ATEITIES PLANUOSE – ŠVENTĖS BE TIKROS EGLUTĖS?

Natūrali eglutė ar tik jos šakelė? Šis klausimas Lietuvoje per didžiąsias metų šventes iškilo lygiai prieš 80 metų. Tuometė valdžia draudimą kirsti eglutes šventėms motyvavo tuo, kad "miškas reikalingesnis kurui", o eglių puošyba – prabanga. Šiandien šis klausimas aktualus jau dėl kitų priežasčių.

"Grėsmingas" įsakas

Sunku ir įsivaizduoti, kad kažkada šventinė eglutė buvo prabangos prekė.

Ir netgi buvo toks metas, kai griežtai uždrausta kirsti Kalėdoms eglutes.

Toks įsakas viešai paskelbtas 1939 m. gruodį dienraštyje "Lietuvos aidas".

Lietuva gyveno artėjančio karo nuojautomis – neseniai buvo priglaudusi tūkstančius internuotų Lenkijos kariškių, ką tik šalis neteko dviejų didelių prekybinių laivų, kuriais į Lietuvą buvo gabenamos anglys, druska ir kitos strateginės prekės.

Kasmet aukoti medį mėnesiui yra didelė prabanga, ilgainiui jų gali tiesiog nebelikti.

Tuo metu jau buvo ribojamas žibalo, malkų, cukraus ir kitų produktų pardavimas. Viešai gėdinami spekuliantai, masiškai supirkinėjantys prabangos prekes.

Tad ir iškilęs šventinių eglučių klausimas prieš 1939 m. Kalėdas Lietuvos gyventojų neturėjo labai nustebinti.

Juolab kad apie medelių kirtimą anais metais buvo labai gyvai diskutuojama viešai.

Esą eglučių puošimo paprotys yra nelietuviškas, jam tenkinti kiekvienais metais dešimtimis tūkstančių išnaikinama gražiausio miško prieauglio.

Taip pat teigta, esą neretai dėl eglučių kyla ir gaisrai.

Šventinio medelio imitacija

"Lietuvos aidas" rašė, kad eglutės "prieš šias šventes vis tiek negailestingai būdavo naikinamos".

"Šiais metais visas šis reikalas atsiduria neigiamesnėje šviesoje. Tinkamai eglutėms papuošti sunaudojama daug žvakių ir įvairių importinių papuošalų. Tuo tarpu žvakės, stokojant žibalo, labai reikalingos apšvietimo reikalams. Taip pat daugiau miško reikia panaudoti kuro reikalams, todėl dar daugiau šiemet branginamos eglutės. Tai turint galvoje, šiemet numatyta griežtai uždrausti kirsti ir pardavinėti Kalėdų eglutes šventėms. Kas būtinai norėtų ir šiemet eglutes susirengti, tiems būsią pasiūlyta paimti kotą ir į jį prikaišioti eglės šakų. Eglės šakos būsiančios leistos šiam reikalui naudoti", – toks valdžios nurodymas buvo paskelbtas 1939 m. dienraštyje "Lietuvos aidas" (šios ir kitų spaudos citatų kalba netaisyta – A. D.).

Kaip tik tais metais septynmetė Irena Volskytė su tėvais gyveno Palangoje ir jų namuose vis lankydavosi netoliese apgyvendinti nacių sutriuškintos lenkų kariuomenės internuoti kariškiai ("Karo klajūnų odisėja", "Klaipėda", 2017 09 23).

Šie liūdnosios lemties riteriai tuomet mažajai Irenai "sukonstravo" tikrų tikriausią Kalėdų eglutę.

"Pamenu, tada nebuvo galima kirsti eglučių Kalėdoms, tai jie prie medinio stiebo, pragręžę skylutes, pritvirtino eglišakes ir pagamino nuostabią šventinę eglę. Mane jie vadino savo pulkininku, jie man padovanojo du nedidelius dailius albumus, kur įrašė savo palinkėjimus. Juos saugau iki šiol. Pamenu ir jų vardus – Janekas, Józefas bei Michałas", – prieš dvejus metus dienraščiui pasakojo I. Volskytė.

Simbolis: tai vienas paskutiniųjų klaipėdietiškų šventinių atvirukų su tarpukario Klaipėdos vaizdu – iškilia Šv. Jono bažnyčia ir eglutės šakele. Atvirukas išleistas 1938 m., likus keliems mėnesiams iki nacių atėjimo. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.)

Klaipėdoje – dar liūdniau

Tačiau tuometėje Palangoje 1939-ųjų Kalėdos dar nebuvo tokios liūdnos kaip Klaipėdoje, kuri jau priklausė Vokietijai, o ši jau buvo įsivėlusi į karą Europoje.

Apie eglutes Klaipėdoje tais metais turbūt kalbėti nė nereikia, nes taupomas buvo ne tik kuras, bet net maistas.

Vis dėlto prieš Kalėdas buvo galima įsigyti šiokių tokių desertų.

"Lietuvos aide" žiniose iš Klaipėdos buvo skelbiama: "Artėjant metinėms šventėms, vaikams leidžiama pirkti dirbtinio medaus po 125 gramus. Pagal maisto korteles, artėjant šventėms, padaroma palengvinimų: kaip priedą leidžiama dar nusipirkti po 125 gramus mėsos, po 170 gramų kondensuoto pieno, po keliolika gramų ryžių ir kitko."

Spaudoje skelbta, kad pačioje Vokietijoje Kalėdų šventės nebus iškilmingai minimos. Buvo uždrausta krautuvėms vitrinose išstatyti kalėdinių prekių.

Taip pat uždrausta puošti eglutes viešose aikštėse ir geležinkelio stotyse, kaip tai buvo daroma prieš karą.

Uždrausta ir labdaros draugijoms Kalėdų proga rinkti, kaip paprastai tai daroma, aukų beturčiams sušelpti.

Kareiviams dovanas į frontą leista siųsti tik giminėms. Visu labdaros darbu rūpinosi nacionalsocialistų žiemos pagalbos organizacija.

"Tarp kitko šiais metais ir Berlyno Lustgartens kasmet rengiama Kalėdų mugė neįvyks. Draudžiama pagaliau pardavinėti ir ypatingą maistą. Šeimininkėms prieš šventes bus leista gausiau apsirūpinti maisto produktais. Kadangi kavos net ir dirbtiniu būdu pagamintos stinga, tai vartotojams bus pateikta Vokietijoje pagaminto kakao miltelių. Fronte esantiems gausių šeimų tėvams bus leista sugrįžti į savo šeimos židinius. Kalėdų proga patariama dovanoti intelektualinio pobūdžio dovanų. Paskutiniu metu Propagandos reikalų ministerija rengia spaudai ir parduoda daug knygų. Vaikams dovanų patariama pirkti iš medžio pagamintų žaislų. Švininiai kareivėliai uždrausti, nes švinas reikalingas karo reikalams", – rašė tuometis "Lietuvos aidas".

Sprendimas papiktino visuomenę

Vis dėlto tuo laikotarpiu Lietuva nekariavo, tad valdžios taupymas per didžiausias metų šventes, ypač kalėdinių eglučių draudimas, labai papiktino dalį visuomenės.

Spaudoje prasidėjo aršus ginčas: reikia eglučių per šventes ar nereikia?

Dr. Pūdymaičiu pasirašęs autorius "Lietuvos aide" piktinosi, kad įstatymu draudžiama Kalėdų eglutė.

"Mūsų vaikučiai sujudo: "Kodėl nebus eglutės? Tėveli, paskambink ponui Finansų ministrui, kad leistų eglutę uždegti". Ekonominis taupymo pagrindas? Bet juk yra šalių dar neturtingesnių miškais, gi eglutė Kalėdoms yra. Racionalizuokime tik kirtimą. Ir mes patys, suaugusieji, pasiruošę padėti. Mūsų vaikai kasmet sodina medelius, tai ir mes, tėvai, galime pravesti vajų – kasmet pasodinti po vieną kitą eglutę. Tik kad mūsų vaikams paliktų tą tyrą džiaugsmą, tą gražią Kalėdų pasaką – eglutę. Atsižvelkime į vaikų sielą, jų psichologiją, taip susiliejusią su savo pasakų pasauliu, su Kalėdų dėduku, su ta spindinčia, kvepiančia eglute, neatimkite jiems šio džiaugsmo, jų lūkesčio Kalėdoms besiartinant. Ne lietuviška tradicija? O arbatėlės, Naujų Metų sutikimai, visokie aplaistymai po nors menkiausio nuveikto darbelio – ar visa tai lietuviška tradicija? Geriau mes, suaugusieji, atsisakysime nuo vieno kito, bet vaikams neatimkime jų Kalėdų eglutės. Tai būtų žiauru", – rašė dr. Pūdymaitis.

Jam antrino ir lietuvių motinų vardu pasirašiusi M. Masiulienė, kuri siūlė neatimti iš vaikų žiemos švenčių džiaugsmo.

"Be eglutės Kalėdos vaikams – ne Kalėdos. Nelietuviškas paprotys – bet jis miesto lietuvių šeimose jau labai prigijo ir jis nedaro jokios žalos mūsų Tėvynei, nei mūsų lietuviškumui, tik suteikia tokį didelį tyrą džiaugsmą mūsų vaikams. Ir jeigu eglutes pardavinės tik miškų departamentas, tai ir Valstybei bus naudos, nes praretinant mišką, jos yra išmetamos. O miškininkas teigia, kad iš 1 ha miško retinant išmetama net iki 20 tūkstančių eglučių", – rašė M. Masiulienė.

Pasipiktinimas dėl uždraustų Kalėdų eglučių nuskambėjo ir to meto kairuoliškų pažiūrų dienraštyje "Lietuvos žinios".

"Eglučių, tiesa, nebus, bet darbininkų vaikučiams, kuriems namuose per šias šventes tikrai gali nebūti jokių pramogų, turi būti suruošta kolektyvinė pramoga, net su kai kuriomis smulkiomis dovanėlėmis. Fabrikų ir įmonių direkcija dėl to nesubankrutuos, o darbininkams liks šiltas prisiminimas", – "Lietuvos žiniose" rašė J.Šimkus.

Atsirado ir kitaip manančių

Tačiau tuomet buvo ir kitaip mąstančių, kurių manymu, Kalėdų eglutė nėra būtinas reikalas, o tik prabangos dalykas.

"Jokiu būdu nepateisinamos prabangos išmonės, ypač tuo metu, kada kraštas turi sukaupti visus savo išteklius bei darbo jėgas. Vyriausybės žygis uždrausti vartoti Kalėdų šventei eglutes labai sveikintinas", – "Lietuvos aide" savo nuomonę pareiškė P. Serafinas.

"Taip, Kalėdos be eglutės" – tokiu pavadinimu straipsnis, kurį parašė L.Miliūnas, pasirodė to paties "Lietuvos aido" numeryje.

"Nustebau, kad atsiranda piliečių, kurie šio reikalo ar nenori suprasti, ar suprasdami bando kitus įtikinti, kad eglučių naikinimas nėra jau tiek mūsų valstybei nuostolingas, o net įrodinėja, kad "parduodamos Kalėdų eglutės teiks valstybei pajamų, o vaikučiams džiaugsmo". (…) Kokie bebūtų papročiai, jei jie yra visuomenei kenksmingi, mūsų visų pilietinė pareiga tuos papročius iš mūsų tarpo išmesti. Eglutes naikinti yra kenksminga, nes jos naikinamos ne laiku", – pabrėžė L. Miliūnas.

J. V. inicialais pasirašęs asmuo išdėstytą savo nuomonę pavadino "Tebūnie tai visiems laikams", kur pabrėžė, jog Kalėdų eglučių ginčas kelia pernelyg didelį ir nereikalingą erzelį.

Esą Kalėdų programas reikėtų planuoti be "nuostolingų eglučių". Autorius tvirtino, jog su pasitenkinimu sutikta žinia, kad, remiantis sunkmečių įstatymais ir uždraudus kirsti eglutes, būtų gerai, kad tai įsigaliotų visiems laikams.

"Brangindami ir palaikydami gražius ir naudingus mūsų papročius, jauste jautėme, kad su Kalėdų eglučių mada pradėjo brautis į mūsų gyvenimą kaip nenaudinga svetimybė, kuri kasmet naikino mūsų miškų turtą, čiulpė į užsienius sunkiai sutaupytus pinigus ir neretai mūsų pastoges pavertė degėsiais", – rašė J. V. "Lietuvos aide" 1939-ųjų gruodį.

Kilus Kalėdų eglučių ginčui, pranašiškai pastebėjo dar vienas ano meto "Lietuvos aido" skaitytojas K. Marius: "Prieš kiekvienas didesnes šventes ir jų metu iš rytų pusės radio bangos neša mintis, kurios kursto visiškai nešvęsti religinių švenčių."

Tai buvo bene paskutinė tarpukario Lietuvos vieša visuomenės diskusija Kalėdų papročių klausimu. Artinosi didelių išbandymų metai valstybei ir jos žmonėms, kai Kalėdos ilgus dešimtmečius paskui bus švenčiamos slapta.

Klausimas aktualus šiandien

Pastaruosius 30 metų Kalėdos Lietuvoje vėl švenčiamos be baimės ir nesislapstant.

Tiesa, apie jų pasiklydusią prasmę kalbama nuolat, tačiau ir eglučių klausimas – ne išimtis, kai sprendžiama, ką pasirinkti: tikrą ar dirbtinę?

Klaipėdoje bent iki 2010-ųjų buvo puošiamos natūralios miško eglės, kurias uostamiesčiui dovanodavo miškininkai.

Po to penkerius metus, nuo 2011 iki 2015-ųjų, pagrindinė miesto eglė buvo moderni – sukonstruota iš karkaso, puošta tik eglišakiais ir įspūdingomis instaliacijomis.

(Redakcijos archyvo nuotr.)

Nuo 2016 m. iki dabar į Teatro aikštę vėl atkeliauja natūrali eglutė. Jau kelintus metus iš eilės pagrindinę miesto eglę dovanoja žmonės.

Tačiau ne visiems miestiečiams šis sprendimas patinka. Esą kodėl "nužudomas" toks gražus medis, kai jis dar galėtų natūraliai augti ir puošti aplinką.

"O jeigu žmonėms eglė namą verčia, nes per arti buvo pasodinta, tai geriau ją nudžiovinti ir sudeginti? Yra įvairių situacijų. Šiųmetė eglė nuostabi ir jos šeimininkai gražūs, jie tiesiog pasirinko gražesnį atsisveikinimo kelią su savo eglute. Labai keista, kad kiti žmonės to nesupranta ir juos teisia", – kalbėjo viešosios įstaigos "Klaipėdos šventės" kūrybos vadovė Dalia Grikšaitė.

15 pastarųjų metų savivaldybėje dirbantis miesto vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis teigė, kad per tą laiką būta įvairiausių eglučių.

Kadaise buvo tik viena pagrindinė eglutė, paskui atsirado dvi, pastaruosius kelerius metus – vėl viena – miesto širdyje.

Tačiau, anot M. Petrulio, kuo daugiau eglučių viešosiose erdvėse kalėdiniu periodu, tuo geriau, nes dažnai šiuo metu Klaipėdoje nebūna sniego, tad daugiau traukos centrų šiuo laikotarpiu esą yra visai gerai.

"Nesvarbu, kiek tų eglučių, svarbiausia, kad turi būti kokybiniai puošmenų kriterijai, sukuriantys estetiką, nuotaiką ir tai turi džiuginti miestiečius bei miesto svečius, nes visi vertina pirminį įspūdį, netikėtumo momentą, kuris sukelia teigiamų emocijų. Tikra ar dirbtinė eglutė? Žinoma, tikra, nes ji turi savo kvapą ir vaizdą. Tai yra džiaugsmas. Bet dabar madinga kalbėti apie ekologiją, tačiau taip kalbu ne todėl. Reikia pripažinti, jog kasmet aukoti medį mėnesiui yra didelė prabanga, ilgainiui jų gali tiesiog nebelikti", – mano M. Petrulis, vėl prisiminęs 80 metų senumo visuomenės diskusiją.