TEOLOGAS: JEI MEILĖ REIKALAUJA, GYVYBĖ YRA TIK PRIEMONĖ

„Mes visomis savo ląstelėmis jaučiame, kad esame skirti Prisikėlimui, kad ir ką jis reikštų“, – sako teologijos mokslų daktaras Benas Ulevičius.

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos parapijos nuolatinis diakonas B. Ulevičius atsargiai vertina kai kurių socialinių mokslų srities atstovų piešiamas ateities vizijas, kad sekuliarus, be Dievo likęs Vakarų pasaulis pralaimės religija tebesiremiančiam musulmonų pasauliui. Jis  įsitikinęs – krikščionybė pajėgi jungti visa tai, kas geriausia žmonijos dvasinėje patirtyje, religiniame gyvenime ir demokratinės visuomenės pasiekimuose.

Buvęs krikščioniškojo metalo grupės narys tebesidomi Šiaurės Amerikos indėnų kultūromis ir teigia, kad dėl tam tikrų kultūrinių sąsajų indėnai labai gerai supranta Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus.

Tarnystė: tapimą nuolatiniu diakonu B. Ulevičius vadina labai natūraliu. (L. Bašinsko nuotr.)

– Didžioji savaitė eina į pabaigą. Ką dar galėtume ir turėtume padaryti iki Velykų?

– Galbūt nustebsite išgirdę, bet visas gavėnios laikas yra skirtas atgyti, atsigauti, tapti gyvesniems. Į gavėnią paprastai pavėluojame ir, jei pavėlavome švęsti Tridienį, Didysis šeštadienis dar yra ta diena, kai galima skirti intensyvų dėmesį pasiruošimui Velykų šventėms. Ne veltui bažnyčiose Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį nelieka spalvų, garsų. Nupuošiami altoriai ir demonstratyviai rodoma tuštumos situacija, kurioje nėra nieko, kas stimuliuotų pojūčius, išorines jusles. Žmogus kviečiamas sustabdyti visus procesus, sugebėti nusėsti ir išbūti Dievo akivaizdoje, su savimi, be jokių įkyriai lendančių daiktų, idėjų, uždavinių. Svarbu skirti laiką tikram, autentiškam susitikimui be kaukių, be triukšmo, be bėgimo. Manau, kad pusdienis ar net valanda, skirta tokiam susitikimui, gali perkeisti visą Velykų patirtį. Be tokio susitikimo, sustojimo, nuščiuvimo tikrovės akivaizdoje Velykų patirtis gali praplaukti paviršiuje, likti nepastebėta ir nieko mūsų gyvenime nepakeisti.

Žinoma, pagrindinė bažnyčių ištuštėjimo mintis, kai jos lieka be puošnių altorių, nėra švenčiama Eucharistijos liturgija (Mišių dalis, kurioje pakartojami Jėzaus Kristaus per Paskutinę vakarienę atlikti veiksmai ir pasakyti žodžiai, – red. past.), nelieka giesmių, garsų, šviesų – pagrindinė žinia yra mėginimas įtraukti mus į nuostabą, kad Dievui mes rūpime, kad visatą sukūrusiam ir laikančiam neaprėpiamam, neišsakomam Dievui pasirodė svarbu ateiti į mūsų gyvenimą ir lydėti mus ten, kur baisiausia, – į neišvengiamą mirties patirtį. Toje tyloje matome, kaip Dievas sutinka pats patirti mūsų mirties baimę, siaubą, drebėjimą, kad išnyksime ir mūsų nebeliks. Mums tai reiškia, kad žengiant į mirtį mums yra mažiau baisu, nes žinome, kad ten mūsų laukia Dievas, kuris žino, kas su mumis vyksta. Jam nesvetima mirties baimė, nesaugumo jausmas.

Mes žinome, kad Dievas yra pomirtinėje erdvėje. Kitu atveju mes būtume kaip į vakuumą išmesta pasimetusi siela. Taigi, Didįjį šeštadienį mes apmąstome Kristaus kapo slėpinį. Jis guli negyvas kape, bet, persikėlęs į pomirtinį būvį, savo siela jis aktyviai tvarko situaciją taip, kad mums būtų mažiau baisu, laukia mūsų, kad turėtume glėbį, į kurį galėtume ateiti.

Užtektų vieno, pavyzdžiui, islamo lyderio, rimto atsivertimo į krikščionybę, lyderio su geru „YouTube“ kanalu, ir, manau, turėtume tūkstančius musulmonų, perėjusių į krikščionybę.

– Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė. Ką iš tiesų reiškia Prisikėlimas?

– Mes visi išgyvename Prisikėlimo trauką. Žmogui šiame pasaulyje neužtenka vien daiktų, žemiškų tikslų, karjeros uždavinių, sėkmės istorijų, nes visa tai ilgainiui nepriveda mūsų prie jokio aukštesnio scenarijaus. Net ir aktyviai gyvenantys, sėkmės lydimi žmonės sulaukia dienos, kai pamato, kad jie tik sukosi ratu, o visi pasiekimai buvo tik daugiau to paties: pinigų, daiktų, šlovės. Jeigu nėra aukštesnės, dvasinės tikrovės, aukštesnio pašaukimo, visi pasiekimai, sėkmės, džiaugsmai kapo duobės akivaizdoje atrodo absurdiški. Juk, jei Dievo nėra, dvasinio gyvenimo nėra, viskas baigiasi, kai miršta mūsų smegenys. Tokiu atveju neverta stengtis dėl daugybės dalykų, ypač kai sunku, kai skauda, kai susiduriame su gyvenimo iššūkiais. Tačiau mumyse visuose yra milžiniškas ilgesys kažko daugiau, labiau,  aukščiau. Nors kai kurie vyresnio amžiaus žmonės sako: „Nėra jokio ilgesio. Aš geriu sau arbatą ir puikiai gyvenu – man nieko daugiau nereikia“, tačiau raskite paauglį, kuris nesvajoja, nejaučia viduje gilios nerimasties, troškimo tapti kažkuo labiau, daugiau, išeiti į aukštesnį gyvenimą. Manau, kad mes visomis savo ląstelėmis jaučiame, kad esame skirti Prisikėlimui, kad ir ką jis reikštų. Jeigu atpažįstame, kad ta vidinė trauka mus traukia didžiojo tikslo, didžiosios prasmės link ir suvokiame, kad Dievas yra šios tikrovės prasmė, natūralu klausti: kas nutiktų su žmogumi, kuris turėtų tobulą, visišką vienybę su didžiąja visatos prasme. Nesunku įsivaizduoti, kad tas žmogus galėtų būti perkeistas ir galėtų gyventi pilnatviškai, ne vien šiose mūsų trijose dimensijose, šiame ribotame pasaulyje, bet daugiadimensinėje pilnatviškoje tikrovėje. Kai kalbame apie Prisikėlimą, sakome, kad Jėzus Kristus yra pirmas pavyzdys žmogaus, kuris mylėjo pilnai ir iki galo, – taip, kaip nė vienas mūsų nemokame. Jis pralaužė biologinės tikrovės sieną ir perėjo į pilnesnę būtį, kur mūsų erdvėlaikio dėsniai nebegalioja. Jis perėjo į daugiadimensinę pilnatvišką tikrovę. Ir mūsų vaizduotė čia lūžta – darosi sunku įsivaizduoti, kaip toks žmogus atrodytų. Tačiau Jėzaus bičiuliai apaštalai yra palikę pasakojimų, ką jie patyrė susitikę su prisikėlusiu Jėzumi. Tie pasakojimai – keisti, stulbinantys.

– Prisikėlimą ir tam reikšmingus dalykus įsivaizduojame skirtingai. Pvz., sentikiai net antkapinį paminklą su kryžiumi stato ne mirusiojo galvūgalyje, o kojūgalyje – kad prisikėlęs iš kapo jis galėtų iš karto prieš tą kryžių melstis. Ką Katalikų bažnyčia sako apie kūno iš numirusiųjų prisikėlimą? Kokios konsistencijos žmogus prisikels?

– Gražus sentikių paprotys. Mes nesame labai sureikšminę išorinių laidojimo simbolių, bet jei pažiūrėtume krikščioniškų Vakarų kraštų senosiose kapinėse – žmonės buvo laidojami galva į Rytus, nes pagal Šventąjį Raštą Rytai yra Prisikėlimo kryptis.

Kai kyla klausimas, koks bus prisikėlęs žmogus, visi krikščionys remiasi apaštalų pasakojimais apie prisikėlusį Jėzų. Jo bičiuliai prisikėlusį Jėzų patyrė kaip kažkokį viršžemišką, bet realų. Jį buvo galima paliesti, su juo buvo galima bendrauti, bet jis tai pranykdavo iš akių, tai atsirasdavo. Matome, kad šios žemės materija jam neturėjo ribojančio poveikio – jis galėjo eiti kiaurai sienas.

Šiandienos matematikai ir fizikai pasakytų, kad beveik galima įsivaizduoti, kas tai galėjo būti. Jėzus atsiduria tarp savo mokinių durims esant uždarytoms ne todėl, kad jis mažiau tikras už tas duris, o todėl, kad jis tapo tikresnis už mūsų materiją. Jis tapo toks tikras, kad brenda per mūsų materialųjį pasaulį kaip per praskydusį dalyką. Kartu mums šis pasaulis atrodo tikras, kietas, nes ir mes patys – trijų dimensijų žmonės. Tačiau tų dimensijų jau net ir matematiškai priskaičiuojama kur kas daugiau.

Apaštalas Paulius labai aiškiai sako, kad mums neįmanoma įsivaizduoti prikelto žmogaus. Mes taip pat galėtume suprasti, kad Jėzus prisikėlęs toliau keliauja į pilnatvę. Jo bičiuliai mato jį kurį laiką, kol jis dar regimas, kol, sakykime, vyksta transliacija. Tačiau transliacija blogėja. Jėzus sako: aš einu pas Tėvą. O Tėvas yra visur. Kitaip tariant, jis eina į Dievo pilną tikrovę ir aplinkiniams nyksta iš akių. Apaštalas Paulius sako, kad šis mūsų kūnas, palyginti su prikeltuoju, yra kaip grūdas, palyginti su augalu. Taip, kaip gilė negali suvokti, kuo ji pavirs, taip mes negalime suvokti, kaip labiau pilna bus mūsų būtis, patyrus tai, ką vadiname Prisikėlimu. Prisikėlimas nėra apie tai, kad Dievas prikelia lavoną. Prisikėlimas reikštų tai, kad žmogui atveriama daug pilnesnė bendrystė su savimi, su visu pasauliu ir su Dievu.

Galima sakyti, kad krikščionybės pamatas yra tikėjimas, jog ši tikrovė, ši kūrinija pašaukta į daug didesnį būvį, o tai, ką patiriame dabar, yra gyvenimas pakeliui. Per mirtį einama į pilnatvę, Prisikėlimą. Tačiau kelias į tai – negyvas žmogus ant kryžiaus. Kitaip tariant, gyvybė nėra svarbesnė už meilę. Jei meilė reikalauja, gyvybė yra tik priemonė.

Švenčia: malda Velykų rytą prasideda prie tuščio Kristaus kapo, nuotraukoje – Kristaus Prisikėlimo iškilmės Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje pernai. Gintaro Česonio nuotr.

– Velykos ateis ir į Rusijos užpultą Ukrainą. Daugelį mūsų, žmonių iš posovietinės erdvės, stebina popiežiaus Pranciškaus tikėjimas, kad net su Putinu įmanoma susikalbėti, jį kažkuo įtikinti, tikėjimas, kad, siekiant taikos, su Putino Rusija reikia derėtis. Kaip vertinate tokį popiežiaus tikėjimą?

– Ši tema buvo labai plačiai gvildenta – nesiimsiu vertinti popiežiaus pasisakymų. Man asmeniškai, kaip lietuviui, popiežiaus pozicija yra sunkiai priimtina. Norėtųsi popiežių koreguoti, informuoti, nes mūsų, Rytų europiečių, patirtis labai skiriasi nuo to, kaip suprantamas komunizmas popiežiaus gimtojoje Pietų Amerikoje. Tačiau Bažnyčios siekis visada bus, jei įmanoma, tikėti, pabandyti įžvelgti geresnių dalykų žmoguje, nei suvokia protas.

Bažnyčios tikslas yra kviesti žmogų, peržengus žemiškus procesus, pereiti į beveik stebuklingą gebėjimą atgailauti ir atsiversti.

Nemanau, kad popiežius turi omenyje neteisybės įgyvendinimą, bet ir šis, ir prieš tai buvę popiežiai visada turėjo omenyje galimybę stabdyti karinius procesus, įsivertinti iš naujo, gebėti atleisti priešams ir pereiti į naują žmonijos būvį, kur žmonės viršija save, transcenduoja save ir geba kurti labiau meile pagrįstą visuomenę. Tai absoliučiai neįmanoma, jei liekame vien žemiškuose procesuose. Kad įvyktų meile grįstos visuomenės stebuklas, visi turi stabdyti karinius ir kitus piktadariškus procesus, atgailauti, pripažinti, kad esame netobuli, ir mėginti versti naują istorijos puslapį. Asmeniškai nemanau, kad tai būtų įmanoma kalbant apie Putiną. Kita vertus, man suprantamas lūkestis melstis už Putino atsivertimą. Juk baisūs nusidėjėliai atsiversdavo ir darydavo nuostabių dalykų. Žinoma, mums lygiai taip pat svarbus betarpiškas teisingumo įgyvendinimas. Šiuo atveju žmonijos persikeitimo viltis grumiasi su pareiga apginti kenčiančius, tuos, kurių atžvilgiu vykdoma neteisybė, tuos, už kuriuos esame atsakingi. Mūsų šventa pareiga – visomis išgalėmis padėti Ukrainai. Kai ši pareiga bus įvykdyta, galima kalbėti ir apie Rusijos visuomenės kvietimą į didesnį sąmoningumą, suvokimą ir apie maldą už priešus.

– Kai kurie socialinių mokslų atstovai teigia, kad sekuliarus, be tikėjimo, be Dievo likęs Vakarų pasaulis ateityje pralaimės musulmoniškajam pasauliui, kuris tebesiremia tikėjimu, religija. Pritartumėte tokiai ateities vizijai ar ne?

– Iš istorijos visada tikiuosi netikėtumų, nes ji sunkiai pasiduoda skaičiavimams. Remiantis matematiniu skaičiavimu, sunku paaiškinti ir krikščionybės įsigalėjimą. Juk IV a. Romos imperatoriui Konstantinui atsiverčiant į krikščionybę neapsimokėjo būti krikščioniu. Imperatorius Konstantinas tapo krikščioniu ir legalizavo krikščionybę po nuožmaus ir ilgo, kelias dešimtis metų trukusio krikščionių persekiojimo. Po tokio persekiojimo, trunkančio bent 20 metų, krikščionių paprastai nebūna likę jokiose aukštose pozicijose, jie neturi nuosavybės, yra niekinami, slepiasi, jie nėra galinga, visuomenei įtaką daranti gyventojų grupė. Yra rimto pagrindo tikėti, kad Konstantinas matė viziją – kryžiaus ženklą prieš mūšį – ir išgirdo žodžius: „Su šiuo ženklu tu nugalėsi.“ Ir jis nugalėjo, atsivertė į krikščionybę, ir krikščionybė įsigalėjo. Taigi, istorijoje būna sunkiai paaiškinamų pokyčių, posūkių. Tam kartais užtenka vieno žmogaus, patiriančio rimtą gyvenimo vizijos pasikeitimą. Taigi, užtektų vieno, pvz., islamo lyderio, rimto atsivertimo į krikščionybę, lyderio su geru „YouTube“ kanalu, ir, manau, turėtume tūkstančius musulmonų, perėjusių į krikščionybę. Tokie dalykai neprognozuojami, juos labai sunku apskaičiuoti.

Žinoma, visuomenė, kurios varomoji jėga yra stipri idėja, geba daryti proveržius. Tai vyksta natūraliai. Mums reikėtų įsivertinti, kas gyvenime yra pagrindinė prasmė ir varomoji jėga. Jeigu mūsų pagrindinis sambūvio ir gerovės pamatas yra ekonominis stabilumas ir ekonominė ramybė su geru policijos veikimu (todėl įvyksta santykinai mažai nusikaltimų), to neužteks. Manau, kad turėtume bent jau greičiau įsivertinti demokratijos ir atjaučiančios visuomenės idealą. Jis turi būti labai rimtas, kad sugebėtų rungtyniauti su aštriu islamo fundamentalistinio tikėjimo užtaisu.

Manau, kad krikščionybė turi potencialo jungti visa tai, kas geriausia žmonijos dvasinėje patirtyje, religiniame gyvenime ir demokratinės visuomenės pasiekimuose.

– Žmonės kartais vis dar nustemba, pamatę kunigui šv. Mišiose padedantį diakoną pasaulietį. Kodėl ėmėtės šių pareigų, arba kitaip paklausiu: kodėl apskritai sukūrėte šeimą, o nėjote dvasininko keliu?

– Buvau įstojęs į kunigų seminariją, bet išėjau, nes tuo metu blaškiausi iki galo nesuprasdamas, kas esu: katalikas ar protestantas. Vėliau atėjo suvokimas, kad vis dėlto esu katalikas.

Nuolatiniu diakonu galima tapti sulaukus 35-erių. Aš juo tapau artėjant 50-mečiui. Tokio amžiaus vis mažiau galvoji apie tai, ką maloniau būtų daryti, vis mažiau lieka be galo aistringo įsitikinimo, kad turėtum daryti būtent tai, o ne kažką kita, atsiranda daugiau įsiklausymo į tai, ko iš tikrųjų reikia. Jeigu toks poreikis Bažnyčioje, kurioje aš gyvenu, kurios narys esu, atitinka tam tikras dovanas ir dar kiti paragina, galima daryti išvadą, kad gal toks pašaukimas iš tiesų yra ir reikia pabandyti eiti tuo keliu. Taip tapau nuolatiniu diakonu. Myliu bažnytines apeigas. Kiek save prisimenu, bažnyčioje vis leisdavau laiką – dariau kažką papildomo. Norėjau pasakoti apie Jėzų, suprasti tuos dalykus. Dėl to tapau teologijos dėstytoju. Juo tapus, gyvenant Bažnyčioje, nuolatinio diakono pašaukimas tapo labai natūralus. Džiaugiuosi, kad tam neprieštaravo žmona, nes, tampant nuolatiniu diakonu, labai daug dėmesio skiriama sutuoktinės sutikimui. Ne formaliai, o labai nuoširdžiai ir ne vieną kartą stengiamasi pamatyti, ar nekyla šeimoje problemų ar įtampų dėl nuolatinio diakonato.

– Tai, kad turite šeimą, žmoną, dukrą, padeda eiti diakono pareigas ar ne?

– Ir taip, ir ne. Padeda ta prasme, kad galiu labiau suprasti, kas vyksta vedusių žmonių gyvenime, labiau suprasti, kas vyksta vaikų gyvenime ir labiau suprasti pasauliečio gyvenimo pobūdį, ypač katalikų pasauliečių gyvenimą, kur dvasinė kelionė vyksta su visomis žemiškomis pareigomis, rūpesčiais, vaikų auginimu ir didele doze iš to išplaukiančio gražaus chaoso. Nepadeda tada, kai reikia nepadalytą dėmesį skirti kokioms nors bendruomenės reikmėms, nes čia visada labiau tiktų žmogus, kurio namuose nelaukia vaikai ir sutuoktinė. Žmogus, kuris gali neribotą laiką skirti vargšams arba bendruomenės rūpesčiams. Tačiau nuolatinis diakonas turėtų bandyti matyti šeimos gyvenimą ir diakonišką tarnystę kaip du kelius, kuriuos reikia suderinti, – juk šie abu dalykai integruojami į vieną kelią. Juokauju, kad dvasininkams nuolatinis diakonas atrodo truputį pasaulietis, o pasauliečiams – truputį dvasininkas.

– Kokios nuolatinio diakono pareigos?

– Paprasčiausia yra paaiškinti, ko diakonas nedaro: jis negali aukoti šv. Mišių, klausyti išpažinčių ir teikti Ligonių patepimo sakramento. Tačiau gali teikti kitus liturginius patarnavimus: krikštyti, tuokti, laidoti, laiminti.

Pagrindinė idėja – diakonu tampa žmogus, jau radęs savo vietą visuomenėje. Pirmiausia privalai būti diakonu ten, kur esi, gyveni ir tuo būdu, kuriuo šiame pasaulyje esi. Pvz., kaip darbuotojas savo darbe ar kitoje savo veikloje jau atstovauji Bažnyčiai. Todėl nuolatiniai diakonai labai skiriasi savo veikla. Kai kurie iš mūsų daug laidoja, teikia sakramentus, dalyvauja karinėse pajėgose, nes yra kariškiai diakonai. Aš – universitete, Katalikų teologijos fakultete ir t. t. Taigi, nuolatinio diakono pirmoji tarnystė yra savo aplinkoje atstovauti Bažnyčiai, tapti tiltu tarp pasaulietinės erdvės ir bažnytinės bendruomenės.

Apaštalas Paulius sako, kad šis mūsų kūnas, palyginti su prikeltuoju, yra kaip grūdas, palyginti su augalu.

– Jaunystėje jums imponavo indėnų kultūros – prisimenu paties pieštą kaip Jėzus Kristus nukryžiuotą indėną. Ar susižavėjimas šiomis kultūros išliko?

– Taip, tai liko artima. Kaip anuomet, taip ir dabar, liko artima matyti, kaip indėnų kultūrų elementai dera su krikščionybe. Kartais man net lengviau paaiškinti Kristų ir krikščioniškuosius dalykus per indėnų kultūros prizmę. Pvz., viena iš svarbių indėnams apeigų yra Saulės šokis, kai perveriama šokėjų oda, jie pritvirtinami prie centrinio stulpo ir pasninkaudami, kentėdami turi šokti Saulės šokį. To idėja – tam, kad tauta gyventų, kažkas turi kentėti. Net ir patiems indėnams aišku, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Saulės šokėjas, kuris atėjo už mus visus kentėti.

Yra ir daug kitų gražių dalykų – indėnų maldos, naudojant žarijas, erelio plunksnas ir kitus indėnų simbolius. Man tai artima, įkvepia.

– Tebegrojate krikščioniškojo metalo grupėje „Quest Rising“?

– Kai gimė dukra, ši veikla natūraliai pasitraukė į šalį. Ar laikinai, ar visam laikui – nežinau, bet prioritetai dabar kiti. Taigi, dabar negroju, bet myliu muziką ir krikščioniškąjį metalą. Dabar nebent devynmetei dukrai pagroju, bet ne metalą. Juokauju, kad tėvo metalisto dukra bus popmuzikos gerbėja. Kol kas sunku pasakyti, kuo bus, – dabar dukrai devyneri. Šiuo metu jai labiausiai patinka animacinių herojų dainos.

– Ką duoda tėvystė?

– Tėvystė visiškai pakeitė mano santykį su daugybe dalykų – ir su malda, dvasiniais dalykais. Pasikeitė ir požiūris į gyvenimą. Daug kur dukros gimimas realiai leido vidumi patirti tai, ką anksčiau žinojau kaip teorinius dalykus. Kad ir klausimas apie Kristų, Dievą, – kaip čia taip yra, kad Jėzus ant kryžiaus turėtų būti mums reikšmingas. Tačiau kai staiga supranti naujai, kad Dievas mato mus kaip savo vaikus (aš dabar jau žinau, ką reiškia matyti vaiką ir mylėti jį taip, kad net skauda), nustoji kelti racionalius klausimus apie kryžių. Juk, jei mano dukrai būtų blogai, ji būtų tamsoje, eitų šiurpiais klystkeliais, pulčiau stačia galva iš paskos, nesvarstydamas, kuo visa tai baigsis. Kai matome Jėzų ant kryžiaus, labai svarbu suprasti, kad jis čia ateina ne kaip viską apskaičiavęs matematikas (kuris galvotų maždaug taip: „Aš prisikelsiu, todėl galiu pakyboti ant kryžiaus“), bet tai yra Dievas, kuris neria stačia galva paskui žūstantį žmogų, neskaičiuodamas išteklių ar praradimų. Mirštantis ant kryžiaus Dievas – neracionalus.

Žinome, kad ne vien Jėzus buvo nukryžiuotas, pvz., Spartako sukilimas numalšintas nukryžiuojant daugybę vergų. Tačiau dauguma nukryžiuotųjų mirdavo keikdami savo budelius. Jėzus ant kryžiaus galvoja ne apie save, bet apie savo kankintojus, už juos meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Jeigu jis mato juos taip, kaip aš savo dukrą matau, galiu tai suprasti. Jis neša savo vaikų naštą, žmonijos nemeilės naštą. Jis visas – dėl jų, už juos, jo atjauta, jo mintys yra apie juos. Jis nori būti ten, kur yra, nepaisant už tai sumokamos kainos.

Taigi, per tėvystę kitaip pamatome kryžių.

– Sakoma, kad pašaukimų mažėja – vis mažiau jaunuolių stoja į kunigų seminarijas. O kaip į universitetines teologijos studijas?

– Studentų skaičius VDU Katalikų teologijos fakultete pastaruosius dešimt metų išlieka panašus. Šiuo metu bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų programose yra apie 150 studentų. Mano pareigos pirmiausia yra rūpintis, kad fakultetas ne tik išliktų, bet ir dėstymo, mokslinės veiklos kokybė fakultete būtų išsaugota ir augtų. Administracinis darbas yra rūpestis, tam tikra našta – labiausiai man patinka šiame fakultete dėstyti. Dėstymas visada mane labai įkvėpdavo, viliuosi, kad mano studentai taip pat lieka įkvėpti. Tai  nuostabi kelionė – kartu su vis nauja studentų grupe iš naujo gilintis į svarbiausius dalykus.

– Grįžkime prie Velykų – jos remiasi stebuklu. Ar esate gyvenime patyręs kažką tokio, ką pavadintumėte stebuklu?

– Daugybę kartų. Man atrodo, kad daugybę stebuklų, kuriuos patyriau, rimtai netikintis žmogus laikytų atsitiktinumais. Tai suprantama. Juk ateistas negali sau leisti atskirų gyvenimo įvykių išsaugoti kaip reikšmingų kokioje nors specialioje lentynoje su užrašu „Atramos taškai“. Juk ateistas turi tikėti, kad tikrovė yra gamtos dėsnių rinkinys, ir tiek, o reikšmingesnių ir mažiau reikšmingų įvykių tiesiog nėra. Tikintis žmogus gali išsisaugoti atskiras patirtis kaip svarbiausias (mes juk tikime, kad Dievas su mumis bendrauja asmeniškai). Esu išsaugojęs savo ir žmonos gyvenimo raktines patirtis: susipažinimas, įsimylėjimas, santuoka, pagrindiniai išmėginimai, pagrindiniai džiaugsmai. Pilkaisiais laikotarpiais aš galiu grįžti prie jų ir į jas atsiremti.

Mano gyvenime yra buvę dalykų, kurių niekaip negaliu paaiškinti kaip tiesiog atsitiktinumų. Žodis „atsitiktinumas“ yra per menkas jiems nusakyti.

– Ko palinkėtumėte Velykų išvakarėse „Kauno dienos“ skaitytojams ir visiems žmonėms?

– Sustokime, atmerkime akis, atverkime širdį. Yra daugiau, nei manėme, ir esame šaukiami į didesnius dalykus, nei įsivaizdavome. Visa tai ir švenčiame Velykų šventėse.

Velyknaktis ir Kristaus Prisikėlimo iškilmės Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje:

VELYKNAKTIS

(šeštadienis, kovo 30 d.)

Velyknakčio Kristaus Prisikėlimo vigilija ir šv. Mišios 20 val.

VIEŠPATIES PRISIKĖLIMAS

(Velykų sekmadienis, kovo 31 d.)

Šv. Mišios 8, 10.30, 12, 13.30, 18 val.

ANTROJI VELYKŲ DIENA

(pirmadienis, balandžio 1 d.)

Šv. Mišios 8, 9, 10.30, 12, 18 val.

Šv. Mišių tvarka visose Kauno bažnyčiose per Velykas – kaunoarkivyskupija.lt/velykos.