Anot Klaipėdos dramos teatro, bilietų į jubiliejinį rodymą seniai nebėra, tad kitą kartą žiūrovai šį spektaklį galės pamatyti 91-ajame teatro sezone rudenį.
M. Ķimele „Tėvas“, sukurtas pagal dramaturgo Augusto Strindbergo pjesę, buvo antrasis režisierės spektaklis Klaipėdos dramos teatre, 2012 m. ji čia kūrė „Lūšies valandą“. O dar kartą režisierė buvo grįžusi kurti 2019 m. dramaturgo Jean Anouilh kūrinį „Antigonė“.
D. Meškauskas spektaklyje „Tėvas“ kuria Rotmistro vaidmenį, už jį 2017 m. jam buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius.
Esu už tokį teatrą, kuriame ryšys su žiūrovu – svarbiausia.
„Žmonės nori istorijos, suvokiamos ir juos jaudinančios istorijos. Konceptualaus meno pagrindinis poveikis dažniausiai estetinis, tad net ir kokybiškas bei profesionalus šiuolaikinis spektaklis, kuriame ieškoma vis naujų teatrinių formų ar interaktyvumo, žiūrovą gali veikti ne taip stipriai, nes jis tiesiog mažiau jaus atpažįstamumo fenomeną. O „Tėvas“ tai turi. Psichologinio teatro savybė – bandymas įlįsti į žmogaus prigimtį. Turiu nuojautą, kad grįžtame prie tokio teatro ir esu už tokį teatrą, kuriame ryšys su žiūrovu – svarbiausias“, – sakė D. Meškauskas.
Rotmistro dukrą įkūnija aktorė K. Kontenytė. Bertos vaidmuo jai Klaipėdos dramos teatre buvo pirmasis ir iškart atnešęs Auksinį scenos kryžių.
„Šimtas parodymų – daug ar mažai? Yra buvę tokių atvejų, kad spektaklį parodome tiek kartų, kad rankų pirštų užtektų suskaičiuoti, ir jis atgula į archyvą ar nuotraukas. Manau, didelis pasiekimas, kad „Tėvą“ žiūrovai priėmė, jis tapo lankomas ir mylimas. Spėčiau, jo sėkmės priežastis yra dramaturgija, režisūra ir aktorių ansamblis. Po šitiek laiko esame tikra šeima, net užkulisiuose žaidžiame šį „šeimos“ žaidimą, pasakodami istorijas ar tiesiog bendraudami, juokaudami, vadiname vienas kitą personažų vardais. Tai leidžia ir scenoje drąsiau improvizuoti, juokauti, įpūsti gyvybės“, – kalbėjo K. Kontenytė.
(be temos)