„Nojaus arkos“ režisierius J. Brazys akcentavo, kad spektaklio pradžioje žiūrovai išvys aliuziją į Užgavėnes, o tai pasirinkta neatsitiktinai.
„Nemanau, kad į teatrą eiti reikia ruoštis. Reikia nebijoti iš jo išeiti. Teatras yra šventė. Nesiruoškite. Gražiai apsirenkite ir ateikite išvaryti žiemos. Pirmoji scena – tarsi ritualas, kurį išgyvename kiekvienais metais. Taip jau sutapo, kad statėme šį spektaklį per Užgavėnes. Ėjome, stebėjome, išgyvenome kartu. Man įdomu stebėti ritualus, kurie yra po ranka, tokie kaip Užgavėnės – aukojimo ritualas. Pirmas dalykas, ką padaro Nojus, atvykęs į naują pasaulį, tęsia seną ritualą. Jis aukoja taip, kaip mokėjo praeitame pasaulyje“, – kalbėjo J. Brazys ir svarstė, kiek šiais laikais egzistuoja žmonių, kurie laikosi senųjų ritualų kaip vienintelio pažįstamo būdo išlikti.
Aktorius Džiugas Grinys pasakojo, kad kūrybos procesas išties buvo išskirtinis.
„Ko mes čia tik nebandėme: ir gyvūnėlių etiudus teko prisiminti, sugrįžti į pirmą kursą, ir pasimatymų šou pažaisti. Dėl kostiumų įdomu tai, kad į kiekvieną kostiumą įlindęs gauni naują personažą. Nėra ištisinės linijos. Kiekviena scena yra kaip paveikslas, kiekviename jų esi potėpis, turintis labai svarbią funkciją“, – teigė D. Grinys.
Pasak aktoriaus Rimanto Pelakausko, darbas su J. Braziu prasidėjo nuo nuodugnios Nojaus mito analizės ir kūrybinių improvizacijų, o pats spektaklio siužetas išryškėjo tik proceso metu.
Jame nemažai svarstoma apie šiuolaikinį pasaulį, jame tvyrančią apokaliptinę nuojautą, keliant klausimus, kur juda žmonija ir kas iš tiesų mus visus sieja.
Aktorių teigimu, šis spektaklis atveria erdvę reflektuoti, ieškoti atsakymų į gausybę klausimų apie vertybes ir ribą tarp tų, kurie bus išgelbėti, ir likimą tų, kurių neliks, jiems visiems kartu nujaučiant, kad pasaulis ir vėl artėja prie dar vieno lūžio taško.
Naujausi komentarai