Rusijos bombų sužaloti ukrainiečių vaikai, sprogimų skeveldrų ar kulkų suvarpyti kariai – tokie vaizdai aitrina viso pasaulio žmones. Tačiau neretai po graudžiomis istorijomis ir pagalbos prašymais slepiasi įžūlūs sukčiai, dalis jų – iš Rusijos kalėjimų ar net pačios Ukrainos.

Pinigai – į skirtingas sąskaitas

Socialiniuose tinkluose platinamus skelbimus stebinti ukrainietė Svetlana patarė atkreipti dėmesį į tai, kad kartą artimųjų paviešintas pagalbos prašymas, gali metų metus internete suktis svetimomis pavardėmis, o aukos kris vis į kitas bankų sąskaitas.

"Žmonės yra patiklūs. Juos ypač jaudina sprogimų sužalotų kūdikių nuotraukos. Sunku žiūrėti į mažus kūnelius, apdegusia oda. Todėl ir aukoja visi. Tačiau pikčiausia tai, kad patikrinęs pamatai, jog sužalotais vaikais prisidengia rusai ir renka aukas į savo kišenę", – pasakojo ukrainietė.

Moteris stebi kelias pabėgėlių grupes socialiniame tinkle, registravosi net ir toje grupėje, kur buriasi apgavystes fiksuojantys ukrainiečiai.

"Pirmiausia akį patraukė tekstas, net ašarą spaudė. Šovė mintis patikrinti. Paaiškėjo, kad tekstas yra apie ukrainietę, prašančią pagalbos, o realiai nuotrauka panaudota Rusijos pilietės, kurią galima rasti rusų tinklalapiuose. Ėmiau tikrinti viešinamą banko sąskaitą. Netrukus viskas paaiškėjo", – pasakojo Klaipėdoje gyvenanti moteris.

Dažniausiai sukčiai iliustracijų graudžioms istorijoms randa pačių ukrainiečių puslapiuose, o giminaičiais laikinai internete tampa bet kokių asmenų nuotraukos, kurias be vargo galima rasti puslapyje "v.kontakte.ru".

"Specialiai, kad Ukrainoje niekas neatpažintų šių žmonių. Jei kas nors graudžiai prašo pinigų, nes per karą neturi ko valgyti, pirmiausia vertėtų gerai padirbėti ir patikrinti. Tik tuomet verta siųsti pinigų", – pasakojo ukrainietė.

Jei kas nors graudžiai prašo pinigų, nes per karą neturi ko valgyti, pirmiausia vertėtų gerai padirbėti ir patikrinti. Tik tuomet verta siųsti pinigų.

Apsimeta nukentėjusiaisiais

"Mūsų karas neaplenkė. Dukters kūnas nusėtas stiklo ir betono šukių padarytomis žaizdomis. Gydytojai sako, kad dukters būklė itin sunki, jai reikalingas gydymas užsienyje. Pagal pirminę informaciją, reikia 3 tūkst. dolerių (114 tūkst. grivinų). Tokių pinigų mes neturime. Meldžiu, padėkite surinkti pinigus išsigelbėjimui", – toks skelbimas šiuo metu sukasi ir Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius vienijančioje feisbuko grupėje.

Patikrinusi kartu su šiuo skelbimu platinamas nuotraukas, ukrainietė aptiko, kad iš tiesų tai Stavropolio krašte, Rusijos Federacijoje, gimusio vaiko nuotraukos.

Tikrojo šio kūdikio mama skundėsi, kad Uljana gimė su įgimta pūsline epidermolize. Jos kūnelis nusėtas žaizdomis, o vienintelis būdas padėti kūdikiui – specialūs tvarsčiai ir medicininiai tepalai.

Dar viena sukrečianti nuotrauka aitrina ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių jausmus. Nudegimais nusėto berniuko nuotrauka naudojama taip pat graudžios istorijos iliustracijai.

"Radau tikrąjį Ruslaną, kuriam neva prašomi pinigai. Istorija nutiko senokai, apie ją rašė Rusijos laikraščiai. Privačiame name kilo gaisras, o vaikas smarkiai nukentėjo liepsnose. Todėl bet kokie prašymai lėšų internete, paviešinant nukentėjusių vaikų nuotraukas, gali tapti puikia aferistų priedanga", – pastebėjo Svetlana.

Nuotraukoje – miręs vaikas

Moteris aktyviai seka tokio pobūdžio skelbimus ir visuomet ženklina specialiu ženklu "Feikas" arba "Afera" įtartinus aukų prašytojus.

"Feisbuko grupės, kuri viešina tokias apgavystes, administratorius pasakojo, kad ne tik suaugusieji naudojasi gerumu, paaugliai taip pat mėgina sulaukti aukų, sukurpę graudžią istoriją bei pavogę svetimo sužaloto vaiko nuotrauką. Jiems nieko švento – naudojasi net mirusių vaikų nuotraukomis", – pasakojo Svetlana.

Moteris neseniai susekė dar vieną pinigų prašytoją, kuris be gėdos platino jau mirusio vaiko nuotrauką.

"Vaikas mirė 2021 metais. O jie platina skelbimą, prašydami jį išgelbėti. Šio vaiko nuotrauką radau tiek rusų, tiek ukrainiečių skelbimuose, tik skirtingų šalių bankai buvo nurodyti", – šiurpo moteris.

Sukčiai naudojasi viena gudrybe, kad nuslėptų tikrąjį pinigų gavėją.

"Ukrainos "Privat" banke, kuriame, pavyzdžiui, aš turiu sąskaitą, pervedant pinigus ir įrašius sąskaitos numerį, iš karto matyti, kokiam asmeniui yra siunčiamos lėšos. Sukčiai nurodo sąskaitos numerį, bet specialiai užrašo kitą banką. Šio banko mobili programėlė iš karto informuoja, kam siunčiami pinigai – vardas, pavardė ir tėvavardis. Kiti net ir nepatikrina gavėjo. Bet kituose bankuose gavėjas nerodomas", – pastebėjo moteris.

Po Ukrainos miesto Mariupolio visiško užgrobimo internete ėmė sklisti graudi istorija apie sužalotą kūdikį.

"Tai jau buvo visiška viršūnė. Tereikėjo nuotrauką padidinti – aiškiai matyti, kad tai azijietis vaikas, gal kinas, gal japonas. Tai – mažiausias gimęs kūdikis nepamenu kurioje šalyje", – šiurpo moteris.

Naudojasi patriotais

Feisbuko grupės, kurioje dalijamasi sukčių platinamais skelbimais, administratoriai pateikia tam tikrą instrukciją, kaip atpažinti apgaulę.

"Mes nuolat pabrėžiame, kad padėti ir aukoti reikia. Tačiau tik šimtu procentų įsitikinus, kad informacija tikra. Tai galima padaryti per oficialius labdaros fondus, žinomus labdaros rinkėjus ir vežėjus. Galbūt kažkas asmeniškai pažįsta aukų prašančius žmones. Visuomet reikia įsitikinti, kad tai realus žmogus, o jo anketa feisbuke yra tikra, ne išgalvota", – patarė grupės administratoriai.

Primenama, kad verta tikrinti skelbiamų medicininių pažymų autentiškumą.

Tačiau buvo ir taip, kad įkeliami dokumentai tokio mažo formato, jog juose neįmanoma nieko perskaityti.

"Negalima tikėti pirmu pasitaikančiu "feiku", vien todėl naudojama graudinanti nuotrauka, o joje – ant kelių klūpantys prašytojai. Tai ne tik karo laiko apgavystės. Tai tie patys sukčiai, kurie ir anksčiau naudojosi svetimais sergančiais vaikais. Jie supranta, kad patriotiniai jausmai yra dar geresnis masalas siekiant uždarbio. Dauguma sukčių iš įkalinimo vietų. Bet yra ir laisvėje amoralių žmonių", – akcentavo feisbuko grupės kūrėjai.

Patirtys: lietuvės užfiksuoti vaizdai Ukrainoje – pribloškiantys, karas nusiaubė kraštą, sugriovė namus, bet ukrainiečių širdyse nenugalėjo ryžto kautis ir laimėti. Asmeninio archyvo nuotr.

Trapi linija

Klaipėdos miesto policijos komisariato viršininkė Rasa Bekėžienė tikino, kad sukčiai nerimsta visais laikais.

"Yra oficialios paramos organizacijos, kurios teikia ataskaitas apie surinktas aukas. Vertėtų aukoti tik tiems, kurie teikia ataskaitas. Tačiau pasitaiko, kad kuriami įvairūs fondai, pasinaudojama globaliomis situacijomis, o realiai lėšos keliauja neaišku kur", – pastebėjo R.Bekėžienė.

Komisariato vadovė atkreipė dėmesį į aukų rinkėjus miesto gatvėse.

"Žmonės lengva ranka atiduoda savo pinigus, kad kažkas turėtų jų pragyvenimui, pramogoms, laisvalaikiui. Yra skirtumas, kur renkama labdara – prie parduotuvės ar pačiame prekybos centre. Renkantys aukas prekybos centruose turi pateikti labdaros fondo dokumentus, juos tikrina prekybos centro administracija. Ir tai jau labai gerai", – patikino R.Bekėžienė.

Vaikštančiuosius gatvėje, negalinčiuosius pateikti jokių oficialių dokumentų, kam renka aukas, patartina aplenkti.

"Yra subtili, plona linija tarp elgetavimo ir aukų rinkimo", – pastebėjo R.Bekėžienė.

Abejonės daro žalą

Kam tiksliai keliauja lietuvių aukos, gali pasakyti tik tie, kuri patys gabena labdarą, karinę amuniciją į Ukrainą.

Fondo "Saulės smiltys" vadovė Marija Dubickienė nuo karo Ukrainoje pradžios kas savaitę išsiunčia labdaros konvojų į karo talžomą šalį. Lietuvių aukojamus automobilius, nupirktą karinę amuniciją ji veža pati.

Ką tik grįžusi M.Dubickienė dalijosi paskutinėmis naujienomis iš fronto.

"Bet koks viešas abejojimas labdaros rinkimu gali padaryti didžiulę žalą visam šiam procesui. Tačiau yra dalykų, apie kuriuos aš prabilsiu tik po karo. Bet, visų pirma, reikia tą karą laimėti. O jie vieni, be visų mūsų pagalbos, to nepadarys, tai reikia suprasti ir akcentuoti", – pripažino moteris.

Norinčiųjų greitai pasipelnyti buvo visais laikais, karas tokių nesustabdo.

"Lietuviai aukoja išsijuosę, tačiau man net antakis ima trūkčioti, išgirdus, kad labdarą ruošiamasi siųsti į Užkarpatę – Ukrainos sritį šalies vakaruose, kur maistas kainuoja pigiau nei Lietuvoje", – pastebėjo M.Dubickienė.

Ką aukoti ir kokią labdarą vežti – labai svarbūs klausimai.

"Mariupolio ar Chersono gyventojus glaudžiančiuose pabėgėlių centruose jau tik paukščių pieno gali trūkti. Tad klausimas kyla, kokia tikslinė parama turi pasiekti konkrečius taškus? Aš vežu paramą kariams. Į fronto prieigas sunku patekti – nesaugu, perimetras saugomas dar ir dėl diversinių grupių. Esu sutarusi taip, kad aš atvežu, o iš manęs pasiima tie, kuriems tiksliai visa tai ir yra skirta", – pasakojo moteris.

Realybė: labdaros fondo "Saulės smiltys" įkūrėja M.Dubickienė aštuonis mėnesius kas savaitę į Ukrainą veža labdarą. Moters akimis, tai šalis pilna prieštarų, ir aišku viena, kad karo be užsienio šalių paramos ji nelaimės. Asmeninio archyvo nuotr.

Miltai – 60 centų

Pastarąjį kartą iš kelionės į Ukrainą moteris grįžo be šarvuotos liemenės.

"Saviškę atidaviau vyrukui, kuris Saltovkoje, esančioje šiaurės rytų Charkovo regione, Rytų Ukrainoje, į kambarius nešioja maistą ir vandenį tiems, kurie nepakyla iš lovų ir neturi artimųjų. Tačiau, pavyzdžiui, Charkovas gyvena savo gyvenimą, o miltai ten kainuoja 60 euro centų už kilogramą", – pasakojo M.Dubickienė.

Moteris po aštuonių mėnesių kelionių į Ukrainą  nusprendė daryti dviejų mėnesių pertrauką dėl nuovargio ir išsekimo.

"Kartais man atrodo, kad jei kiekvienas ukrainietis sumestų po konservų dėžutę, jomis būtų galima rusus užmėtyti negyvai. Juk ukrainiečių – 44 milijonai", – juokavo kaunietė.

Karas, pasak moters, gyvenimo realybę padalijo į du kraštutinumus – viename jų regimas visiškas skurdas, namų, artimųjų praradimai, o kitame – pelnas iš karo.

"Yra tokių, kurie savo namus Ukrainoje išnuomojo pabėgėliams, o patys Lietuvoje gauna subsidijas ir gyvena. Bet kai kam artėja žiema ir ji gali būti paskutinė. Paramos nevalia nutraukti štai dėl tokių dalykų", – pastebėjo M.Dubickienė.

Kartais man atrodo, kad jei kiekvienas ukrainietis sumestų po konservų dėžutę, jomis būtų galima rusus užmėtyti negyvai.

Kariams – lietuviška gira

M.Dubickienė pasakojo, kad sukrečiančių ir akis badančių istorijų yra apstu.

"2014 metų kare, bombardavimo metu, viena mama, saugodama savo dukrą nuo sprogimo, ją pridengė savo kūnu. Mama žuvo, o dukra liko be kojytės. Labdaros fondas dėjo daug pastangų, kad mergaitė būtų gydoma Vokietijoje, kad ji gautų tinkamą protezą. Vaiko globėja tapo giminaitė. Ji ėmė vartoti alkoholį. Neaišku kaip, bet šio karo metu mergaitė atsidūrė Rusijoje. Rusijos spaudoje ką tik pasirodė didžiulis straipsnis apie tai, kaip rusai išgelbėjo šią mergaitę po ukrainiečių bombardavimų ir gamino jai protezą. Yra ir tokių istorijų", – pripažino moteris.

Fondo "Saulės smiltys" vadovė tikino, kad pusmetis, praleistas tarp Lietuvos ir Ukrainos, atskleidė daugybę dalykų.

"Jie, eidami mirti, neima atsarginių kelnių. Fronte laikyti rezervus maisto ar daiktų nėra kur. Todėl aš vežu tikslingai. Jei nuvežu droną, jis jau kitą dieną dirba savo darbą", – pasakojo moteris.

Moteris pastarosios kelionės į Ukrainą metu lankėsi Charkovo aplinkkelyje, kuris supa visą miestą, o jo perimetru išdėstyti gynybiniai būriai.

"Ten niekas postuose nemiega, visi ant kojų. Ukrainą gelbėja paslapties šydas. Netikėtos ir sėkmingos puolimo operacijos. Tai pakelia tautą ant sparnų. Kariams naktį dalijome lietuvišką girą ir šokoladus. Jų veiduose viskas parašyta – jie tikrai laimės", – prisiminė M.Dubickienė.

Moteris tos kelionės metu lietuviams, kovojantiems prie Charkovo, vežė automobilių, dronų, temovizorių, uniformų, pirštinių, termoaprangos, žieminių batų.

"Išvežta už 50–60 tūkst. eurų paramos. O važiuota kiekvieną savaitę nuo karo pradžios, visus aštuonis mėnesius. Aš nevežu paramos į savivaldybę, į kažkokius sandėlius, aš vežu tiesiai, tam būriui, su kuriuo sutarta, ko jiems reikia", – patikino M.Dubickienė.

Vaizdai: okupantai suniokojo viską, kas tik pasitaikė jų kelyje. Daugelyje Ukrainos miestų vietoj daugiabučių namų dabar stūkso pajuodę griuvėsiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Liga nesirenka aukų

Apsukusi priešakines gynybines linijas ir aplankiusi lietuvius, kovojančius Ukrainoje, M.Dubickienė šioje šalyje dar turi kelis nuolat lankomus taškus.

"Šiuo metu renku paramą vienai mamai su neįgaliu vaiku. Namų nėra, vaikas dėl to, kad rusai neleido laiku pasiekti ligoninės, liko neįgalus, jam sutriko plaučių veikla. Mamos su neįgaliais vaikais tikrai laukia paramos, tai vienintelis jų šansas išgyventi žiemą. Tai kiek "vatnikų" gali pulti aiškinti, kad ta istorija išgalvota? Kadangi aš važiuoju pati, viešinu tikras istorijas, savomis akimis kiekvieną jų mačiau", – pasakojo M.Dubickienė.

Vis dėlto moteris pripažino, kad situacijų, susijusių su labdaros siuntimu, gali būti įvairių.

"Labiau pažengusios labdaros rinkėjos taip pat gudrauja. Jos užsiregistruoja keliuose labdaros fonduose. Taip sulaukia didelio siuntų kiekio. O paaiškėja, kad kaime tokios moterėlės savo parduotuvę turi. Taigi, viską reikia tikrinti. Karas dinamiškas. Iš pradžių viskas vyko chaotiškai, o dabar jau susiformavo ryšiai, struktūros. Vietiniai pabėgėlių centrai išgrynino ryšius su užsieniu, jie jau veikia taip pat, kaip veikė mūsų centrai karo pradžioje", – pastebėjo M.Dubickienė.

Prieštaravimų pilna šalis

Tačiau vienareikšmių dalykų Ukrainoje nėra – M.Dubickienei teko pabėgėlių centre sutikti tokių moterėlių, kurios aiškino, kad okupantai su jomis elgiasi gerai.

"Jos bėga nuo bombų, o pabėgėlių centre aiškina, kad okupantai gerai elgiasi su žmonėmis. Na, štai. Tai ir yra Ukraina. Bet net ir tokioms močiutėms vis tiek veži labdarą. Ne tik Rusijai reikės kelių kartų, kad išnyktų meilė Vladimirui Putinui. Ukrainai taip pat reikės kelių kartų. Neužteks laimėti karą", – pastebėjo moteris.

Lugansko ir Donecko sričių gyventojus M.Dubickienė pažįsta artimiau.

"Tai patys darbščiausi ir sąžiningiausi mano sutikti ukrainiečiai. O juos kiti vadina proputiniškais "otmarozkais". Tai agrarinė šalis. Ten – turtingų ir darbščių žmonių žemės. Pagalvojus, kas turtingesni – jie ar mes, sakyčiau, kad jie. Mes turime intelektualinius resursus. O jie turi žemės, naudingų iškasenų ir didžiulę dvasią", – nuomonę išsakė M.Dubickienė.

M.Dubickienė turi patarimų, kaip pasirinkti tuos, kam verta aukoti.

"Geriau bendrauti su tais, kurie patys veža, patys bendrauja su remiamais žmonėmis. Aš vengčiau tų fondų, kurių puslapiai mirga nuo valstybinių institucijų ar Ukrainos Rados nuotraukų. Aš pati pastarąjį kartą atvežusi labdarą taip pat turėjau incidentą. Ant mano atvežtos labdaros, vaizdžiai tariant, kažkas užsidėjo lampasus. Šia labdara pasipuikavo politikai. Labai nemaloni situacija. Gerai nors tiek, kad siunta tikrai pasiekė karius", – pripažino M.Dubickienė.