Žadama, kad ji nukels žiūrovus į rytietiškų pasakų pasaulį, kuriame meilė nugalės visas kliūtis.

Anot organizatorių, visi bilietai į premjeras nurodytomis dienomis jau išparduoti.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vadovės pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė sakė, kad ši operetė niekada nestatyta Lietuvoje, tad klaipėdiečiams suteikiama išskirtinė galimybė ją išvysti patiems pirmiesiems.

„J. Strausso operetės buvo tikrai labai ryškios, dėl to jis vertai tituluojamas ne tik Vienos valso karaliumi, bet ir vienu įtakingiausių operečių kompozitorių Vokietijoje ir Austrijoje. Apskritai svarstydami, kuo mes turėtume įsilieti į pasaulinį J. Strausso kūrinių kontekstą, abejonių nekilo, jog tai turėtų būti aristokratiškas, žaismingas ir žaižaruojantis operetės žanras, kurį Klaipėdos publika puikiausiai pažįsta ir myli“, – sakė A. Juozauskaitė.

Audronė Juozauskaitė. / Aivos Sungailaitės nuotr.

Režisierius ir choreografas iš Austrijos Leonardas Charlas Prinsloo teigė, kad ši operetė – ironiška kritika socialiniam imperializmui, lyčių problemoms ir socialinėms reformoms. Ji nėra istoriškai tiksli, esą ir neturėtų tokia būti, nes tai – satyra.

„Man labai palengvėjo, nes J. Straussas liko J. Straussu, ir tai yra nuostabu. Buvo svarbu pajausti vienybę, kas vyksta scenoje su judesiu. Nuostabios scenografijos, kostiumai, jie viską papildo. Turime genialųjį J. Straussą, kuris kelia žmogų iš kasdienybės, įskiepija gyvenimo džiaugsmą“, – kalbėjo teatro muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė.

J. Strausso operetės buvo tikrai labai ryškios, dėl to jis vertai tituluojamas ne tik Vienos valso karaliumi.

Scenografas Carlos Santos Cabrera tikino, kad ši operetė yra apie pasakojimus, svajones, tad jis norėjo sukurti erdvę, kurioje žiūrovai galėtų svajoti kartu su personažais.

Kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė pasakojo, kad ji nesistengė kostiumų pernelyg modernizuoti.

„Idėją padiktavo J. Straussas ir muzika, kuri yra labai harmoninga, ir, aišku, pasakiškas siužetas. Veiksmas vyks Rytuose, bet bus tam tikras susidūrimas su Vakarų civilizacija. Nors čia šiuolaikinis pastatymas, man nebuvo tikslo kaip nors šokiruoti ir pernelyg visko modernizuoti, netgi atvirkščiai – išlikti harmonijoje su muzika ir sukurti maksimaliai gražų reginį, leisti žiūrovui pajausti atmosferą ir pasinerti į optimistišką meilės persmelktą pasakojimą“, – pažymėjo A. Kuzmickaitė.