Didžiausias renginys Lietuvoje
Jau ketvirtą kartą Ąžuolyno bibliotekoje surengtas Neskaitymo festivalis. Tai didžiausias disleksijos pažinimo renginys Lietuvoje, subūręs įvairius specialistus, šį sutrikimą turinčius žmones, kad jie dalytųsi patirtimi.
Taip pat šiuo renginiu siekiama paskatinti visuomenę domėtis disleksija ir turėti tolerancijos, jei žmogus negali parašyti be klaidų ar greitai perskaityti įprasto teksto.
„Mus svarbu kalbėti, kad skaitymo būdų yra labai įvairių ir kiekvienas turi teisę atrasti jam priimtiniausią būdą, mokytis sau tinkamoje aplinkoje. Neskaitymo festivalyje kalbame apie tai, kad žmonės nori skaityti, tik jiems reikia duoti tinkamus būdus. Reikia žiūrėti į individualų žmogų, jo poreikius, tad gali būti ir skaitmeninė, ir garsinė knyga.
Galbūt kitam užteks pakeisti šriftą, kontrastą, spalvas, tad svarbu turėti kuo įvairesnius tekstus, kuriuos galima pritaikyti ir keisti pagal poreikį. Pavyzdžiui, skaitmeninėje ELVIS bibliotekoje yra daugiau nei 17 tūkst. knygų, kurios pateikiamos kitais formatais, tad kviečiame ten jungtis tuos, kurie negali skaityt įprastu būdu“, – kalbėjo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos direktorė Inga Davidonienė.
Ji pažymėjo, kad šiųmetis Neskaitymo festivalio šūkis „Suprask mane“. Į renginį Kauno Ąžuolyno bibliotekoje pavyko pritraukti įvairių sričių specialistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, taip siekiant praplėsti galimybes skaityti ir kiekvieną tekstą dar labiau pritaikyti skirtingiems žmonėms.
„Festivalis – labai įvairiapusis. Turime kultūrinių veiklų, kurios susijusios su skaitymo iššūkiais, taip pat smalsumą gali patenkinti ir tie, kurie nori labiau sužinoti ugdymo procesui pritaikomos medžiagos galimybes. Renginyje – ir įvairios edukacijos. Festivalis leidžia ne tik iš arčiau susipažinti su disleksija, būdais, kaip skatinti skaityti tuos, kurie negali skaityti. Tačiau kartu ir keičiamas visuomenės požiūris į patį sutrikimą bei padeda dislektikams rasti saugių erdvių tobulėti“, – pridūrė festivalio organizatorė.
Disleksijos paplitimas
Lietuvos disleksijos asociacijos vadovė Agnė Liucilė Gricevičė „Kauno dienai“ pasakojo, kad, remiantis tarptautinių tyrimų duomenimis, disleksija paveikia nuo 5 iki 15 proc. populiacijos. Lietuvoje skaičiuojama, kad skaitymo sutrikimą gali turėti apie 11 proc. moksleivių.
„Disleksija – tai visą gyvenimą trunkantis neurologinis ypatumas, kai žmogui sunku skaityti. Kitaip tariant, jam sudėtinga susieti raidę su garsu, sklandžiai perskaityti tekstą, jį suprasti ar užrašyti. Tai gali būti susiję ne tik su tuo, ar žmogus gali, ar negali perskaityti, bet jam tai gali trukti ilgiau. Tiesiog kiekvienam disleksija pasireiškia skirtingai.
Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje didėja dėmesys disleksijai, vaikai gali būti lengviau diagnozuojami ir gauti pagalbą mokykloje. Tada pritaikomi ir egzaminai, yra garsinis užduočių skaitymas ir pan, tad prieinamumas vis labiau pasiekiamas. Iššūkiai atsiranda, kai žmonės užauga“, – festivalio metu kalbėjo A. L. Gricevičė.
Pasak jos, Lietuvoje šiuo metu net nėra metodikos, kaip disleksiją diagnozuoti suaugusiam žmogui, tai čia tikrai yra kur pasitempti.
„Suaugę žmonės dažnai net nežino, kad turi disleksiją, nes kažkada patyrė nesėkmę mokykloje, darbe išmoksta įvairių strategijų, kaip apdoroti informaciją, tačiau jiems reikia daugiau pastangų, kad ją suprastų. Tad ir festivalyje mums labai svarbios realių žmonių patirtys, kaip jie gyvena su ta disleksija. Aišku, dabar jų gyvenimą labai palengvino technologijos, dirbtinis intelektas, bet reikia suprasti, kad tekstas yra visur: tiek meniu restorane, tiek pildant formą „Sodroje“, tad visur yra savų iššūkių“, – pridūrė Lietuvos disleksijos asociacijos vadovė.
Asmeninė patirtis
Renginyje kalbintas dislektikas Darius Blažinskas pasidalijo savo patirtimi, kaip jam sekasi įprastoje darbinėje aplinkoje įveikti skaitymo sutrikimo keliamus iššūkius. Vyras augina ir skaitymo sutrikimą turintį sūnų, tad kartu ieško įvairių būdų tobulėti.
„Darbe aš išmokau nerašyti tekstų, o juos kopijuoti. Jei partneriams reikia rašyti gražesnį laišką, aš duodu kolegoms ir jie pataiko klaidas. Man sudėtinga rašyti ranka. Pavyzdžiui, jei noriu parašyti „žolė žalia, berniukas bėga“, mano ranka gal parašys du žodžius, tačiau toliau sustos, nes nuo mano galvos iki rankos neateina informacija. Tai mintyse, atrodo, kad yra daug dalykų, ką galiu išsakyti, bet neišeina užrašyti. Kompiuteriu rašant paprasčiau, bet man trukdo klaidų taisymo funkcija, nes jei pradeda rašyti automatizuotai, gaunasi visai kitas tekstas, man reikia vėl grįžti ir skaityti, o skaitymas nėra mano stiprybė ir man tai atlikti trunka labai ilgai.
Tam, kad aš būčiau darbo rinkoje, turiu suspėti padaryti viską per tą patį laiką, kaip ir kiti. Tai išmokau skaityti raktinius žodžius. Kai dirbu su sutartimis, braukiant per tekstą smegenys gaudo man reikiamus žodžius. Aišku, taip galiu ir ką nors praleisti. Dabar labai gelbėja dirbtinis intelektas, kuris ištraukia kontrolinius punktus“, – savo patirtimi dalijosi Lietuvos disleksijos asociacijos valdybos narys.
Vyras pasakojo, kad prieš kurį laiką išbandė strategiją rašant elektroninius laiškus prie pavardės ir pareigų parašyti, kad jis – dislektikas. Tad net ir oficialių įstaigų atstovai atlaidžiau žiūri į tai, kad laiškas parašytas nenaudojant lietuviškų raidžių ar padaryta gramatinių klaidų.
„Kaip disleksijos asociacijos narys, galiu sau leisti taip elgtis ir kartu šiek tiek paprovokuoti kitus, kad jie susimąstytų apie šį sutrikimą. Nuostabiausia, kad tai veikia. Nejaučiu, kad dėl to žmonės nebendrauja su manimi“, – tikino pašnekovas.
Vyras apie tai, kad turi disleksiją sužinojo tada, kai skaitymo sutrikimas buvo diagnozuotas sūnui. Disleksija – paveldima, tad šeimoje iš pradžių teko ieškoti, kuris iš tėvų tai turi.
„Būdamas virš 40 metų nežinojau, kas yra disleksija ir kas su manimi darosi. Teko pripažinti, kad sūnus paveldėjo iš manęs. Sūnui padėjo tai, kad jis – ne vienas, aš papasakojau savo kelią mokykloje, kas man sekėsi. Tad abu dalijamės savo patirtimi. Jis daug dirba kompiuteriu, garsina tekstus, klauso muziką ir taip atsipalaiduoja. Vieną knygą bandė skaityti, perskaitė gal penkis puslapius ir palūžo. Tada pasiūliau audioknygą ir taip ją suskaitė su malonumu. Būdamas stovykloje kartu su kitais skaitė kitą knygą, kai paklausiau, ką iš jos atsimena, papasakojo, kaip atrodė viršelis ir viena iliustracija. Tikiu, kad jis tą knygą perskaitė, bet nesuprato teksto, tad vėl išgelbėjo audioknyga, kuri perteikė visą istoriją. Tai tikrai yra iššeičių“, – kaip sekasi auginti sūnų dislektiką, kalbėjo D. Blažinskas.
Naujausi komentarai