JŪRŲ KIAULYTĖS PADEDA ŽMOGUI SULĖTĖTI IR NUSIRAMINTI

Klaipėdoje gyvenanti Neringa Rutkauskė ne tik veisia jūrų kiaulytes, bet ir yra įkūrusi Jūrų kiaulyčių augintojų asociaciją – teikia pagalbą jų augintojams, priglaudžia ligotus ar nereikalingais tapusius gyvūnėlius, moko vaikus rūpintis mažaisiais draugais – padėdami prižiūrėti namų netekusius gyvūnėlius moksleiviai užsidirbta socialinio darbo valandų.

Svarbu viską išsiaiškinti

Neringos teigimu, jūrų kiaulytės bene dažniausiai į Jūrų kiaulyčių augintojų asociacijos globą patenka, kai žmogus įsigyja gyvūną neturėdamas pakankamai informacijos apie šį gyvūnėlį – koks jis, ko iš jo tikėtis, kaip jis turi būti auginamas, kuo maitinamas, kokios sąlygos jam turi būti sudaromos.

„Kai augintinis įsigyjamas nepagalvojus, kur jis gyvens ir kuo maitinsis – tai yra labai bloga pradžia, – sako pašnekovė. – Aš iš savo veislyno „Švelnučių namai“ kiaulytes išleidžiu tik tada, kai mes su būsimais šeimininkais viską aptariame ir viskam pasiruošiame. Būtent tokia turi būti pradžia.“

Pasak veisėjos, jūsų kiaulytės – labai nervingi gyvūnėliai, pirmos dvi trys dienos naujoje vietoje joms pačios svarbiausios. Tad jei žmonės galvoja, kad iš pradžių nusipirks augintinį, o tik tada žiūrės, kaip ir ką įrengti, – taip netinka. Būtent pirmomis dienomis joms turi būti sukurta saugi ir jauki aplinka, kad streso patirtų kuo mažiau.“

Deja, su gyvūnėlių parduotuvėse pirktais gyvūnais dažniausiai taip ir būna: žmogus negauna pakankamai informacijos, tad jau po kelių dienų neretai skambina klausdamas, ką daryti – jūrų kiaulytė nieko neėda, nejuda ar net nugaišo vos po kelių dienų. Iš nežinojimo žmonės padaro daug klaidų, o kiaulytei patirtas stresas gali baigtis mirtimi.

Tikslas: Jūrų kiaulyčių augintojų asociaciją N. Rutkauskė įkūrė norėdama padėti žmonėms, kuriems kyla klausimų dėl šių gyvūnėlių auginimo, ir gyvūnams, kurie dėl įvairių priežasčių tampa nereikalingi. / N. Rutkauskės asmeninio archyvo nuotr.

Dar viena priežastis, kodėl kartais atsisakoma gyvūno, – paaiškėja, kad kas nors šeimoje alergiškas. Tą, anot Neringos, taip pat reikėtų išsiaiškinti prieš įsigyjant augintinį.

„Jūrų kiaulytė turi gana stiprių alergenų, tad jeigu žmogus yra linkęs į alergijas, turėtų iš anksto pasidaryti tyrimus arba apsilankyti pas ką nors, kas augina jūrų kiaulytes, priglausti gyvūnėlį prie savęs ir pažiūrėti, ar nebus reakcijos, – pataria pašnekovė. – Kiaulytės dažnai alergizuoja žmones. Ir alergizuoja ne plaukai, o tam tikras jų organizmo baltymas, tad net ir skiniukės – beplaukės jūrų kiaulytės – alergiškam žmogui greičiausiai sukels problemų.“

Kai kurie žmonės atsisako jūrų kiaulytės dėl absurdiškų priežasčių: ji tuštinasi, jos narvas smirda... Visi gyvūnai tuštinasi, o jeigu narvo netvarkai – jis smirda. Tačiau yra priemonių, kurios padeda išvengti nemalonių kvapų, be to, narvas turi būti pakankamai didelis, kad jis netaptų vien tik gyvūnėlių tualetu.

Kai manęs klausia, kokios veislės jūrų kiaulytę rinktis, aš visada sakau, kad rinktis reikia ne veislę, o tą gyvūnėlį, kuris krenta į širdį.

Reikia draugijos

„Aš nesu tik veisėja ir pardavėja – esu tarpininkė tarp žmogaus ir gyvūno. Mano misija – surasti jūrų kiaulytei jos žmogų, o žmogui – jo gyvūnėlį, padėti jiems susitikti, – sako Neringa. – Kai manęs klausia, kokios veislės jūrų kiaulytę rinktis, aš visada sakau, kad rinktis reikia ne veislę, o tą gyvūnėlį, kuris krenta į širdį. Gerai prižiūrima jūrų kiaulytė gyvena 8–10, būna, net ir 12 metų, tad tai yra įsipareigojimas ilgam laikui. Todėl rinktis reikėtų širdimi.“

Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jūrų kiaulytės yra bendruomeniniai gyvūnai. Jei šuniukui, kačiukui pakanka žmogaus, tai jūrų kiaulytei būtina kito kiauliuko draugija – tada jie nedepresuoja, mažiau serga. Jei kiauliukas gyvena vienas, jis dažniau serga, trumpiau gyvena. Todėl šie gyvūnėliai turi gyventi ne po vieną, idealiausia – dviese, tos pačios lyties.

N. Rutkauskės asmeninio archyvo nuotr.

Jūrų kiaulyčių augintojų asociacija vienišiems kiauliukams suranda draugą ir į naujus namus tolesniam gyvenimui išleidžia juos jau ne po vieną. Tie žmonės, kurie augina vieną kiauliuką, gali atvažiuoti su savo augintiniu į „Švelnučių namus“ ir rasti jam draugą, su kuriuo jis puikiai sugyventų. Šiuo metu Jūrų kiaulyčių augintojų asociacija yra priglaudusi vienuolika kiauliukų, kurie jų ankstesniems šeimininkams tapo nereikalingi.

„Tai yra, kaip aš sakau, prabangą mėgstantis gyvūnas – kad gyventų ilgai ir laimingai, jis turi gyventi jaukiai, su kompanija, gerai maitintis, – sako Neringa. – Kiauliukai labai individualūs, su savo charakteriais. Jei vienas bailesnis, jis palaipsniui visko išmoksta iš drąsesnio. Labai įdomu stebėti jų skirtingus pomėgius, skirtingus temperamentus.“

Terapiniai gyvūnai

N. Rutkauskė žmones, norinčius auginti jūrų kiaulytes, kviečia apsilankyti „Švelnučių namuose“, pamatyti, kaip šie gyvūnai gyvena, kokios sąlygos jiems turi būti sudaromos, kokia priežiūra jiems reikalinga. Įsigyjančiam kauliuką žmogui tai padeda išvengti klaidų.

Asociacija, kaip pelno nesiekianti organizacija, turinti paramos gavėjo statusą, gali kviestis į pagalbą moksleivius, kuriems mokykloje reikia surinkti tam tikrą kiekį socialinio darbo valandų. Tas valandas jie užsidirba savanoriaudami – padėdami pasirūpinti globos netekusiais kiauliukais: plaudami gertuves, keisdami vandenį, valydami narvelius, padėdami šieno, tiesiog bendraudami su gyvūnėliais ir mokydamiesi pasirūpinti mažesniais už save.

N. Rutkauskės asmeninio archyvo nuotr.

„Jūrų kiaulytės – terapiniai gyvūnai, – sako Neringa. – Jie labai jaučia žmogaus nuotaikas. Jeigu mes blogos nuotaikos ar pikti, jei jaučiame baimę – geriau neimti jų ant rankų, nes jie mūsų emocijas perima. Jie jaučia ir žmogaus transliuojamą meilę, todėl jei kažkam tai tik kvailas graužikas – toks jis ir bus. Tačiau jeigu tai yra mūsų mylimas gyvūnas, jis daug kartų daugiau mums tą meilę atiduoda: laižo rankas, veidą, eina iš paskos, laukia grįžtančio namo, prašosi ant rankų. Taip, užtrunka juos prisijaukinti, kol tampame savi, bet kai jau taip atsitinka – jie atsilygina savo meile ir rodo norą bendrauti.“

Su jūrų kiaulytėmis, pasak pašnekovės, reikia sulėtėti, nes jos prisibijo labai staigių judesių, tad tą mūsų šiandienį bėgimą per gyvenimą jos tari pristabdo: bendraudami su jomis turime būti čia ir dabar. Jūrų kiaulyčių dažnai įsigyja šeimos, kuriose yra į depresiją linkusių žmonių, nes bendravimas su šiais gyvūnėliais padeda nusiraminti ir suteikia teigiamų emocijų.

Jūrų kiaulytė – gyvūnas, kurį dažnai renkasi suaugę žmonės sau, nebūtinai vaikui. Tai idealus gyvūnas žmogui, kuris neturi galimybės vedžioti augintinio į lauką, bet nori šilto ryšio su gyvūnu. Jei kiauliukai gyvena dviese, jiems ne problema, kad šeimininkų dieną nebūna namie ar kad neturime laiko su jais užsiimti – jie randa, ką veikti.