90 metų gydytoja Irena Teklė Rimšaitė Klaipėdoje gyvena nuo 1949-ųjų. Šios legendinės uostamiesčio medikės, kolegų vadinamos generolu, pastangomis čia iškilo naujos medicinos įstaigos. Vėliau moteris ilgus metus vadovavo Klaipėdos vaikų tuberkuliozės sanatorijai.
Meilę pasiglemžė Sibiras
– Iš kur esate kilusi?
– Esu kilusi iš Žemaitijos, iš Laižuvos kaimo Mažeikių rajone. Šeimoje buvau vienintelis vaikas. Mano tėtis, kai buvau dar visai maža, išvyko dirbti į Ameriką ir nebegrįžo, ten jis ir mirė. Gyvenome dviese su mama ir jos tėvais. Mamos tėveliai, mano seneliai, iš pradžių ilgą laiką gyveno Rygoje, močiutė buvo skalbėja, senelis – darbininkas. Mama ir jos brolis Adolfas dar Rygoje baigė mokytojų kursus ir mokytojavo. Tėvo trūkumo labai ir nejaučiau.
– Kaip pavyko pergyventi karą?
– Buvo labai neramūs laikai, todėl gyvenimo vietą su mama dažnai keisdavome. Gyvenome Rokiškyje, Joniškyje, gyvenome Noreikiuose, netoli Latvijos ir Baltarusijos sienos. O paskui, kai 1944 m. vėl atidarė Vilniaus universitetą, išvažiavau mokytis į Medicinos fakultetą. Ten studijavau penkerius metus. Ten sutikau ir savo gyvenimo meilę, kurso draugą Mykolą Jurevičių. Buvome labai artimi. Buvo daug gražių planų, bet viskas pasisuko kitaip. Jį ištrėmė į Sibirą, kai mes buvome trečiame kurse. Paskui gavau iš jo vienintelį laišką. Jis guodėsi, kad jo nepaskyrė dirbti į medicinos punktą, o vertė eiti į taigą kirsti miško. Jis dar rašė, kad neturi batų, o yra šalta. Pažįstami paskui pasakojo, kad jis mirtinai sušalo, paskui dar girdėjau, kad jį esą ten kažkas nušovė. Daugiau jo nebemačiau, nebesutikau ir kito žmogaus, su kuriuo norėjau kurti bendrą gyvenimą.
– Kaip jums pačiai pavyko išvengti represijų?
– Mes su mama irgi jautėme, kad gresia tas pats, tai iš Rokiškio vieną dieną pabėgome į Bučiūnus Joniškio rajone. Sėdome į traukinį, kai prasidėjo ta sumaištis, ir sprukome. Neilgai trukus, išvažiavau darbo ieškoti į Klaipėdą.
Sunki pradžia
– Ką atsimenate iš pokario Klaipėdos?
– Į Klaipėdą atvažiavau su bičiule gydytoja Elena Stokaite. Kai atvažiavome čia 1949 m., įstrigo ilgiausi sąrašai specialistų, kuriems buvo siūlomas darbas. Žmonių tada čia dar buvo mažai. Pirmasis mano darbas buvo dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, ten įsidarbinau gydytoja, tada dar buvo toks etatas. Bet mokykloje dirbau labai trumpai. Greitosios medicininės pagalbos punkte prireikė vyriausiojo gydytojo. Taigi pradėjau dirbti ten.
– Buvo praėję vos keleri metai po karo, kokia tada buvo greitosios medicininės pagalbos tarnyba?
– Kai atėjau ten dirbti, tebuvo tik viena mašina. Labai dažnai tekdavo bėgti pas ligonius pėsčiomis su lagaminėliu rankose. Nes mašina dažnai gesdavo. Per parą būdavo po 70–80 iškvietimų. Tačiau pavyko pasiekti, kad po keleto metų vienu metu mieste dirbtų jau dvi greitosios medicininės pagalbos brigados, paskui atsirado jau šešios, vėliau – ir tik vaikams skirta brigada. Greitai viskas tobulėjo ir keitėsi.
Geležinės ledi epocha
– Keturiolika metų atidavėte darbui greitosios medicininės pagalbos tarnyboje, ar jūsų įneštus naujus vėjus pastebėjo valdžia?
– Taigi, 1965 metais mane paskyrė Vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja. Labai išsigandau šito posto. Į darbą nėjau dvi dienas. Trečią paskambino iš Vykdomojo komiteto ir klausė, kodėl aš ne darbe. Sakau, bijau. Juk tokia atsakomybė už viso miesto gyventojų sveikatą. Bet man griežtai pasakė: prašome ateiti ir pradėti dirbti. Ir aš atėjau. Pradėjau lankyti miesto ligonines ir pamačiau, ko trūksta pas mus sveikatos apsaugos srityje. Įsivaizduokite 1965 m. visose miesto ligoninėse trūko vietų, todėl kai kurie pacientai gulėjo ant grindų, nes neužteko lovų. Supratau, kad taip tęstis negali. Mano noras buvo padėti žmonėms.
– Ir jums kilo mintis plėsti ligoninių tinklą?
– Taip, trūko ne tik ligoninių. Pavyzdžiui, vien Vaikų ligoninėje buvo poreikis net 80 papildomų lovų, labai trūko ir poliklinikų. Pradėjau ieškoti galimybių, kaip gauti pinigų naujoms ligoninėms ir poliklinikoms. Pamenu, man pačiai suskaudo dantis, nuėjau į stomatologinį kabinetą. Tada jis veikė senamiestyje vieno namo palėpėje. Užlipau, o ten dubenys sustatyti, vanduo pro stogą varva. Juk tokiomis sąlygomis infekcija – garantuota, čia dantų rauti negalima, pradėjau planuoti, kaip pastatyti naują polikliniką dantų gydymui.
– Kaip pavyko įtikinti valdžią, kad reikia statyti naujas gydymo įstaigas?
– Tam tikslui Vykdomajam komitetui skirdavo pinigų, bet jų buvo mažai. Dar gerokai anksčiau Klaipėdos vykdomojo komiteto vadovai buvo pateikę prašymą naujos ligoninės statybai. Tačiau reikalai strigo. Dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės statybos man teko susitikti net su pačiu Antanu Sniečkumi. Man jis paliko neblogą įspūdį. Tiesa, patekti pas jį buvo nepaprasta. Per vieną susitikimą su kavos puodeliu ir torto gabalėliu prilindau prie jo ir paprašiau priėmimo. Taip patekau pas jį ir pradėjau aiškinti, kad Klaipėda – vis dėlto uostamiestis, kur į ligonines gali patekti ir jūrininkų iš užsienio. Ką jie apie mus pasakys, pamatę, kad ligoniai guli ne lovose, o ant grindų, nes kitur nėra vietų. Mano argumentai A.Sniečkų įtikino. Gerai, kad mus palaikė tuometis finansų ministras Romualdas Sikorskis. Išsiaiškinome, kad jis buvo karo veteranas, kartu su Raudonąja armija įžengęs į Klaipėdą. Buvo pergalės metinės, R.Sikorskis buvo pakviestas į Klaipėdą ir labai pagerbtas. Tada pinigų ligoninių statybai klausimas ir pajudėjo. Dažnai teko paskui dar pas jį važiuoti ir prašyti pinigų tiems patiems reikalams. Pamenu, jis stebėjosi, kad esu moteris, o tokia viršininkė. Aš paklausiau, kodėl moteris negali būti viršininkė. Paskui jie jau net bijodavo mane sutikti, nes žinojo, kad kaulysiu pinigų.
– Kodėl po viso to, ką pavyko padaryti, nusprendėte atsisakyti Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pareigų?
– 1979 metais jau buvau pensinio amžiaus, galvojau: kiek čia bedirbsiu, reikia ieškoti kitos darbo vietos. Vienos statybos, kitos statybos, rūpesčių buvo daug, nemiga prasidėjo. Tuo metu automobilio avarijoje netikėtai žuvo Vaikų tuberkuliozės sanatorijos vyriausiasis gydytojas S.Sendzikas. Ryžausi dirbti vietoj jo. Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys kelis kartus įkalbinėjo, kad pasilikčiau, bet neįkalbėjo. Išėjau vadovauti Vaikų tuberkuliozės sanatorijai ir išdirbau iki 2000-ųjų. Mano darbo stažas – daugiau nei 50 metų.
Vizitinė kortelė
Gimė 1923 m. rugsėjo 23 d. Laižuvoje, Mažeikių r.
1930 m. mokėsi Noreikių (Rokiškio r.) pradinėje mokykloje.
1936–1941 m. mokėsi Rokiškio J.Tumo-Vaižganto gimnazijoje.
1941–1943 m. mokėsi Joniškio gimnazijoje.
1944–1949 m. studijavo VU Medicinos fakultete.
1949–1965 m. – Klaipėdos greitosios medicininės pagalbos stoties vedėja.
1950 m. Klaipėdos psichoneurologinio dispanserio gydytoja rentgenologė.
1965–1979 m. – Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja.
1979–2000 m. Klaipėdos vaikų tuberkuliozės sanatorijos "Smiltelė" vyr. gydytoja.
Inicijavo 100 vietų Kūdikių namų (1971 m.), Kosmetologijos gydyklos (1974 m.), 600 vietų ligoninės (1976 m.), Stomatologijos poliklinikos (1976 m.), Psichoneurologijos dispanserio terapijos dirbtuvių ( 1978 m.) bei Suaugusiųjų ir vaikų poliklinikos ( 1979 m.) statybas.
Suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas.
Naujausi komentarai