaus, jog galėtum tai aprašyti daugiau ar mažiau objektyviai. Nesąmonė. Tai yra ribotumo ženklas. Istorija yra ir tai, kas nutiko vakar", – kalbėjo E.Aleksandravičius.

Iššūkis: profesorius E.Aleksandravičius prisipažino, kad, rašant biografiją apie V.Adamkų, jam, kaip mokslininkui, teko peržengti kai kurias istorikus varžančias ribas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot jo, vienas svarbiausių jo knygos tikslų – sukurti visuminį, praeitį ir dabartį apimantį biografijos herojaus paveikslą.

Profesorius užsiminė jau sulaukęs laiškų su priekaištais.

"To nepaminėjau, ano nepaminėjau, kažkokio archyvo netikrinau. Istorikas yra savo šaltinių įkaitas, ir kurių šaltinių lygiu tu savo luotą plukdai, tokiu lygiu ir atskleidi", – paaiškino E.Aleksandravičius.

Ji pasidžiaugė, kad šaltinių jam tikrai nestigo, nes V.Adamkus – iš tų retų politikų, kurie kruopščiai ir sąžiningai dokumentuoja savo veiklą. Be to, kas labai svarbu, knygos autorius turėjo galimybę dažnai bendrauti su visada geranoriškai ir supratingai nusiteikusiu Jo Ekscelencija.

Tiesti santaros tiltus

E.Aleksandravičius prisipažino, kad bene sunkausiai buvo pateikti V.Adamkaus portretą chaotiškoje 1993 m. istorinėje scenoje.

"Euforijos banga jau buvo nuslūgusi, ne per seniausiai pilnos bažnyčios ištuštėjusios, žmonės susipriešinę taip, kad sunku buvo patikėti, jog prieš kelerius metus jie stovėjo susikibę rankomis į gyvą grandinę", – pasakojo E.Aleksandravičius.

Pasak jo, 1993–1994 m. viena japonė antropologė atliko tyrimus Rytų Lietuvoje ir parašė studiją, kurioje teigė, kad lietuvių tikėjimas ir pasitikėjimas savo jėgomis bei ateitimi buvo žemesnis nei japonų po atominio bombardavimo.

Esant tokiai situacijai, pabrėžė E.Aleksandravičiaus, V.Adamkus pasiryžo siekti prezidento posto ir susipriešinusioje visuomenėje tiesti santaros tiltus (V.Adamkus visada buvo ir tebėra aktyvus Amerikoje įkurtos lietuvių organizacijos "Santara-Šviesa" narys – red.past.).

Švelnių rankų politika

E.Aleksandravičius pabrėžė, kad "Santara-Šviesa" – ne tik organizacija, bet ir bendruomeninio gyvenimo principas, įpareigojantis ieškoti geranoriško dialogo įelektrintoje ir susipriešinusioje visuomenėje. V.Adamkus tai bandė įgyvendinti ir jam teko labai daug iškęsti.

Biografijos autorius atkreipė dėmesį, kad V.Adamkus nusprendė atvykti į Lietuvą, imtis rinkimų kampanijos gerai suvokdamas, kokios krizės ištikta yra visuomenė. Knygoje pabrėžiama, kad V.Adamkų į priekį vedė ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis bei Lietuvos ateitimi.

Tačiau ką galima nuveikti, susipriešinimo persmelktoje aplinkoje įgyvendinant vadinamąją švelnių rankų politiką?

Apie tai svarstė biografijos aptarime kalbėjęs kultūros istorikas, publicistas, buvęs prezidento V.Adamkaus komandos narys Darius Kuolys.

Jis sakė ne kartą matęs prezidentą susijaudinusį, apimtą širdgėlos, besiblaškantį.

Jo politinėje veikloje nebuvo galvojimo tik apie šiandienos konfliktus, kaip šiandien pasirodyti vienos dienos herojumi.

"Ką reiškia švelnių rankų politika pokomunistinėje Lietuvos tikrovėje? Ar ji kapituliuoja, ar kažką nuveikia? Prezidentaujant V.Adamkui vyko Lietuvos integracija į Vakarų struktūras – į NATO, į ES. Be V.Adamkaus integracija būtų vykusi visai kitaip – gal ne taip sėkmingai, gal labiau komplikuotai, nes Vakaruose V.Adamkus buvo atpažįstamas žmogus. Antrą kadenciją V.Adamkus vidaus politiką paliko Algirdui Brazauskui, Gediminui Kirkilui ir Lietuvoje ėmė klestėti biurokratinis valdymas, slaptųjų tarnybų galios. Švelnių rankų politika nėra patikima... Čia mes matome negailestingą pripažinimą, kad švelnių rankų politika atvedė į tam tikrą kapituliaciją", – svarstė D.Kuolys.

Tapo simboliu

D.Kuolio įsitikinimu, biografijos autoriui pavyko įtaigiai atskleisti Vasario 16-osios kartos, kurios simboliu gali būti būtent V.Adamkus, pagrindinius bruožus.

"Tai žmonės, istorijos traiškyti, bet nesutraiškyti, su tvirtais moraliniais stuburais. Tai Vasario 16-osios karta, kuri saugo, brangina laisvę ir angažuojasi visuomenės, tautinės bendruomenės reikalams. Egidijus V.Adamkaus asmenyje įtaigiai atskleidžia, kaip laisvas žmogus įsipareigoja bendruomenei ir veikia jos labui. Tai labai tvirtai suformuluota nuostata, ir ja vadovaujasi grupė žmonių. Knygoje kuriamas ir kolektyvinis portretas. V.Adamkus įrašomas į tam tikrą išeivijos intelektualinį kontekstą", – apie apibendrinamąją biografijos reikšmę svarstė D.Kuolys.

Aptarimo metu atkreiptas dėmesys, kad biografijoje atskleista unikali V.Adamkaus savybė – jis buvo ir geras, karjeros aukštumų pasiekęs amerikietis, ir Lietuvos reikalams atsidavęs lietuvis patriotas.

"Mes turime suprasti ir išsiugdyti jausmą, kad buvimas sąmoningu lietuviu netrukdo būti didžiausios sėkmės lydimu žmogumi, vakariečiu. Važiuodami į Vakarus mes išsivežame ir kolektyvinį nevisavertiškumo kompleksą – to neturėjo Vasario 16-osios karta", – pabrėžė knygos autorius.

Siurprizai: VDU Didžiojoje auloje susirinkę V.Adamkaus gerbėjai išgirdo netikėtų istorijų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Knygos aptarimą moderavusio kultūros istoriko Aurimo Švedo pastebėjimu, Vasario 16-osios karta su savo atvirumu pasauliui mums gali tapti sektinu pavyzdžiu.

"Mes šiandien dažnai galvojame ne apie galimybes, bet apie pavojus. Ar V.Adamkaus tapatybė gali mus padrąsinti?" – klausė A.Švedas.

Pasak D.Kuolio, V.Adamkus visada jautė pasaulio pulsą ir tai buvo vienas jo stiprybės ir unikalumo pagrindų.

"Jo politinėje veikloje nebuvo galvojimo tik apie šiandienos konfliktus, kaip šiandien pasirodyti vienos dienos herojumi, kaip skaudžiau įkąsti, kaip stipriau įspirti, kaip geriau pasirodyti vienos dienos, vienos savaitės scenoje. Apie tai galvoja daugelis politikų... O jis jaučia pasaulio pulsą ir puikiai sugeba tarnauti savo kraštui ir savo tautinei bendruomenei", – sakė D.Kuolys.

Kalbėjo Jo Ekscelencija

Anot A.Švedo, šiandienėje Lietuvoje labai dažnai nesusikalbame, nors esame laisvi žmonės ir galime rinktis ne konfliktus, bet dialogą.

"Išsiaiškinkime, prieš ką draugausime, arba pasakyk, su kuo tu esi, tada aš pasakysiu, ar tu teisus, ar ne... V.Adamkaus rato žmones jungė tikra draugystė – gaila, kad mažai ką iš to pavyko įdiegti Lietuvoje", – apgailestavo A.Švedas.

Jis pateikė netikėtą klausimą: kaip aštuonerių metų vaikui keliais sakiniais būtų galima paaiškinti, koks yra svarbiausias V.Adamkaus palikimas?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Tai, kad jūs šiandien gyvenate Europoje, Vakarų pasaulyje, gyvenate gana saugiame pasaulyje, yra V.Adamkaus nuopelnas", – pateikė savo paaiškinimo variantą D.Kuolys.

Knygos aptarimo pabaigoje buvo paprašytas pasisakyti biografijos "Adamkus" herojus.

"Nerandu žodžių savo jausmams išreikšti. Knygos dar nebaigiau skaityti, su dideliu jauduliu ją skaitau ir mano mintyse iškyla klausimas: o ką aš daryčiau, jei vėl pasitaikytų galimybė dirbti savo tautai ir savo žmonėms? 90 proc. daryčiau tą patį", – nedvejodamas patikino V.Adamkus.