Gegužės 9-oji Klaipėdoje praėjo be didesnių ekscesų ar konfliktų. Prie paminklo tarybiniams kariams rinkęsi žmonės dėjo gėles, pasiklausė karui skirtų rusiškų dainų, bandė joms pritarti, kelis kartus paskelbė tylos minutę, pasikalbėjo ir išsiskirstė.

Gėlės – ir žuvusiesiems Odesoje

Prie paminklo gėlėmis nešini žmonės atėjo dar prieš 9 val. ryto. Kuo toliau, tuo daugiau raudonų tulpių ir gvazdikų gulė virš sienelės su žuvusiųjų pavardėmis. Jų čia – 695, apie 30 pavardžių – lietuviškos.

Dar daugiau žiedų atėjusieji klojo ant akmeninės žvaigždės, kuri anksčiau rėmino amžinosios ugnies liepsną.

Šiemet prie paminklo nebebuvo vainiko su Rusijos valstybinės vėliavos spalvų žiedais ir užrašu, kad vainikas – nuo Rusijos Federacijos generalinio konsulato. Konsulatas Klaipėdoje nebeveikia.

Ant vieno vainiko juosiančios juostos parašyta: "Mes atmenam", parašas skelbė, kad šias gėles čia padėjo Klaipėdos veteranų taryba.

Keli kiti krepšeliai buvo be užrašų.

Ant grindinio prie žvaigždės kažkas padėjo balto popieriaus lapus įmautėse. Užrašas skelbė, kad šiuose lapuose išvardintos šiemet gegužės 2 d. Odesoje žuvusių žmonių pavardės. Juos pražudė Rusijos raketos. Sąraše – 48 žuvusieji.

Prie šių lapų buvo padėtos kapų žvakės, o gėles atnešę klaipėdiečiai stengėsi neužkloti šių lapų žiedais, kai kurie atidžiai skaitė, kas ten parašyta, tačiau numesti ar patraukti šiuos lapus nė vienam nepakilo ranka.

Ne visi padėjusieji gėlių skubėjo išeiti, nemažai jų stoviniavo, tarsi ko laukdami.

Iki pandemijos ir karo Ukrainoje pradžios prie šio memorialo vykdavo mitingai, jie paprastai prasidėdavo vidurdienį.

Šiemet savivaldybė negavo prašymo leisti organizuoti renginį. Tikėtina, kad ir šįkart susirinkusieji lūkuriavo, kad 12 val. kas nors atsitiks.

Spalvos: ryžtingai nusiteikę vyrai atliko savo darbą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Japonę nustebino renginys

Žmonės sveikinosi, šnekučiavosi apie sveikatą, bet dažniausiai tai buvo tik pokalbio pradžia.

"Viskas grįš bumerangu", "Jie nežino, kas jų laukia", "Jiems dar atsirūgs, pamatys, kas bus už erzinimą" – tokios ir panašios frazės skambėjo iš daugelio lūpų.

Prie paminklo atėjo ne tik rusakalbiai, buvo ir ne vienas lietuviškai kalbantis klaipėdietis. Kalbinami žurnalistų jie svarstė, ar reikia nuimti nuo karių kapų pompastiškus paminklus, aptarinėjo jų estetinę ir ideologinę vertę.

Pagyvenusi lietuvė neslėpė – žuvusius reikia gerbti, o gyviesiems stengtis išlaikyti taiką.

"Tai turi būti visų rūpestis. Juk baisu, kai visas pasaulis nori gyventi taikiai ir išvengti karo, kad neatsirastų nauji tokie kapai, o viena pusė ir jos vadovas grasina viso pasaulio sunaikinimu. Kaip mes turime reaguoti, kai čia pat, mūsų mieste, dešimtis metų gyvenantys žmonės neišmoksta mūsų kalbos, niekina mūsų pažiūras. Argi tai – kalbėjimas apie taiką?" – nebijodama kalbėjo klaipėdietė.

Minioje išsiskyrė rytietiškų bruožų moteris. Viešnia iš Japonijos klausinėjo, kas čia vyksta. Ji atviravo turinti draugę, gyvenusią Kijeve, kuriai teko bėgti iš tėvynės. Turistė stebėjosi reginiu, domėjosi žmonių nuotaikomis Lietuvoje ir atviravo apie komplikuotą Japonijos ir Rusijos kaimynystę.

Solidarumas: jaunų žmonių pora be žodžių išreiškė savo pažiūras. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Neslėpė savo požiūrio

Aikštės prie paminklo pakraštyje stovėjo du jauni žmonės. Vaikinas buvo apsigobęs Ukrainos vėliava, mergina laikė ant rankų šuniuką. Santūri pora teigė norėjusi tik pažiūrėti, kiek ir kokių žmonių ateis prie memorialo.

Normalu, kai žmonės rodo pagarbą karo aukoms, bet kai iš to daro politiką ir rengia parodomuosius renginius, tai jau dvelkia svetimos jėgos ir ideologijos demonstravimu.

"Iš to, ką matome, po kelerių metų panašių sambūrių čia nebeturėtų vykti, jaunimo nematyti. Gerai, kad čia žmonės elgiasi ramiai. Tiesa, mieste matėme, kad pro gėles besinešančius žmones iš pravažiuojančių mašinų skriejo frazė, kuria buvo palinkėta tam tikra kryptimi judėti rusų kariniam laivui", – kalbėjo jauni žmonės.

Prie jų priėjęs vyras pasisveikino: "Slava Ukraini!" ir sulaukė atsako: "Herojam slava!" Toliau su brandaus amžiaus vyru jie kalbėjosi lietuviškai. Vyras pasakojo tarnavęs ir tarybinėje kariuomenėje, o atgavus Lietuvos nepriklausomybę kūręs mūsų karines oro pajėgas.

"Normalu, kai žmonės rodo pagarbą karo aukoms, bet kai iš to daro politiką ir rengia parodomuosius renginius, tai jau dvelkia svetimos jėgos ir ideologijos demonstravimu. Pažiūrėkite į šituos žmones – jie jau europėja. Mūsų valdžia pranešė, kad Georgijaus juostelės – draudžiamos, ir jie pakluso. Elgiasi ramiai, stengiasi neprovokuoti ir nepasiduoti provokacijoms. Tai jau yra pokyčių šių žmonių sąmonėje apraiška", – kalbėjo buvęs karininkas.

Tradicija: kasmet gėlės dedamos ne tik prie karių pavardžių, bet ir ant akmeninės žvaigždės. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Iki smurto – vos akimirka

Vėliau aikštelėje pasirodė trys vyrai, vilkėję marškinėliais su tuo pačiu neužmaskuotu užrašu. Keli kiti atėjusieji juos užsipuolė.

Vienas aršiausiai besielgusiųjų teigė atvykęs iš Kaliningrado srities, jis aiškino, kad užrašas ant vyrų marškinėlių įžeidžia žuvusių tarybinių karių atminimą, ir rėkavo, kad tai esanti provokacija.

Į šurmulį atkreipė dėmesį policininkai, jie priėjo ir neleido įsiplieksti konfliktui. Netrukus proukrainietiškais marškinėliais vilkėję vyrai paliko aikštę.

Dar kartą šurmulys kilo, kai vienas vyras atsegė savo švarką ir parodė Georgijaus juostelę.

Vienos televizijos žurnalistė susidomėjo šiuo veiksmu ir paprašė parodyti, ką čia vyras demonstruoja.

Būrys jaunų moterų užpuolė žurnalistę, buvo panašu, kad tuoj įkibs jai į plaukus.

Rusakalbės moterys emocijas liejo necenzūriniais žodžiais, vis pridėdamos prie keiksmų ir užpultos Ukrainos vardą.

Aistras malšino tai, kad netoliese stovėjo policininkai.

Džiugesys: prie paminklo susirinkusieji ne kartą šaukė: "Su pergalės diena!" ir dainavo karines dainas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Dainavo ir plojo

Prieš vidurdienį į aikštę atėjo visose mieste vykstančiose akcijose ir protestuose dalyvaujantis Virginijus Partaukas. Jis skleidė vieną plakatą po kito ir komentavo juose parašytas frazes.

"Čia palaidoti kariai nespėjo prievartauti čia gyvenusių moterų, žudyti vaikų. Jie patys žuvo mūšiuose ir yra karo aukos. Mums tai – istorijos dalis, kai vienus okupantus pakeitė kiti. Jokiu būdu negalime nuimti šio kardo, tai vieta, kur galima mokyti vaikus istorijos. Jiems reikia dėstyti faktus ir mokyti suprasti praeitį objektyviai, nepasiduodant kurios nors kariavusių pusių ideologijai", – kalbėjo V.Partaukas.

Ne vienas rusakalbis klausėsi jo kalbos, skaitė, kas parašyta plakatuose, o vėliau tarpusavyje kalbėjo, kad nieko nesuprato.

Kelis kartus S.Daukanto gatve pravažiavo automobilis su įjungtu garsiniu signalu, susirinkusieji pamanė, kad vairuotoja juos palaiko, ir palydėjo džiaugsmingais plojimais ir šūksniais.

Bet kai ta pati mašina pravažiavo visu garsu įjungusi patriotinę ukrainiečių dainą, reakcija buvo santūresnė.

Vidurdienį vienas susirinkusiųjų įjungė garso kolonėlę ir garsiai paleido rusiškas karo laikų dainas. Būrelis moterų bandė dainuoti kartu, kelis kartus plojo.

Policininkai paprašė patildyti garsą ir netrikdyti viešosios rimties. Buvo bekylanti diskusija su pareigūnais, tačiau moterys patarė paklusti, nes priešingu atveju gresia nemenkos baudos.

Pagarba: žydų tautybės vyras prie memorialo pasimeldė, padėjo gėlių ir nuėjo savo keliais. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Įspėjimo nepareiškė

Rimtį ir tvarką prie paminklo tarybiniams kariams prižiūrėjo 25 policininkų grupė.

Viešosios tvarkos tarnybos viršininkas Darius Petraitis patikino, kad žmonės elgėsi gana santūriai, tik kartą teko paprašyti patildyti muziką, įspėti ar drausminti iki popietės nieko nereikėjo.

Pagal iš anksto sudarytą veiksmų planą pareigūnai prie paminklo vakar dirbo iki vėlumos. Aikštė stebima ir vaizdo stebėjimo kameromis.

Šiemet prie memorialo nebuvo vaikų. Didžioji dauguma atėjusiųjų buvo garbaus amžiaus žmonės.

Skulptūrų parkas, kurio pakraštyje įrengtas memorialas sovietų kariams, ruošiamas rekonstrukcijai, jis visas apjuostas tvora.