Margas portretas

„Skaitai tarpukario Kauno tarybos posėdžių protokolus ir akivaizdu, kad to meto miesto valdžiai rūpėjo ne tai, kad juos perrinktų dar vienai kadencijai, – jie iš tikrųjų rūpinosi Kaunu ir kauniečiais“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio tarpdisciplininių tyrimų instituto prof. dr. Aistė Lazauskienė.

Ketvirtos kartos kaunietė gimtojo miesto istorija domisi seniai. Dar prieš ketvirtį amžiaus rengiant pirmąjį straipsnį apie Kauno miesto tarybos rinkimus jai atsivėrė iki tol nepažinti miestiečių gyvenimo klodai. Ilgų valandų archyvuose ir bibliotekose pastebėjimai ir net atradimai sugulė į knygą „Kauno valdantysis elitas 1918–1940“ – pirmą tokį išsamų tyrimą šia tema.

Tuo laikotarpiu į miesto valdžios institucijas buvo išrinkta 314 asmenų.

„Bandant rekonstruoti apibendrintą miesto politinio elito atstovo portretą, galima teigti, kad miesto savivaldybėje sprendimus priimdavo vyras, lietuvis, gimęs ne Kaune, bet Kauno apskrityje, greičiau valstietiškos kilmės, turintis negausią šeimą, maždaug 45-erių, po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos grįžęs pabėgėlis, aukštesniojo ar aukštojo išsilavinimo, teisininkas, dalyvaujantis lietuvių draugijų veiklose, neturintis nekilnojamojo turto mieste“, – apibendrina A. Lazauskienė.

Unikalu: A. Lazauskienės knygoje „Kauno miesto valdantysis elitas 1918–1940“ pirmą kartą taip išsamiai išanalizuota miesto tarybos veikla, jos narių biografijos. Elenos Braziulienės nuotr., knygos viršelio nuotr.

Tačiau portretas nepriklausomybės pradžioje buvo vienoks, o po 1931 m., kai pasikeitė rinkimų sistema, ryškiai kitoks – tarybos nariai tapo solidesni ir pagal amžių, ir pagal pareigas (miesto taryboje buvo ir buvusių ministrų), ir pagal išsilavinimą (daugiausia buvo teisininkų, gydytojų), o daugumos politinė pakraipa – tautininkų.

Kur kas margesnis vaizdas po pirmųjų rinkimų į Kauno tarybą 1918, 1920, 1921 ir 1924 m. Kiti turėjo būti 1927-aisiais, tačiau 1926 m. įvyko perversmas. Kiti rinkimai surengti jau tik 1931-aisiais, paskui 1934 m. ir jau pagal naują rinkimų įstatymą. Pirmąjį dešimtmetį visų pirma krinta į akis, kad į tarybą išrinkta nemažai darbininkiškų profesijų žmonių, amatininkų. Pagal politinę spalvą taryba irgi buvo labai marga – nuo komunistų iki krikščionių demokratų. Jau nekalbant apie tautybes: po 1931 m. joje daugiausia buvo lietuvių, keli žydai ir lenkai, po vieną rusą ir vokietį. Tačiau santykis visai pasikeitė: iki tol lietuviai daugumos nesudarė, jų buvo nuo 17 proc. (1918 m.) iki 38,6 proc. (1924 m.), žydų – apie trečdalį.

Pirmųjų rinkimų 1918 m. iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo, kad pirmoji taryba išrinkta labai demokratiškai, nepaisant tautybių skirtumų, svarbiausia buvo miesto reikalai. Joje lenkų buvo daugiausia – iš 71 net 30, 22 žydai, dvylika lietuvių, septyni vokiečiai, penki rusai. Pagal specialybes buvo ir gydytojų, ir inžinierių, ir mokytojų, ir darbininkiškų profesijų, tarp jų gana daug šaltkalvių.

Beje, 1918–1940 m. į miesto tarybą buvo patekusios tik septynios moterys. Rinkimų sąrašuose jų pasitaikydavo, tačiau jos buvo įrašomos jų antroje pusėje ar net pabaigoje.

A. Lazauskienė atkreipia dėmesį į dar vieną išskirtinį Kauno tarybos bruožą, nulemtą tuo, kad, miestui tapus laikinąja sostine, čia buvo visas politinis elitas, įvairių politinių partijų viršūnėlės. Tarpukariu į Kauno tarybą buvo išrinkta aštuoniolika Seimo narių ir septyniolika ministrų.

Čia buvo nemažai iš įvairių lietuviškų organizacijų žinomų asmenų, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukę į Rusiją. Ten su Lietuvos valstybės atkūrimo, lietuvybės atgimimo mintimi veikė įvairios lietuvių bendruomenės ir organizacijos, tad tarp tarybos narių buvo nemažai buvusių bendražygių ir bendraminčių.

Daugiakalbystė: 1918 m. rinkimų organizacinio komiteto skelbimai buvo įvairiomis kalbomis. Kauno regioninio valstybės archyvo (f. 219, ap.1, b.1, l.15) dokumentas

Net ir Maironis

A. Lazauskienė sako, kad jai pačiai buvo naujiena ir anksčiau ji niekur neradusi minint, kad į Kauno tarybą krikščionių demokratų sąraše kandidatavo ir buvo išrinktas mūsų didysis poetas prelatas Jonas Mačiulis (Maculevičius)-Maironis. Tačiau taryboje jis išbuvo neilgai. 1920 m. sausį jis nusprendė (kalba netaisyta): „Neturėdamas užtenkamai liuoso laiko, esmi priverstas tolesniam laikui atsisakyti nuo priedermių Kauno miesto tarybos nario.“ Į tarybą išrinktas Juozas Tumas-Vaižgantas taip pat atsisakė mandato.

Į Kauno miesto tarybą 1934 m. buvo išrinktas ir buvęs prezidentas Kazys Grinius. Tačiau jis tuo metu buvo Kauno savivaldybės Sanitarijos skyriaus vedėjas ir pagal tuometį įstatymą negalėjo būti ir tarybos nariu, tad mandato iš karto atsisakė. Augustiną Voldemarą visi žino kaip ekscentrišką ministrą pirmininką, ministrą, bet ne visi žino, kad jis buvo išrinktas į Kauno tarybą ir buvo ten aktyvus. Kauno taryboje buvo ir kitų garsių Lietuvos veikėjų, taip pat turtingiausių to meto fabrikantų šeimų atstovų, pavyzdžiui, Richardas Tilmansas, Sulimas Volfas.

Tačiau, prisipažįsta A. Lazauskienė, darant tyrimą jai buvo įdomiausia atrasti asmenybių, kurios nėra tiek daug išnarstytos. Labai spalvinga asmenybė – žydų atstovas Leiba Chodosas, vienas iš daugiausia kartų perrinktų tarybos narių – joje dirbo nuo 1920-ųjų iki pat 1940-ųjų. Jis kandidatavo žydų namų savininkų sąraše, ekonominiai interesai jam buvo gal svarbiau nei žydų politiniai ar religiniai.

L. Chodosas mėgdavo replikuoti per posėdžius. Pavyzdžiui, burmistras Jonas Vileišis kartu su Steponu Kairiu ketino vykti į užsienį dėl kanalizacijos ir vandentiekio tiesimo darbų Kaune. Tarybai svarstant, ar juos išleisti į komandiruotę, L. Chodosas pareiškė, kad inžinierius S. Kairys, kuris buvo tos srities skyriaus vedėjas, tegu važiuoja, tačiau burmistras, jei nori vykti, tegu susimoka iš savo kišenės, o ne važinėjasi už miesto pinigus.

Nors L. Chodosas buvo turtingas kelių namų Kaune savininkas, jo dukra Marija nuėjo visiškai kitais keliais – tapo komuniste, buvo kalinta Zarasuose, paskui pabėgo į Maskvą. Ji net išsižadėjo savo tėvo.

1940 m. L. Chodosas nujautė, kad jį ištrems. Sutikęs kitą tarybos narį liūdnai pajuokavo ieškantis kortelės prikabinti ant lagamino, jei pasimestų. Šis sako, gal dukra padės, tačiau L. Chodosas atsakė, kad tikrai ne. Jis buvo ištremtas ir mirė Altajuje.

Labai įdomi asmenybė iš lietuvių sąrašo – Jonas Garalevičius. Jis buvo savivaldybės lombardo vedėjas (pagal tuomečius įstatymus tarybos nariai galėjo dirbti savivaldybių įstaigose). Tačiau jis buvo ir vargonų meistras, ir inžinierius išradėjas, kanklių ir laikrodžių meistras, ir sklandytuvais užsiėmė, padarė įvairiausių išradimų. Pirmojo pasaulinio karo metais jis vadovavo karinėms gamykloms Rusijoje.

„Man asmeniškai užmokestis niekada nerūpėjo – aš vien tik norėjau kurti bet ką naujo“, – rašė J. Garalevičius, savivaldybei dovanodamas šešis unikalius savo sukonstruotus laikrodžius. Tačiau koks jų likimas, aptikti pėdsakų A. Lazauskienei nepavyko.

Mikalojus Šlepavičius, kilęs iš bajorų, buvo verslininkas, pramonininkas. Jis irgi dirbo savivaldybės lombarde. Turėjo aistrą kolekcionuoti meną ir kitus dalykus. Šalia adresų knygoje spausdintos savivaldybės lombardo reklamos jis buvo įdėjęs ir asmeninę – savo „Dailės ir senobinių daiktų parduotuvės“.

„Darau prielaidą, gal už savivaldybės pinigus ir savo reklamą įdėjo? Mes idealizuojame, kad tais laikais viskas buvo labai šventa. Tačiau buvo visokių neskaidrumų, nors gal tokiais kai ko tuomet nelaikė“, – mano A. Lazauskienė.

Pavyzdžiui, kai kurie tarybos nariai studijavo, taip pat ir Rudolfas Kinderis iš vokiečių sąrašo, kiti tarybos nariai, tačiau jie dalyvaudavo posėdžiuose, kuriuose būdavo skiriamos stipendijos universiteto užsienyje studijoms. Nebuvo mados nusišalinti, kai svarstomas jų pačių klausimas. Arba butų komisijų, kurios eidavo įkainoti, kiek nuompinigių kuris vertas, nariai imdavosi įvertinti ir savo šeimos ar artimųjų butus, tačiau interesų konflikto neįžvelgdavo.

Trumpam: į Kauno miesto tarybą išrinktas Maironis (J. Maculevičius) atsisakė mandato dėl laiko trūkumo. Kauno regioninio valstybės archyvo (f. 219, ap.1, b. 29, l. 12) dokumentas.

Babelio bokštas

Archyviniai duomenys paneigia ir kai kuriuos kitus stereotipus, pavyzdžiui, kad Kaunas buvo lietuvybės tvirtovė. Taip, primena A. Lazauskienė, tarpukario antrojoje pusėje, prezidento Antano Smetonos laikais, tautiškumas, tautinė valstybė buvo labai pabrėžiama.

„Vis dėlto Kauno taryboje buvo margumynas – tarp tarybos narių pačiame Kaune gimusių žydų ir lenkų buvo daugiau nei lietuvių. Kauno tarybą vadino Babelio bokštu, vienas laikraštis rašė, kad yra tokia įstaiga Kaune, kur galima susikalbėti visomis kalbomis, tačiau mažiausiai – lietuviškai“, – cituoja A. Lazauskienė.

Iš tarpukario atėjęs posakis „Trys lietuviai – penkios partijos“, pasak jos, galioja tikrai ne tik lietuviams. Nors stereotipas, kad žydai labai vieningi, tačiau anaiptol: į Kauno tarybą kandidatuodavo daug skirtingų jų sąrašų. Tik lenkai buvo vieningesni, turėjo vieną ar du sąrašus: vienas – daugiau darbininkų, kitas – inteligentų, bet jie blokuodavosi dėl balsų likučių.

Tuo metu rinkimų sistema, kaip ir dabar, buvo proporcinė – balsuodavo už sąrašus, tik nebuvo nustatytos kartelės, kurią reikia peržengti, tad ir su 1 proc. balsų galėjai gauti mandatą. Dar vienas skirtumas – sąrašai galėjo pasidalyti atlikusius balsus. Pavyzdžiui, jei vienam mandatui reikia 200 balsų, o sąrašas surinko 789, tai gauna tris mandatus, o su likusiais 189 gali jungtis su kitais giminingais sąrašais, kuriems taip pat atliko balsų ir, drauge surinkus jų normą, gauti papildomą mandatą.

Rinkimuose sąrašus kėlė partijos, bet daug būdavo šiandien egzotiškai skambančių sąrašų, pavyzdžiui, namų savininkų ir butų nuomininkų, „Naujakurių ir kultūrininkų“, „Žydų prekijų-pramoninkų kuopa“, „Katalikų blaivybės“. Sąrašai buvo margi, nes jiems užregistruoti pakako, kad paremtų vos 25 asmenys. Nuo 1934 m. jų jau reikėjo 300. Tiesa, tada jau buvo panaikintos partijos. Tad sąrašai vadinosi – A ar B, kai kur parašyta – žydų sąrašas A ar valdininkų tarnautojų ir namų savininkų sąrašas B.

Naujuoju Savivaldybių įstatymu 1931 m. įvesta ir daugiau naujovių. Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį tarybos narių rinko 71, dukart po 55, paskui 70, o 1931 m. ir 1934 m. – tik 24. Tačiau balsavimo biuleteniai buvo padaryti taip, kad galėjai iš visų jų išplėšti atskiras pavardes ir sudaryti vieną 24 asmenų rinkinį. Viską reikėjo sudėti į vieną voką. Tiesa, balsų skaičiavimas užtrukdavo ir kelias paras.

Trečdalį tarybos narių jau nebe rinkdavo – juos skirdavo centrinė valdžia, ministrų kabinetas. Demokratijos gerokai sumažėjo, Vyriausybė skirdavo sau lojalius.

Įvestas ir reikalavimas tarybos nariams mokėti lietuvių kalbą. Imta taikyti amžiaus, turto ir išsilavinimo cenzus. Iš pradžių kandidatai turėjo būti sulaukę 20 metų, vėliau viršutinė riba pakelta iki 24-erių, o renkamiems į vykdomosios valdžios institutą – iki 30-ies. Logika buvo tokia, kad ypač kituose Lietuvos miesteliuose, anot spaudos, renka pienburnius, kurie kelia savivaldybėse chaosą, nieko nesupranta, tad reikia apsiginti nuo jaunatviško radikalizmo, be to, ir nuo komunistuojančių tarybų narių. Tyrėja suskaičiavo kandidatų sąrašų amžiaus vidurkį – iki 1924 m. jauniausi asmenys tikrai buvo komunistų sąrašuose.

Sakyta, kad tarp neišsilavinusių jaunų kandidatų daug kairiųjų svieto perėjūnų, tad, kad jie nekeltų sumaišties, netvarkos, nebūtų per daug politikavimo, kaip kad būdavo kitose tarybose, įvestas išsilavinimo ir turto cenzas.

Vytis ir rūkymas

Taryba rinkdavosi dažniau nei dabar (kartą per mėnesį) – kartą per savaitę, o kartais ir dažniau. Posėdžiavo rotušėje, pagrindinėje Baltojoje salėje. A. Lazauskienė pastebi, jog net kauniečiai kartais nustemba, kad būtent čia, bet visais laikais miesto valdžia rezidavo rotušėje.

Beje, kai salėje pakabino paveikslą su Vyčiu, vienas iš lietuvių frakcijos pareiškė, kad dabar ten nedera rūkyti ir siūlė rūkyti uždrausti. Tačiau posėdžiui pirmininkavęs lenkas Vitoldas Sirunavičius šio klausimo neįtraukė balsuoti.

Posėdžiai vykdavo po darbo, prasidėdavo 19–20 val. Jei 19 val. nesusirinkdavo kvorumas, posėdį šaukdavo po valandos – galbūt dar kas ateis. Baigdavosi jie vėlai, kartais ir pusvalandis iki vidurnakčio.

Veiklos sritys buvo panašios kaip dabar – daugiausia ūkiniai reikalai, miesto infrastruktūra, ypač vandentiekio ir kanalizacijos modernizavimas, grindiniai, taip pat mokyklos, švietimo reikalai, prieglaudos. Skirtumas – savivaldybė reguliavo butų nuomos mokesčio dydį.

Nesutarimų, replikų, kaip kiekvienoje taryboje, būdavo. Ypač pirmaisiais metais darbininkų frakcija vis patriukšmaudavo, būdavo, kad protestuodami kai kurie palikdavo posėdžių salę. Būdavo konfliktų tarp lietuvių ir tautinių mažumų atstovų dėl kalbos, iškabų, gatvių lentelių ar kokia kalba kalbės tarybos posėdyje. Yra pasitaikę, kad tautinių mažumų blokas pareiškė netvirtinsiąs valdybos ataskaitos, nes parašyta nesuprantamai – lietuviškai. „Būdavo demonstratyvių pasirėkavimų, bet buvo ir solidarumo, supratimo, kad visi yra miesto šeimininkai“, – pasakoja A. Lazauskienė.

Tai parodydavo ir kai kas nors iš tarybos mirdavo: visi atsistoję pagerbdavo tylos minute, pasakydavo, koks jis buvo puikus, nesvarbu, kokios tautybės ar grupės. Buvo atvejis, kai mirė tarybos narys žydas Kopelis Volockis, o sukilimo Tauragėje metu nušautas Povilas Mikulskis. Pagerbė abudu, tačiau tai užkliuvo centrinei valdžiai. J. Vileišis turėjo eiti aiškintis vidaus reikalų ministrui, kaip drįsta pagerbti P. Mikulskį, kuris buvo „sukilimo prieš valdžią“ dalyvis. Burmistras paaiškino, kad jį pagerbė ne kaip sukilėlį, o kaip kolegą miesto tarybos narį. Jei kokį tarybos narį komunistą suimdavo, J. Vileišis irgi siųsdavo aiškintis, kodėl suimtas, kokia čia neteisybė.

Kaunas išsiskyrė ir nepaklusnumu santykiuose su nacionaline valdžia. 1929 m. net buvo rengiamas specialus įstatymas, turėjęs suvaržyti Kauno savivaldą, tačiau jis nebuvo priimtas. Tautininkų Vyriausybę ypač erzino Kauno savivaldybės tautinis margumas ir atvira opozicija jos politikai – kaip gali būti, kad sostinė, o kalba visomis kalbomis ir neaišku, ar visi tie kitakalbiai lojalūs Lietuvos valstybei. Ir iš tiesų buvo įvairių žmonių, taip pat ir nelabai lojalių, pavyzdžiui, lenkų frakcijoje. Antra vertus, lenkai savo atsiminimuose skundėsi, kad juos skriaudė ir dėl mokyklų, ir kitur per mažai leido.

Humoras: kovą dėl burmistro posto žiniasklaida vaizduodavo ir karikatūromis. „Dienos naujienos“, 1931 m. liepos 1 d.

Rūpėjo kauniečiai

Tarpukariu tarybos nariai dirbo be atlygio, iš idėjos, tai buvo visuomeninė pareiga. Atlygį gaudavo tik už darbą komisijose ar jei būdavo deleguotas dirbti į kokį savivaldybės skyrių ar įstaigą (paskui įstatymas pakeistas ir tarybos narys negalėjo dirbti ir vykdomojoje valdžioje).

Didelių privilegijų tarybos nariai neturėjo. Kaip ir kiti valstybės tarnautojai, galėjo mažiau mokėti už elektrą, jiems ir jų šeimai galėjo būti apmokamos gydytojo, ambulatorinės paslaugos. Savivaldybės tarnautojai, kurie buvo ir tarybos nariai, turėjo lengvatų išsipirkti sklypus namų statybai.

Atsiminimuose rašoma, kaip burmistras J. Vileišis pėsčias vaikščiojo iš Vlado Putvinskio gatvės į Rotušę per visą Senamiestį – sakė, jei važiuos automobiliu, nematys, kas mieste vyksta. Jis teigė norintis su kiekvienu susitikti, kiekvienas galėjo prie jo prieiti, pasiklausti.

Ko iš tarpukario politinio elito turėtų pasimokyti dabartinis?

„Valdžiai visų pirma turi rūpėti miesto reikalai, miesto gyventojai. Skaitai tarybos posėdžių protokolus ir akivaizdu, kad tai rūpėjo, jie jautė atsakomybę, kad buvo miestiečių išrinkti. Ar buvo potvynis, ar rūpintasi tiltą atstatyti, ar kompensuoti žmonėms patirtus nuostolius, ar rengiantis statyti klinikas, jautėsi, kad jiems rūpi ne tai, kad juos perrinktų, o Kaunas ir kauniečiai“, – įsitikinusi A. Lazauskienė.