– Parodos pavadinimas – „Empatija“. Kodėl?

– Empatija man labai įdomi tema, nes tai yra tarsi jausmų paletė, apie kurią mažai kalbame. Kūrėjai dažniausiai renkasi savo darbų aiškinimui intelektualesnę prizmę. Kadangi tapyba yra tarsi mano pokalbis su žiūrovais, aš joje perteikiu visokių jausmų spektrą. Mano tapybos šerdis yra jausmai. Kas yra jausmai, kam jie reikalingi žmogui? Jausmai gali būti visokie – džiaugsmas, pyktis, gėda. Jų įvairovė ir atsispindi mano paveiksluose arba skulptūrose, kuriose metaforomis bandau susieti žmogų ir gyvūną.

– Jūsų sukurtų personažų veiduose atsispindi tam tikras laukinis žmogaus pradas. Ar tai darėte sąmoningai?

– Manyčiau, kad visų jų žvilgsniai yra gilūs. Ir tas gilumas atspindi atvaizduoto žmogaus dvasios gelmę. Žvilgsnyje ir glūdi žmogaus esmė.

– Jūsų darbai labai kosmopolitiški, pažiūrėjus į kūrinius, sunku nuspėti, kokios tautybės yra jų kūrėjas. Ar ir tai darėte sąmoningai?

– Tikrai ne, bet aš jau 24 metus gyvenu Prancūzijoje, daugiau nei gyvenau Lietuvoje. Tokiu atveju kultūrinis santykis su menu plečiasi, globalėja. Per tuos metus mano akiratis labai plėtėsi, mačiau daugybę kitų šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Filipinų, Afrikos – kūrėjų darbų, todėl supratimas apie meną ir kūrybą keičiasi, gal todėl kažkokius išskirtinai lietuviškus ženklus mano darbuose ir sunku įžvelgti.

– Kuriose šalyse jūsų kūrybą palankiausiai priima?

– Lietuvoje mano kūrinius priima šilčiausiai, juk gimtinės iš žmogaus neišplėši. Čia yra mano šaknys, iš čia viskas ir ateina – mitologija, personažai, jų istorijos, tik jos visos turi ir kitų šalių, kuriose gyvenu ir dirbu, žymę, tai neišvengiama. Tačiau mano kūrybos pagrindas yra čia, Klaipėdoje, lietuviškame pajūryje.

– Ištarėte žodį „istorija“. Ar turite istoriją šitai jūsų parodai?

– Ji galėtų būti. Bet tapyba skiriasi nuo iliustracijos, kuri paprastai skirta kažkokiam konkrečiam pasakojimui. Tapyba neiliustruoja, ji kelia klausimus. Kas čia yra? Ką jaučiu, tai matydamas? Ką reiškia personažo žvilgsnis? Tapyboje nėra iliustratyvios naracijos, jei ji būtų, tai būtų jau ne tapyba, bet knygutė, kurią atsiverti, skaitai istoriją ir matai paveiksliukus.