Nuo mažens – prie meno

„Pagal profesiją esu komunikacijos specialistė, o šiaip esu kūrybiškas žmogus, kuris visą laiką ieško, kaip ir kur save realizuoti, – prisistato Virginija. – Kūrėjo etiketės sau ilgą laiką neklijavau, bet realiai gyvenimas rodo, kad niekur nuo to nepabėgsiu. Kurdama savo kompozicijas džiuginu tiek save, tiek kitus. Žinau, kad viena iš mano misijų gyvenime – džiuginti žmones.“

Virginija pasakoja nuo vaikystės buvusi meniška, tačiau labiau likusi į muziką – lankė muzikos mokyklą, baigė Konservatoriją, tačiau ateities su muzika nesiejo. O kai pajuto, kad kažko jos gyvenime trūksta, vėl pradėjo ieškoti, kaip save išreikšti kūryboje, ir įstojo mokytis floristikos. Galiausiai iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų ėmė kurti floristines kompozicijas rėmeliuose.

„Negalėčiau tiesiog dirbti nuo 8 iki 17 valandos ir daugiau nieko neveikti. Man būtina ir kažkaip kitaip save išreikšti, – sako pašnekovė. – Floristika – viena iš mano saviraiškos formų.“

Paviliojo floristika

Virginija pasakoja, kad dar 2016 m. buvo sugalvojusi kurti ypatingas kalėdines eglutes. Viskas sekėsi, bet baigėsi Kalėdų sezonas, baigėsi ir kūryba.

„Tačiau po kelerių metų prisiminiau tą veiklą ir tai, kad man ji patiko – pats procesas, tas kuitimasis, – pasakoja ji. – Tada jau buvau baigusi visokias bakalauro, magistro studijas, turėjau laisvo laiko. Kaune radau floristikos studijas, kur buvo galima mokytis po darbo, vakarais ir savaitgaliais. Pagalvojau, kad tai puiki galimybė išmokti kažką naujo ir vėliau susieti savo ateitį su šia sritimi, nes man tai patiko. Tad baigiau dar ir floristikos studijas.“

Natūralumas: Virginija siekia, kad rėmeliuose atsispindėtų gyvas gamtos gyvenimas, tad ieško būdų, kaip sudėlioti augalus, kaip dar kitaip juos atskleisti. V. Tulevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, tai, ką ji daro dabar, nėra visai tai, ko mokėsi. Dabar ji nedirba su gyvomis gėlėmis – naudoja stabilizuotus ir džiovintus augalus, bet apie tai žinių pasisėmė mokydamasi floristikos. Sako, bandžiusi dirbti ir su gyvomis gėlėmis, kurti puokštes, bet nei tuo metu, nei dabar neturi nei kur sandėliuoti gyvų gėlių, nei vietos su jomis dirbti, tad atrado alternatyvą.

Kai kurie mano darbai panašūs, tačiau identiški nebus, nes gamtoje nėra dviejų vienodų augalų.

„Iš tiesų kurti vertikalias puokštes rėmeliuose pradėjau su gyvomis, sodinamomis gėlėmis, tačiau pamačiau, kad žmonės nelabai tokius dalykus supranta, gal net šiek tiek jų prisibijo, nes nežino, kaip tokius augalus prižiūrėti. Tada atradau džiovintus augalus, išmokau padaryti taip, kad kūrinys džiugintų nekeldamas jokių rūpesčių – tereikia pasikabinti ir grožėtis“, – sako pašnekovė.

Nėra dviejų vienodų

Pirmoji Virginijos vertikali puokštė rėmelyje gimė, kai buvo jos draugės vestuvės ir meniškos prigimties moteris norėjo padovanoti jai puokštę iš mūsų laukų augalų su tekstu. „Surinkau kviečius, sudėjau su levandomis, kitomis smulkiomis gėlėmis, ir išėjo nuostabi puokštė“, – prisimena Virginija.

Savo kūriniams ji dažniausiai naudoja džiovintus Lietuvos pievose augančius augalus, tik dėl ryškesnių spalvų kartu derina samanas ar kokias nors stabilizuotas gėles. Bet ir vien tik iš lietuviškų augalų kurtos puokštės atrodo labai gražiai.

„Kadangi turiu artimų žmonių, kurie ūkininkauja, daug laiko praleidžiu laukuose, tad iš ten parsinešu visokių smilgų, žydinčių lauko gėlių, po to jas džiovinu, tikrinu, ar išdžiuvusios jos bus gražios ir tinkamos kūrybai. Tad vis einu tokiu eksperimentų keliu, bet jis man labai įdomus“, – teigia pašnekovė.

Ji viską daro pati – renka, džiovina, kuria. Kartais augalus perka iš kitų, bet ne visada tai pasiteisina. Atrodo, gražu, bet vėliau pamatai, kad augalai arba labai trupa, arba per ilgi, o jei nukerpi – praranda vaizdą.

„Rėmelis kartais riboja, bet kartu ir verčia galvoti, kaip ir ką daryti. Dažniausiai turiu pirminę idėją, tada mėginu dėlioti augalus ir žiūrėti, kas išeis. Kai kurie mano darbai panašūs, tačiau identiški nebus, nes gamtoje nėra dviejų vienodų augalų. Pati dažnai peržiūriu savo kūrinių nuotraukas ir matau, kad kiekvienas jų – kitoks. Kartais norėčiau vieną ar kitą atkartoti, bet nepavyksta, nes tiesiog augalai kitaip susidėlioja“, – atskleidžia kūrybinio darbo subtilumus Virginija.

Dalelė gamtos namuose

Įkvėpimo savo darbams kūrėja sako ieškanti internete, kitų floristų darbuose, bet dažniausiai kūrybinis procesas vyksta ekspromtu ar eksperimentuojant.

„Ilgai nešiojausi mintį sudėlioti gėles ratu, bet buvau užsiėmusi, vis neprisiruošiau. Žinote, kaip būna – turi mintį, bet vis rankos neprieina. Ir staiga viena klientė pasakė norinti būtent tokios puokštės. Taip ir gimė tos gėlės ratu – atrodo, kažkas mane pastūmėjo įgyvendinti tą idėją“, – dalijasi pašnekovė.

Ji svarsto, kad šių floristikos kūrinių rėmeliuose tikslas – pasiekti, kad žmogus nors trumpam prisimintų gamtą, brangintų ją.

„Aš dažnai išeinu į gamtą – vaikščioti, būti, stebėti. Šių dienų tempas beprotiškas: visi skubame, daug visko turime padaryti. Gamta padeda mums atrasti pusiausvyrą. Būdami gamtoje nurimstame, daug ką apgalvojame, kažką nusprendžiame. Man tos augalų kompozicijos yra dalelė gamtos, kurią galime turėti tarp tų betonų. Noriu, kad į jas pažiūrėję žmonės prisimintų, iš kur mes, kas mes ir kur iš tiesų turėtume būti“, – sako V. Tulevičiūtė.

Spalvingos ir nuodingos

Feisbuke dažno dėmesį patraukia Jelenos skelbiamos spalvingų varliukų nuotraukos. Tai jos namuose gyvenančios medlaipės ir laipalaipės varlės – varliagyvių genties atstovės.

„Šie maži varliukai iš tikrųjų yra labai pavojingi ir nuodingi padarai, vieni iš nuodingųjų gamtos pasaulio gyvūnų, – sako moteris. – Gyvendami natūraliomis sąlygomis jie minta vabzdžiais, dėl kurių jų gleivės tampa nuodingos. Kadaise indėnai jų nuodus naudojo strėlėms tepti. Gyvendami nelaisvėje jie tų medžiagų negauna ir toksiškumas slopsta, tačiau po kontakto su jais reikia kruopščiai nusiplauti rankas.“

Šių varlių yra skirtingų rūšių, porūšių, o taip pat spalvų variacijų. Pašnekovės namuose esančiuose terariumuose jų gyvena apie 20 – geltonajuostės (Dendrobates leucomelas), žalios ir juodos spalvų (Dendrobates auratus), juodakojės (Phyllobates bicolor), dėmėtosios (Ameerega picta) ir trijuostės (Ameerega trivittata) varlės.

Natūraliomis sąlygomis gamtoje šie varliagyviai gyvena Pietų ir Centrinės Amerikos miškuose, puikiai laipioja medžiais ir krūmais.

„Susidomėjome šiomis varlytėms kažkada pamatę jas internete. Patraukė jų neįprasta išvaizda – sutikite, atrodo jos tikrai įspūdingai. Pradėjome domėtis jų gyvenimo sąlygomis ir nusprendėme įsigyti. Kadangi esu fotografė, šios varlytės man yra puikus modeliai“, – juokiasi moteris.

Ypatybės: J. Pacholčišinos auginami spalvingi varliukai – gražūs pažiūrėti, tačiau labai nuodingi gyvūnai. / J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Būtinos specialios sąlygos

„Gamtoje šie gyvūnai dauginasi ištisus metus, tačiau namuose jiems reikia sudaryti ramias sąlygas. Daroma tai gana paprastai – įrengiant specialų terariumą. Tačiau mes veisimu neužsiimame, auginame jas dėl grožio, o perkame pas profesionalę veisėją“, – sako pašnekovė.

Varlytės Jelenos namuose gyvena dideliame akvaterariume, kuris buvo pagamintas savo rankomis. Jame yra tinkamas apšvietimas, šiluma (varlės mėgsta 25–28 °C temperatūrą dieną, naktį gali būti žemesnė), drėgmė (apie 70–100 proc.) ir, kas labai svarbu, – ventiliacija. Taip pat akvaterariume auga ir įvairių įdomių augalų, ypač retų orchidėjų.

Vyras mano pomėgiams neprieštarauja. Tiesa, kartais pasako, kad aš dėl tų savo gyvūnų esu šiek tiek išprotėjusi.

Maitinamos varlės kas antrą dieną. Jos minta mažomis musytėmis (drosophila melanogaster), kurias šeima veisia pati. Musytės tiesiog paleidžiamos į terariumą, o varlės jau pačios jas sumedžioja.

„Priklausomai nuo rūšies šios varlytės gali gyventi nuo 10 iki 25 metų. Pačiai seniausiai mūsų varlei jau apie 10 metų. Tad, nusprendus auginti tokius gyvūnus, reikia nusiteikti, kad tai atsakomybė ilgam“, – atkreipia dėmesį Jelena.

Pasak jos, informacijos apie tokių gyvūnų auginimą, jei kyla klausimų, ji dažniausiai ieško internete, įvairiuose specializuotose forumuose ir kt. Informacijos ten yra begalybė, tik reikia mokėti atskirti, kas tinka ir patikima. Tačiau turint tokią ilgametę egzotinių gyvūnų laikymo praktiką, kokią turi jos tėtis, papildomos informacijos prireikia retai – yra baziniai tokių gyvūnų laikymo principai, kuriuos svarbu žinoti ir jų laikytis.

Tradiciška: Jelenos namuose gyvena ir daugumai įprasti gyvūnai – dono sfinksė Vanessa, juodos ir baltos spalvų katytė Musia. / J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas su gamta

„Egzotiniai gyvūnai yra bendra mano ir mano tėvo meilė, – sako Jelena. – Nors gyvūnų priežiūra daugiausia užsiima jis, tačiau kartu auginame, diskutuojame. Kiti mūsų šeimos nariai turi savo pomėgių. Mano vyras, nors pats ir nelabai domisi egzotiniais gyvūnais, tačiau mane palaiko ir mano pomėgiams neprieštarauja. Tiesa, kartais pasako, kad aš dėl tų savo gyvūnų esu šiek tiek išprotėjusi.“

Be spalvingų varliagyvių, šeimos namuose šiuo metu dar gyvena maži driežiukai gekonai (Lepidodactylus Lugubris), taip pat skiauterėtasis gekonas (Correlophus ciliatus). Akvariumuose auginami akvariumo augalai, veisiamos žuvytės ir akvariumo krevetės.

J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Namuose karaliauja ir dvi katytės – dono sfinksė Vanessa, juodos ir baltos spalvų katytė Musia.

„Esame žmonės, kurie labai myli gamtą, todėl neįsivaizduojame savo gyvenimo be gyvūnų“, – sako pašnekovė.

Jos meilę gamtai atspindi ir kiti pomėgiai – kambariniai augalai, o pastaruoju metu ir daržininkystė.

„Tai – mano nauja aistra, kurį atsirado prieš kelis metus įsigijus kotedžą šalia Vilniaus, – pasakoja Jelena. – Dar mėgstu ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, grybauti, važiuoti prie ežero su palapinėmis. Taip jau susiklostė, kad mano gyvenimas visą laiką susijęs su gamta“.

J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Ar moteris ir fotografuoti labiausiai mėgsta gamtą? Pasirodo, ne visai taip.

„Esu fotografė, tačiau šiuo metu dirbu kitą darbą – esu komandos vadovė. Fotografiją kol kas pasilikau hobiui. Profesionaliai fotografavau devynerius metus. Dažniausia tai buvo šeimos, asmeninės portretinės fotosesijos, krikštynos ir kt. Bet ypatingą vietą mano kaip fotografės gyvenime visada turėjo moterų asmeninės portretinės fotosesijos. Man be galo patinka, kaip moteris atsiskleidžia, norisi perteikti ir parodyti žmonėms ne tik išorinį, bet ir vidinį moters grožį“, – sako J. Pacholčišina.

Prasidėjo nuo kvepalų

„Kai prieš septynerius metus iš Lietuvos vykome į Norvegiją, vyras nupirko man „Carolina Herrera“ kvepalus, kurie buvo aukštakulnio formos buteliuke. Man taip patiko ta forma, kad buteliuko neišmečiau net tada, kai kvepalai baigėsi. Taip jis stovėjo lentynoje kokius dvejus metus, – pasakoja Kristina. – Norvegijoje yra parduotuvėlių, kur parduodami daiktai iš antrų rankų – tiesiog žmonės suneša nereikalingus daiktus, palieka tose parduotuvėlėse, kuriose dažniausiai dirba vyresnio amžiaus žmonės. Šie juos sutvarko ir perparduoda. Prieš penkerius metus vienoje iš tų parduotuvėlių pamačiau labai gražų rožinį batelį ir pagalvojau: aš jo noriu. Taip ir prasidėjo mano kolekcionavimas.“

Iš pradžių Kristina planavo surinkti nors 55 batelius – tiesiog gražus skaičius. Kai jį viršijo, siekė 77. Kai batelių skaičius perkopė 100, planavo surinkti 220, tada – 555. Galiausiai pametė skaičių, o kai prieš kelias savaites batelius perskaičiavo, paaiškėjo, kad jų jau turi 946. Tad artimiausias jos planas – pasiekti 1 tūkst.

Kristinos kolekcijoje daug suvenyrinių batukų, bet yra ir turinčių tam tikrą paskirtį. Pavyzdžiui, švediški batukai, kurių ji turi ne vieną, – neseniai sužinojo, kad juose būdavo auginami kaktusai. Norvegijoje suvenyriniai batukai dovanojami per krikštynas. Yra gėrimų butelių, taupyklių, peleninių, žiebtuvėlių, laikiklių papuošalams, eglutės žaisliukų. Yra batukas-lempa, pagaminta maždaug 1960–1970 m. Tai vienas seniausių, labiausiai saugomų kolekcijos eksponatų. Dauguma batukų porcelianiniai, bet yra ir metalinių, žalvarinių, medinių, stiklinių.

Vyras kartais paburbėdavo: kam tau čia reikia? Prieš kelias savaites pats pradėjo daryti lentynas, kad galėčiau gražiai batukus sudėlioti.

Kolekcijoje – 29 kvepalų buteliukai, ir visi pilni, išskyrus patį pirmąjį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. „Vyras mane prieš keletą metų palepino ir penkis skirtingus nupirko, nors jų vieno vertė yra apie 100 eurų, – pasakoja Kristina. – Turiu du juvelyrinius batukus. Kažkada buvo aplankiusi mintis nusipirkti auksinį batuką iš antikvariato, bet dar nesu kolekcionavimo maniakė – jo kaina man yra per didelė.“

Už vieną batuką ji sako daugiausia mokėjusi 30 eurų. Dažniausiai perka juos po kelis eurus. „Žiūriu, ar vertas jis tos kainos, kurios už jį prašo, – kainos kartais būna neadekvačios. Nesistengiu tiesiog prisipirkti kuo daugiau – juk ne kiekyje esmė“, – sako moteris.

Susirado bendraminčių

Apie 100 batelių Kristina yra gavusi dovanų. Juokiasi, kad draugams labai paprasta – visada žino, ką nešti ar vežti jai dovanų. Tad jau tradicija, kad gauna batelių per Kalėdas, per gimtadienį. Tie, kurie grįžta iš kelionių, taip pat visada parveža batelį.

Pati kur nors nuvažiavusi Kristina taip pat eina ieškoti batelių. „Čia kaip manija. Jeigu kažkas mėgsta grybauti, tai bet kuriame miške eina grybų ieškoti. Man lygiai tas pats. Einu ir ieškau parduotuvių, kur batelių gali būti. Toks azartas apima“, – sako kolekcininkė.

Ji neslepia – mieliausi būtent tie, kuriuos rado ir nusipirko pati. Per penkerius kolekcionavimo metus moteris vos vieną kartą pirko batelius internetu ir tik todėl, kad jų buvo daug – net 54 – už labai nedidelę kainą. Tačiau jai taip neįdomu. Sako, jeigu būtų pirkusi viską, ką randa ir siūlo internete, jau turėtų kelis tūkstančius tų batukų.

Gausybė: Kristinos kolekcijoje – beveik 1 tūkst. įvairiausių batelių. Kristinos Terminskaitės-Šaučiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kristina pasakoja, kad kartu su augančia kolekcija atsirado ir nauja tradicija ar pramoga – šeštadieniais sėsti į automobilį ir važiuoti per įvairius Norvegijos miestus ieškoti parduotuvėlių, kur parduodamos prekės iš antrų rankų. Daugmaž metus į kelionę dažniausiai išsiruošia draugų kompanija – keturiese ar šešiese, iš jų trys – ką nors kolekcionuojantys. Vienas draugas kolekcionuoja tam tikrus stiklo gaminius, indus, o draugė kolekcionuoja portugališkus gaidelius. Tad kiekvienas ieško įsigyti kažko savo kolekcijai, o nekolekcionuojantys padeda ieškoti.

„Iš tikrųjų labai įdomu, nes važiuoji ne vienas, – gal tik pirmaisiais metais pradėjusi kolekcionuoti viena važiuodavau. Dabar važiuoja linksma kompanija ir kiekvienas ko nors ieško. Negana to, turiningai praleidžiame savaitgalį, šį tą pamatome, su draugais pabendraujame. Tai jau tapo tradicija. Artimiausiu laiku planuojame važiuoti į labai didelį renginį už 300 km, kur visi suvažiuos su antikvariniais, vintažiniais daiktais, – tikimės ten šį tą į savo kolekcijas rasti.“

Tiesa, kai Kristinos kolekcija dar buvo nedidelė, būdavo, kad iš kiekvienos parduotuvės ne po vieną batelį parsiveždavo, o aplankydavo jų 4–5 per vieną šeštadienį. Pastaruoju metu laiko išvykoms ne visada yra, o ir batelių randa gerokai mažiau. Būna ir taip, kad nuvažiuoja 200–300 km ir nieko neparsiveža – tada šiek tiek liūdna.

Renkasi paprastesnę avalynę

„Niekada nesigailėjau radusi tokį hobį, – sako Kristina. – Tik vyras kartais paburbėdavo: kam tau čia reikia? Prieš kelias savaites pats pradėjo daryti lentynas, kad galėčiau gražiai batukus sudėlioti, nes jau niekur nebetelpa. Kol kas tvarkingiausiai išdėlioti tik aukštakulniai.“

Pašnekovė sako pradėjusi kolekcionuoti aukštakulnius, bet išėjo kitaip, nes vieni atveža vienokių, kiti – kitokių batelių. Tad dabar kolekcijoje patys įvairiausi batukai – visokio stiliaus, bet visi jai gražūs. Tiesa, dabar draugai žino, kad jeigu vežti –  tik aukštakulnius. Atvežti tokį, kokį kolekcininkė jau turi, vis dar gana sudėtinga – net jeigu batukai ir tokios pačios formos, jų dekoravimas dažniausiai vis tiek skiriasi.

Paklausta, gal meilė aukštakulniams akivaizdi ir jos garderobe, Kristina sako aukštakulnius jau daug metų retai apsiaunanti, bet 5–6 poras vis dar turi. Tačiau būdama 25–30 metų gyvenimo be aukštakulnių neįsivaizdavo. Sako, net automobilį su 9 cm aukščio kulniuku vairuodavo – jokių problemų nebuvo. Dabar vien dėl patogumo moteris dažniausiai renkasi sportinio stiliaus avalynę, o aukštakulnius apsiauna tik per šventes.

– Kodėl susidomėjote kraštovaizdžio kūrimu ir nusprendėte tapti kraštovaizdžio specialiste?

– Galima pasijuokti, kad gyvenimas kartais kažkur nuveda neplanuotai, bet ši sritis man buvo tarsi nulemta, nes mano tėtis yra agronomas, kuris, plėsdamas savo įmonės veiklą, nusprendė skirti dėmesio ir apželdinimui.

Turiu teisės magistro laipsnį, dirbu personalo vadove dinamiškoje srityje, įmonėje, kuri veiklą vykdo Baltijos šalyse, dar auginu dukrytę – taigi, veiklos turiu kaip reikiant. Tačiau projektuoti želdynus tapo didele mano laisvalaikio dalimi, pomėgiu, kuris man leidžia patenkinti kūrybinius poreikius, padeda atsipalaiduoti ir paįvairina laisvalaikį. Kartais juokiuosi, kad tiek žmogiškieji ištekliai, tiek apželdinimas turi daugiau bendro, nei kartais galvojame: augalui reikia parinkti tinkamas sąlygas, kad jis nesunyktų, žmogui reikia parinkti organizaciją, kad jis galėtų tobulėti ir būti naudingas.

– Kadangi pagaliau atkeliauja pavasario šiluma, natūralu, kad soduose ir daržuose tuoj prasidės darbai. Tad apie ką visų pirma turėtume pagalvoti ir kuo pasirūpinti, kokius darbus svarbu atlikti?

– Vienas labai svarbių darbų – medžių genėjimas. Neretai girdžiu, kad medžių genėjimas yra reikalingas, bet dažnai neįvertinama, kaip tai svarbu. Visų pirma, norėčiau priminti, kodėl mes tai darome apskritai, –  nežinodami šio darbo vertės, galime praleisti vieną ar kitą sezoną, ir tai gali neigiamai paveikti sodus.

Genėti medžius reikia tam, kad visos šakos gautų pakankamai saulės šviesos, kad medis išvengtų ligų, kurios gresia esant prastam vėdinimuisi, kai medžio vainikas turi per daug šakų. Be abejo, genėti reikia, kad būtų išmaitinta kuo daugiau užsimezgusių vaisių ir jie būtų kokybiški.

Klaida: specialistė akcentuoja, kad genint medžius patartina formuoti ne kelias, o vieną viršūnę – taip ir saugiau, ir naudingiau. / I. Petkutės asmeninio archyvo nuotr.

Genėti medžius galima visus metus, bet jei norime atkurti lają, jaunus genimus medelius skatinti greičiau ataugti – genime pavasarį. Jeigu turime solidaus amžiaus vaismedžių, kuriuos svarbu koreguoti lengvinant lają, formuoti šalinant senas šakas ir paliekant jaunesnes – siūlyčiau tai daryti rudenį. Žiemos periodu medžiai tampa neelastingi, tarsi stikliniai, todėl genėjimo darbų, turint mažiau patirties, vengčiau.

Norėčiau išskirti kelias taisykles genint vienų ar dvejų metų vaismedžius, kuriomis galima vadovautis net ir genint pirmą kartą: formuojama viena viršūnė, išlaikoma trikampio formos laja, paliekamos trys ar keturios skeletinės šakos, apatinė šaka turėtų būti ne žemiau nei 70 cm nuo žemės, šakos negali uždengti viena kitos, kad vaisiai gautų kuo daugiau saulės šviesos, tarp šakų idealiausia palikti 20 cm atstumus. Formuodami einame apie medį ratu, tolygiai genėdami.

Kaip ir minėjau, jauni medeliai privalo turėti tik vieną viršūnę. Praleidus šį momentą, labai dažnai matau medžių su dviguba viršūne. Ilgainiui šiuos vaismedžius formuoti yra gerokai sudėtingiau, nes gresia medžio skilimas. Gražų vainiką suformuoti įmanoma, tačiau tai daug sudėtingiau.

Genėti medžius galima visus metus, bet jei norime atkurti lają, jaunus genimus medelius skatinti greičiau ataugti – genime pavasarį.

Baigiant genėjimo temą svarbu paminėti įrankius: jie turi būti švarūs, aštrūs ir kokybiški, kad medžiams nepadarytume žalos.

– Vejos priežiūra irgi svarbi tema. Jai jau dabar reikia mūsų pagalbos? Ką daryti, ko nedaryti?

– Konsultuodama naujakurius dažnai girdžiu sakant: aš nenoriu jokių gėlynų, tik vejos, nes neturiu laiko prižiūrėti. Tai ne visai tiesa, kadangi graži, stipri ir sveika veja reikalauja dėmesio ne mažiau nei želdynai.

Kalbant apie pavasarį, labai svarbi higiena: sugrėbiame pernykščius lapus, kankorėžius, nesurinktus vaisius, nulūžusias šakeles ir kt. Susitvarkę galime vėdinti dirvožemį, geriausia naudojantis aeratoriumi, jei plotas mažesnis – grėbliu. Šis darbas ne tik sumažina ligų riziką, bet ir užtikrina geresnį drėgmės ir maistinių medžiagų pasisavinimą. Aeruoti rekomenduočiau jau kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Atlikus šiuos darbus, įsitikinus, kad dirvožemis išvėdintas, svarbu veją pamaitinti, taigi reikalingas tręšimas. Šį darbą galima daryti jau kitą dieną po aeravimo, nes, kol trąšos ištirps ir taps prieinamos augalams, praeis apie dvi savaites, tad panašiu laiku ir prasidės žolių vegetacija.

Žinoma, labai svarbu pasirinkti tinkamos sudėties trąšas. Standartiškai rekomenduočiau kompleksines NPK 15-15-15, 10 a apie 50 kg, kurias reikėtų išberti per du kartus: 25 kg po aeravimo ir kitus 25 kg balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Jei yra būtinybė, vasarą galima papildomai pamaitinti azotinėmis trąšomis (apniukusią dieną, kad azotas neišgaruotų), rudenį tręšti trąšomis, turinčiomis daugiau fosforo ir kalio, mažiau azoto, pvz. NPK 8-20-30. Siūlau rinktis trąšas pagal sudėtį, o ne pagal gamintoją, pakuotę ar reklamą. Gamintojas, kuris investuoja daugiau rinkodarai, natūralu, parduos trąšas brangiau, tad kartais verta investuoti daugiau laiko ir paieškoti ne prastesnės kokybės tos pačios sudėties produktų geresne kaina.

Na, ir pjovimas. Neskubėkime vejos pjauti iki kol ji pradės aktyviai augti ir pasieks bent 5–7 cm aukštį. Technika, kurią naudojame, turi būti kokybiška, švari ir peiliai privalo būti pagaląsti.

Atsakingai: tiems, kurie stebisi, kad kraštovaizdžiui sutvarkyti reikalingas projektas, I. Petkutė pateikia palyginimą – juk namo be projekto nestatome. / I. Petkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sodinti augalus šiomis dienomis dar anksti? Ar jau dabar galime pasiruošti?

– Kaip ir minėjau kalbėdama apie vejos priežiūrą, higiena yra labai svarbi tvarkant ne tik veją, bet ir daržo, gėlyno ar kitas zonas.

Pavasaris – tinkamas laikas tiek sodinti naujai, tiek persodinti daugelį augalų, vaismedžių, krūmų, gėlių. Tačiau skirtingi augalai turi skirtingus poreikius, kiekvienas turi savo konkrečias sodinimo laiko ir auginimo sąlygų rekomendacijas, jautrumą oro temperatūrai, todėl siūlau iki darbų pradžios kiekvienu pasidomėti atskirai.

Sudėtinga atsakyti apskritai, tačiau dažnai ankstyvas pavasaris – puikus metas sodinti vaiskrūmius, vaismedžius, medžius, krūmus, kai oro temperatūra 5–10 °C, geriausiai vystosi šaknų sistema ir sodinukai geriausiai prigyja. Svogūnines gėles sodiname, ankstyvąsias daržoves, prieskoninius augalus, žinoma, sėjame ankstyvą pavasarį, tačiau su augalais, kurie labiau mėgsta šilumą, reikėtų luktelėti, pavyzdžiui, pomidorus ar paprikas geriausia sodinti, kai nebegresia šalnos.

Kalbant apie želdynus, pavasaris yra ypač palankus metas sodinti daugiamečius augalus, kurie dar nepradėjo intensyvios vegetacijos. Gėlynuose auga daugybė skirtingų daugiamečių augalų, kuriais reikia pasirūpinti peržiemojus, varpinius augalus nukerpant iki jiems pradedant atželti, pasirūpinti dekoratyvinių krūmų genėjimu.

Žinoma, pasiruošti visiems sodinimo darbams galima iš anksto išravint dirvožemį, įterpiant organinių trąšų ir supurenant dirvą. Purenimas užtikrina augalo šaknų sistemos formavimąsi, jeigu dirva nepakankamai supurenta, rizikuojame, kad augalai bus skurdūs, nes šaknų sistema bus paviršinė.

– Kada ir kaip ruošti šiltnamius?

– Stengiuosi visada akcentuoti, kad labai svarbu yra kokybiškai užbaigti sezoną. Pradedant nuo higienos, kai iš šiltnamio pašaliname visas pagalbines priemones, mulčią, išplauname ir dezinfekuojame sienas, konstrukcijas. Tuomet gausiai sulaistome žemę ir pasėjame sideratinių augalų, kurie gerina dirvos kokybę, tokių kaip garstyčios. Atėjus pavasariui, didelė dalis darbų jau būna padaryta, o jeigu šių darbų nenudirbote rudenį – dabar pats metas susitvarkyti.

Labai svarbi yra drėgmė šiltnamyje. Uždengtuose šiltnamiuose, prieš sėjant, neužtenka tik sulaistyti žemę vieną kartą. Kad drėgmė gerai įsigertų, laistyti reikia pradėti ankstyvą pavasarį iki pat sėjos. Žinoma, reikia susitvarkyti, pagaląsti, dezinfekuoti ir visus pagalbinius įrankius, išplauti laistymo žarneles.

Pakeitė požiūrį į šunis

„Aš buvau kačių žmogus. Vaikystėje gal tris katinus turėjau. Šuns nenorėjau. Man patikdavo, kad katinai ateidavo pas mane, atsiguldavo, murkdavo. Tie katinai laisvai gyvendavo, išeidavo iš buto ir visada pareidavo namo. Man jie patiko“, – prisimena Justinas.

Vyro požiūrį į šunis ir supratimą apie juos pakeitė pažintis su tuo metu dar būsimos žmonos Miglės šuniu Aiziu, kuriam buvo apie šešeri metai.

„Su Aiziuku iš pradžių santykiai buvo, sakyčiau, šalti, bet po kurio laiko aš tą šunį įsimylėjau – sutapo mūsų biolaukai. Jis pakeitė mano supratimą apie šunis, – pasakoja Justinas. – Šiaip jis – žmonos šuo. Žmona grįžta – jis šokinėja, nors dabar jau jėgų ir nebeturi, bet pamatęs ją visada džiaugiasi. Kai gimė pirmoji dukra, iš Aiziuko pusės nebuvo didelės meilės, bet kai pamatė, kad mes su žmona labai ją mylime, tai ir jis susitaikė. O mes su juo – draugai.“

Vyras prisimena, kaip Aiziukas padėdavo jam dukras prižiūrėti. „Būdavo, aš dirbu studijoje rūsyje, o mergaitės miega trečiame aukšte. Kai jos atsikeldavo, šuo pradėdavo loti ir apie tai įspėdavo. Tai man buvo didelė pagalba“, – vertina Justinas.

Šunį dresavo, mokė komandų, vedėsi sportuoti. Justinas vedžioja jį be pavadėlio, nes visiškai juo pasitiki, – žino, kad neis ten, kur negalima, o pakviestas visada sugrįš.

Liūdniausia, kad Aizis silpsta. Pernai jam buvo diagnozuotas kepenų vėžys, o dėl senyvo amžiaus šuns negalima operuoti. Veterinarai jau ne kartą siūlė jį migdyti, tačiau prilašina vaistų ir šuo atsigauna.

.J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Atsirado konkurentas

Norėdamas, kad Aizis gyventų kuo ilgiau, Justinas nusprendė įsigyti dar ir jauną šunį, kuris priverstų senuką judėti, konkuruoti. Taip šeimos namuose apsigyveno identiškas baltas cvergšnauceris Harlis, kuriam dabar vieni metai.

„Harlį įsigijome, nes norėjau, kad Aiziukas ilgiau patemptų. Ir va, žiūrėkit, jau kiek laiko, o Aiziukas vis dar su mumis, nors buvo visai blogai – gulėjo ir nieko neėdė. Tai aš, sakykim, dėl egoistiškų paskatų tą jaunėlį susiradau. Labai norėjau tokio paties balto, labai tikėjausi, kad jis perims iš Aiziuko protą. Tikiu, kad perims kažkiek“, – viliasi pašnekovas.

Tiesa, anot Justino, šunys – negiminės, ne iš to paties veislyno: Aizis – norvegas, labai rimtų čempionų palikuonis, o Harlis – kaunietis, gyvybingas, niekada nepasiduodantis, dėl visko kovojantis.

Aš namie dabar neberepetuoju, nes tai neįmanoma. Tik pradedu dainuoti – jis staugia. Balsingas šuo.

Kartu su jaunu šunimi atkeliavo ir nauji rūpesčiai. Mažylio niekur negalima paleisti, nes neprisišauksi, tenka vedžioti su pavadėliu. Jis ant visko, kas juda, loja, visus vejasi.

Aizis net ir čia Justinui gelbsti: jei mažylis pabėga iš kiemo, seniukas loja: ei, žiūrėk, netvarka, geruoju nesibaigs. Dar paloja į tą pusę, į kurią mažasis nubėgo, o pats bidzena namo: tavo bėdos – tu ir rūpinkis.

Pašnekovas pasakoja, kad Harlis nemažai visko yra prikrėtęs. „Nusipirkau baterijų – rado, suėdė. Išsigandau, kad jam bus blogai, iškart nuvežiau pas veterinarą. Liepė tiesiog stebėti. Nieko neatsitiko, – pasakoja šuns šeimininkas. – Nupirkau Aiziukui vaistų, palikau ant stalo – Harlis pasiekė ir suėdė. Ten buvo kažkokie stiprūs raminamieji, jei Aiziui skaudėtų. Vėl vežiau pas veterinarą, parodžiau vaistus. Sako: turėtų pamiegoti. Nemiegojo. Tas jaunėlis toks nesuvaldomas. Aš jį palieku namuose vieną penkioms minutėms – visi batai ištampyti, bet jau išmoko jų negraužti. Telefono kroviklį tik vieną perkando – rimtai pasikalbėjome ir daugiau nebeliečia. Sakyčiau, tiek vienas šuo, tiek kitas žmoną myli, o manęs – klauso.“

J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Šuo – ne tik malonumas

Justinas sako norėjęs Harlį vedžioti į dresūros pamokas, bet per darbus ir šeimos rūpesčius neužtenka laiko. Elementariausias komandas – „sėdėti“, „gulėti“, „pas mane“ – jis jau vykdo. „Dar kada nors, laiko turėdamas, pamokysiu komandos „atnešti“. O ką daugiau? Juk jis šuo – neiškeps man kiaušinienės“, – juokiasi vyras.

Beje, Harlis kartu su Justinu dainuoja – muzikalus pasitaikė. „Aš namie dabar neberepetuoju, nes neįmanoma. Tik pradedu dainuoti – jis staugia. Balsingas šuo“, – šypsosi dainininkas.

Septynerių ir aštuonerių šeimos dukros – gyvūnėlių mylėtojos, tad ir abu šunis labai myli. Kai buvo planuojama įsigyti Harlį, abi tikino, kad prižiūrės, rūpinsis ir vedžios. Deja, pasak tėvo, realybė kitokia, bet tai jo nestebina, – juk dar mažos. Dabar jos nori dar ir papūgos. Justinas nieko prieš, kad dukros kuo daugiau gyvūnų iš arčiau pažintų – tai moko rūpintis mažesniu, silpnesniu, atsakomybės.

Paklaustas, ar dabar galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be šuns, Justinas neveidmainiauja: „Aš jau suaugęs žmogus, galėčiau ir be šuniuko gyventi, – būtų šiek tiek ramiau. Antra vertus, su šunimi smagu. Ateis vasara, tikrai bėgsiu į miškelį pabėgioti, ir bėgiosiu ne vienas. Dabar kartais irgi visai linksma su Harliu pažaisti, pakovoti, pasikramtyti.“

Laimė: meile šunims Miglė užkrėtė ne tik vyrą Justiną. Keturkojai draugai labiausiai džiugina jų dukras – septynerių Frėją ir aštuonerių Altėją. / J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Apie cvergšnaucerius

Vidutinė gyvenimo trukmė. 14 metų.

Išvaizda. 6–7 kg svorio, 30–36 cm ūgio. Gali būti juodi, vadinamosios pipirų su druska spalvos, juodi su įsidabriu ir balti.

Privalumai. Anksčiau žmogui tarnavę kaip žiurkių gaudytojai, dabar cvergšnauceriai – idealūs namų šunys. Tinkami gyventi mieste (gali gyventi ir bute), sargūs. Gerai sutaria su kitais šunimis, lengvai dresuojami, puikiai sutaria su vaikais, gerai pritampa prie šeimos gyvenimo. Kailis beveik nesišeria.

Trūkumai. Kailis reikalauja daug priežiūros. Sunkiai ištveria karštį.

Istorija. Cvergšnauceris – ryzenšnaucerio ir mitelšnaucerio kopija, turi afenpinčerio ir nykštukinio pinčerio kraujo. Yra nuomonių, kad prie veislės yra prisidėjęs foksterjeras ar net pudelis. Visa tai pridėjus prie mitelšnaucerio (standartinio šnaucerio), išveista cvergšnaucerių veislė. Veisimas vyko Vokietijoje ne mažiau kaip 100 metų. Galutinai veislė išveista XX a. pradžioje Frankfurto regione ir šie šunys buvo vadinami miniatiūriniais šiurkščiaplaukiais pinčeriais. 1928 m. pirmoji cveršnaucerių patelė pasiekė Didžiąją Britaniją. 1930 m. čia atvežti ir keli parodų nugalėtojai patinai, turintys vadinamąją pipirų su druska kailio spalvą. Taip veislė plėtėsi ir už Vokietijos ribų.

Pandemijos vaikas

Brazių kolekcijoje – 230 skirtingo dydžio porcelianinių kiaušinių. Mažiausias jų yra 3,5 cm, o didžiausias – beveik 30 cm. Yra čia ir vienas Fabergé juvelyrikos namų kurtas kiaušinis, kuris šeimai itin brangus.

Kaip nutiko, kad Reda ir Virginijus susidomėjo ir ėmė rinkti porcelianinių kiaušinių kolekciją? Virginijaus teigimu, tam įtakos turėjo COVID-19 pandemija.

„Aistra porcelianiniams kiaušiniams mūsų šeimoje gimė 2021-ųjų pavasarį. Lyg nerasdami geresnio gyvenimo, įsikibę į vienas kitą, šešėliais klaidžiojo kovidas ir karantinas. Trūko emocijų, spalvų, bendravimo, ir vieną vakarą internete atsitiktinai pamatėme juos. Spalvoti, auksuoti, ant subtilių porcelianinių kojyčių – na, tokie mieli, nors imk ir priglausk... Taip sužavėjo, taip užbūrė, kad priglaudėme parduodamą maždaug 50 porcelianinių kiaušinių rinkinį. Sprendimas buvo žaibiškas: norime, perkame. Tad visiems sakau – ši kolekcija yra pandemijos vaikas“, – juokauja Virginijus.

Įvairovė: Birštono sakraliniame muziejuje eksponuojamoje kolekcijoje – šeimos surinkti porcelianiniai kiaušiniai, kurių mažiausias – 3,5 cm, o didžiausias – beveik 30 cm. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Atitrūkti nuo kasdienybės

Į Birštoną kolekcija nukeliavo, galima sakyti, taip pat atsitiktinai. V. Brazys pasakoja, kad maždaug prieš metus po operacijos gydėsi čia  sanatorijoje ir Birštono sakraliniame muziejuje pamatė rankomis raižytų kiaušinių kolekciją.

Paskui visus metus brandino mintį, kad galbūt kam nors būtų įdomu pamatyti ir kitokią kolekciją – ne tautodailininkų, ne liaudies menininkų, ne rankomis kurtų, bet porcelianinių kiaušinių.

Sausį paskambino į muziejų, pasakė savo sumanymą ir sutarė surengti parodą. Galų gale juk kolekcionavimas taip pat yra tam tikra kultūra.

„Jei bent vienas žmogus, apžiūrėjęs mūsų kolekciją, susidomės kažkuo, kas padeda atsitraukti nuo kasdienybės, – kad ir kolekcionavimu, visiems bus tik smagiau, – sako Virginijus. – Negana to, kai dalijiesi, sulauki iš žmonių grįžtamojo ryšio. Dalytis yra smagu. Dar Dalai Lama sakė: „Būkite geri, jeigu tai įmanoma, o tai įmanoma visada.“

Paskirtis: Virginijus juokauja, kad dauguma kolekcijos eksponatų – tiesiog mieli gražūs porcelianiniai suvenyrai, nuo kurių kartkartėmis reikia nuvalyti dulkes. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pradininkai – garsūs juvelyrai

Kolekcininkas pasakoja, kad porcelianiniai kiaušiniai siejami su Peterio Carlo Fabergé asmenybe. Fabergé šeima dėl protestantiškų įsitikinimų XVII a. emigravo iš Prancūzijos į Rusiją. 1846 m. gimė būsimasis juvelyras, kuris studijavo Frankfurte, vėliau sugrįžęs dirbo restauratoriumi Sankt Peterburge, Ermitažo muziejuje. Ten sėmėsi įkvėpimo kurdamas originalius juvelyrinius gaminius.

Vėliau ėmėsi verslo ir su broliu vadovavo šeimos juvelyrikos  dirbtuvėms Sankt Peterburge. Fabergé dirbtuvėse darbuodavosi ištisos šeimos, vyravo aukšta darbo kultūra, paremta pasitikėjimu. Kad užsakymų dirbtuvės nestokojo, rodė darbo dienos laikas: nuo 7 val. ryto iki 23 val., sekmadieniais – iki pietų.

Jei bent vienas žmogus, apžiūrėjęs mūsų kolekciją, susidomės kažkuo, kas padeda atsitraukti nuo kasdienybės, – kad ir kolekcionavimu, visiems bus tik smagiau.

Fabergé juvelyriniuose kūriniuose vyravo nebūdingi tam laikui junginiai: aukso su sidabru, alavo su plienu, emalio ir graviravimo technikos. Darbuose naudota gausi emalės spalvų paletė, virš 500 atspalvių. Paprastumas, grožis, šviesos žaismas, blizgūs paviršiai – visa tai lėmė, kad P. C. Fabergé tapo imperatoriškųjų rūmų juvelyru. Jo vardas įrašytas į pasaulio žmonijos istoriją dėl taikomojo meno iškilių pavyzdžių.

Pirmąjį Fabergé kiaušinį Rusijos imperatorius Aleksandras III užsakė juvelyrui pagaminti 1885 m. Jis buvo skirtas imperatoriaus žmonai Marijai pradžiuginti santuokinio gyvenimo 20-ojo jubiliejaus proga. Tai buvo porceliano kiaušinis-dėžutė, dekoruota auksu ir sidabru. Jos viduje buvo paauksuotas „trynys“, kuriame slėpėsi maža vištos skulptūrėlė, o atidarius ją laukė dar viena staigmena – miniatiūrinė imperatorienės karūnos kopija, papuošta deimantais ir rubinu.

Bendra: gausinti porcelianinių kiaušinių kolekciją padeda ir Brazių dukros. / V. Brazio asmeninio archyvo nuotr.

Geidžiami kolekcininkų

Užsakovui pavyko pradžiuginti žmoną, tad per Velykas dovanoti vis naują kiaušinį iš Fabergé dirbtuvių tapo tradicija. Kūrėjui buvo suteikta visiška laisvė kurti, tad juvelyrinių kiaušinių dizainas tapdavo vis  įmantresnis.

Manoma, kad pats menininkas 1885–1917 m. sukūrė 71 unikalų kiaušinį, iš kurių 56 buvo skirti caro šeimai.

Didžiausia Fabergé kiaušinių dalis, kaip pasakoja Virginijus, dar prieš porą dešimčių metų priklausė „Forbes“ žurnalo savininkui, bet vienas iš rusų milijardierių juos nupirko net nepasiekusius aukciono ir padovanojo Rusijai.

Žinoma, kad iki XXI a. išliko 43 Fabergé kiaušiniai, kurie saugomi Rusijoje, JAV, Anglijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Monake privačiose kolekcijose ir muziejuose. 2007 m. vienas Fabergé kiaušinis „Christie’s“ aukcione buvo nupirktas už 18,5 mln. dolerių.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dar ne pabaiga

Braziai eksponatų savo kolekcijai ieškojo ir vis dar ieško Lietuvos ir užsienio aukcionuose, sendaikčių parduotuvėse ar turgeliuose. Be abejonės, paieškas atperka džiaugsmas suradus išskirtinį, nematytai išmargintą kiaušinį.

Dabar dauguma porcelianinių kiaušinių yra dovanų dėžutės. Kelių viduje kolekcininkai yra radę raudono aksomo ir įpjovą žiedui ar dar kam nors įdėti. Virginijaus teigimu, tai tiesiog mieli gražūs porcelianiniai suvenyrai, nuo kurių kartkartėmis reikia nuvalyti dulkes.

Braziai turi bendraminčių – kolekcionuojančių kiaušinius Lietuvoje yra ne vienas. Paprastesnių ir kainos nedidelės. Vidutinė standartinio dydžio kiaušinio kaina – nuo 10 eurų ir daugiau. Brangesni rinkoje – Limožo porcelianiniai kiaušiniai ir tamsiai mėlyni, vadinamosios kobalto spalvos, porcelianiniai kiaušiniai.

Fabergé juvelyrikos namai kuria porcelianinius kiaušinius iki dabar ir jų  kainos gerokai didesnės. Vis dėlto vieną Fabergé kiaušinį pavyko įsigyti ir Braziams.

„Mane sudomino devintajame dešimtmetyje leista kompozitoriui Piotrui Čaikovskiui skirta serija, kurioje yra dvylikos rūšių skirtingų spalvų kiaušinių, o juos atidarius skamba vienos iš P. Čaikovskio simfonijų melodija. Vieną tokį kiaušinį mes turime kolekcijoje. Kada turėsime visus dvylika ir ar turėsime, priklauso nuo atkaklumo ir piniginės storio“, – sako Virginijus.

Braziai turi dvi pandemijos meto kolekcijas – porcelianinių kiaušinių ir antikvarinių drožtukų. Abi jos šiuo metu išvykusios iš namų pasirodyti kitiems.

Rūpėjo nauji skoniai

Eglė sako gaminti pradėjusi gal devynerių. „Vaikystėje atostogaudama pas močiutę iškepiau citrininį tortą su manų kremo pertepimu – jo skonį atsimenu iki šiol. Kremas buvo švelnus, tirpstantis burnoje. Vėliau pagaminau karamelinius grietinėlės saldainius, bananinį sviestą“, – prisiminimais dalijasi Eglė.

Jos įkvėpimu buvo močiutės prenumeruotas žurnalas „Moteris“, kurio pabaigoje visada rasdavo receptų. „Delnai niežėjo visus išbandyti. Būdavo labai smagu gaminti, o paskui ragauti. Norėjosi kažko daugiau negu blynų, kiaušinienės ar bulvių su rūgpieniu“, – pasakoja Eglė.

Gaminti maistą Eglei ir dabar – smagiausias užsiėmimas. Jai patinka skaniai valgyti, įdomu ragauti kitų ruoštą maistą. Ypač smalsu paragauti kažką naujo kelionėse.

„Dažnai tarsi vaikas nudžiungu paragavusi naujų patiekalų, – prisipažįsta pašnekovė. – Spėlioju, iš kokių produktų jie pagaminti, kokiomis žolelėmis paskaninti. Nebijau paprašyti recepto. Jeigu nepavyksta jo gauti, man patikusius patiekalus bandau atkurti savo virtuvėje.“

Eglės įsitikinimu, maisto gaminimas yra tikrų tikriausia kūryba, o visi, kurie gamina maistą, yra tam tikra prasme menininkai. Juk dažnam yra tekę pasigaminti skanų patiekalą turint tik kelis produktus. Posakis „Iš kirvio sriubą išvirti“ atsirado ne šiaip sau. Dėl to visiškai nebūtina būti baigus ypatingus mokslus – kiekviena mama, močiutė, tėtis ar senelis yra patys geriausi šefai.

Dėl sveikatos ir geros savijautos išmokau rinktis maistą. Atidžiai skaitau kiekvieno produkto sudėtį.

„Ar girdėjote prancūziškos svogūnų sriubos atsiradimo istoriją? Tai pats geriausias kūrybos pavyzdys. Po didelės ir ištaigingos puotos karaliaus rūmų virtuvėje neliko maisto. Virėjas turėjo suktis iš situacijos. Jis iš svogūnų, šampano likučių ir sūrio pagamino vėliau legendinę tapusią sriubą. Kūryba virtuvėje man yra smagiausia maisto ruošimo dalis“, – sako pašnekovė.

Produktus renkasi atidžiai

Prieš gerą dešimtmetį dėl sunkios traumos Eglės organizmas patyrė išsekimą, dėl ilgo medikamentų vartojimo atsirado rimtų sveikatos problemų. Suvalgiusi bet kurį sunkiau virškinamą patiekalą ji jausdavosi blogai, skausmai buvo nepakeliami. Skausmo nejausdavo tik tada, jei valgydavo vien vaisius ir daržoves.

Tačiau ji nusprendė nepasiduoti, nuėjo sunkų ir ilgą kelią, bet susigrąžino sveikatą. 30 dienų badavimas geriant vien vandenį, šviežių sulčių gėrimas, maitinimasis daigais, intensyvus sportas padėjo sugrįžti į gyvenimą.

Dabar moters mityba yra 70 proc. žalia augalinė – valgo daug šviežių, termiškai neapdorotų vaisių ir daržovių. Kelis kartus per savaitę leidžia sau suvalgyti tai, ko nori, net jei žino, kad tai – ne pats sveikiausias maistas. Sako, laikantis aukso viduriuko taisyklės organizmas sugeba apsivalyti. Visada stebi, kaip jaučiasi suvalgiusi vieną ar kitą produktą – ar nori nuversti kalnus, ar tampa aptingusi ir mieguista. Kaunietės įsitikinimu, maistas turi žmogui duoti energijos, o produktai, kurie yra užauginti ar pagaminti naudojant chemines medžiagas, kenkia, kaupiasi organizme ir ilgainiui sukelia ligų.

„Dėl sveikatos ir geros savijautos išmokau rinktis maistą. Atidžiai skaitau kiekvieno produkto sudėtį. Savo gaminamuose patiekaluose naudoju naminių vištų kiaušinius, mūsų sode užaugusias kriaušes, obuolius, slyvas, pomidorus, agurkus ir žoleles. Grūdus perku iš ekologinio ūkio, kur nenaudojami pesticidai. Aliejų renkuosi tik šalto spaudimo. Visus produktus renkuosi ekologiškus ir tikrinu jų ekologiškumą. Iš tokių produktų patiekalai labai skanūs. Tiesa, chemikalais neapdoroti vaisiai ar daržovės greičiau genda. Tačiau, kai patiekalai skanūs, maisto lėkštėse nelieka. Juk toks ir turi būti maistas: sveikas, skanus, švariai užaugintas ir teikiantis mums energijos“, – sako moteris.

Mėgstantiems skaniai pavalgyti

Kaip pagaminti skanų patiekalą? Eglė tiki, kad svarbiausia – gera nuotaika ir meilė. Ji maistą visada ruošia su užsidegimu. Sako, jeigu esate pikti, pavargę ar nelaimingi – nesistebėkite, kad patiekalai nepavyksta.

„Gamindama maistą jaučiuosi laiminga. Paruošus skanų patiekalą apima džiaugsmas. Žinoma, ne visada sekasi. Būna, kad patiekalą tokį, koks turėtų būti, sukuriu tik iš penkto ar šešto karto. Stengiuosi tol, kol pavyksta. Žinios per dieną neateina. Nebijokite klysti, nes klysdami tobulėjame. Svarbiausia tikėti savimi ir nenuleisti rankų“, – drąsina pašnekovė.

Ilgą laiką savo kūryba virtuvėje džiugindama artimuosius, vieną dieną Eglė sugalvojo savo receptais pasidalyti – taip atsirado jos receptų tinklaraštis „Maistas ant stalo“.

„Restoranai dažnai slepia firminių patiekalų receptus, o restoranų šefai paslaptis atskleidžia tik brangiuose maisto gaminimo kursuose. Todėl pamaniau, kad mano išbandyti ar sukurti receptai gali būti naudingi ir kitiems. Mano receptai tinka tiems, kurie gali valgyti viską, ir tiems, kurie netoleruoja pieno produktų, miltų, cukraus ar nevalgo mėsos. Jie tinka visiems, mėgstantiems skaniai pavalgyti. Tikiuosi, mano receptai jums patiks, palengvins vaišių ruošimą ir praskaidrins artėjančias šventes“, – sveikindama su artėjančiomis Velykomis viliasi E. Angelė.

Džiovintais baravykais įdaryti kiaušiniai

5 kaimiški kiaušiniai,

3 šaukštai džiovintų baravykų (jeigu turite marinuotų grybų, irgi tiks),

1 nedidelis svogūnas,

3 šaukštai majonezo,

pipirų,

druskos.

Į dubenėlį suberkite džiovintus baravykus, užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite pastovėti 2–3 valandas. Kiaušinius išvirkite kietai. Nuluptus kiaušinius perpjaukite per pusę, atsargiai išimkite trynius ir sudėkite į dubenėlį. Smulkiai supjaustykite svogūną. Suberkite į iki vidutinės kaitros įkaitintą keptuvę ir lengvai apkepkite. Baravykus išgriebkite iš vandens, supjaustykite vidutinio dydžio gabalėliais ir sumeskite į keptuvę. Į keptuvę įpilkite tris šaukštus vandens, kuriame mirko baravykai. Pabarstykite druskos ir pipirų. Kiaušinio trynį sutrinkite šakute su dviem šaukštais majonezo. Sudėkite iškepusius svogūnus su baravykais, išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia – pasūdykite. Į lėkštę įdėkite salotų ar žalumynų, sudėkite per pusę perpjautus kiaušinių baltymus. Į jų vidurį sudėkite po šaukštą baravykų įdaro. Viršų papuoškite majonezu, pabarstykite pipirais arba laiškiniais česnakais. Taip paruoštus kiaušinius šaldytuve galite laikyti iki dviejų dienų.

Rūkytos lašišos užtepėlė

Užtepėlei:

150 g tepamojo varškės sūrelio,

60 g grietinės,

60 g majonezo,

100 g rūkytos lašišos,

1 sauja laiškinių česnakų.

Patiekimui:

putpelių kiaušinių (tinka ir vištų),

ikrų, citrinos arba žalumynų papuošti,

pyrago arba juodos duonos.

Visus ingredientus sudėkite į elektrinę trintuvę ir sumalkite iki vientisos masės. Ant duonos užtepkite užtepėlės, uždėkite griežinėlį virto kiaušinio, papuoškite ikrais arba žolelėmis. Jei norisi aitrumo, įdėkite pusę šaukštelio kaparėlių. Jei norisi daugiau rūgšties, prieš trindami užtepėlę įspauskite šaukštą citrinos. Užtepėlę laikykite sandariame inde šaldytuve.

Orkaitėje kepta lašiša žolelių ir acto padaže

1 kg lašišos filė,

druskos,

alyvuogių aliejaus.

Žolelių padažui:

1 sauja petražolių,

1 sauja laiškinių česnakų,

1 sauja baziliko,

3 šaukštai obuolių acto,

5 šaukštai alyvuogių aliejaus,

1/4 šaukštelio druskos,

žiupsnis juodųjų pipirų,

2 žaliosios citrinos.

Nuplaukite lašišos filė. Įdėkite į kepimo skardą, paviršių ištepkite alyvuogių aliejumi. Tolygiai pabarstykite druska. Skardą su lašiša dėkite į iki 105–110 °C temperatūros įkaitintą orkaitę, per vidurį, nustatykite kaitinimą viršus–apačia. Kepkite 40–50 min. Iškepus ant žuvies susidaro baltos spalvos baltymų. Juos atsargiai nuvalykite. Padažui nuplaukite žoleles, nusausinkite, smulkiai supjaustykite. Suberkite į dubenį, supilkite alyvuogių aliejų, druską, šiek tiek juodųjų pipirų. Sugrūskite mediniu šaukštu, kad išleistų sultis. Įpilkite 1–2 šaukštus acto (paragaukite pagal skonį). Kai lašiša iškeps, ją supjaustykite 6 cm gabalėliais – porcijomis. Sudėkite į gražią lėkštę, ant viršaus sudėkite žoleles. Žaliąją citriną perpjaukite pusiau ir ant kiekvienos porcijos užspauskite šiek tiek sulčių. Patiekite su ryžiais ar šviežiomis daržovėmis.

Šokoladiniai putėsiai

Juodojo šokolado sluoksniui:

80 g juodojo šokolado,

60 g pieno (naudojau avižų),

150 g riebios grietinėlės,

2 g želatinos.

Pieniško šokolado sluoksniui:

80 g pieniško šokolado,

60 g pieno (naudojau avižų),

150 g riebios grietinėlės,

2 g želatinos.

Baltojo šokolado sluoksniui:

80 g baltojo šokolado,

60 g pieno (naudojau avižų),

150 g riebios grietinėlės,

2 g želatinos.

Pasiruoškite desertinius indus. Pasverkite 2 g želatinos, suberkite į indelį. Želatiną užpilkite verdančiu pienu (60 ml), išmaišykite ir palikite. Kartkartėmis pamaišykite, kol visai ištirps. Į nedidelį puodą įpilkite truputį vandens, į jį įstatykite stiklinį indą taip, kad dugnas liestųsi su vandeniu. Įjunkite vidutinę kaitrą, kad vanduo po stikliniu indu užvirtų. Į stiklinį indą sumeskite 80 g juodojo šokolado, uždenkite, kad ištirptų. Kai šokoladas ištirps, supilkite pieną su ištirpusia želatina ir viską išmaišykite iki vientisos masės. Išimkite iš puodo ir padėkite kiek atvėsti. Į plakimo indą supilkite 150 g riebios grietinėlės, išplakite, kol sustandės. Į išplaktos grietinėlės indą plakdami supilkite kiek atvėsusį šokolado ir pieno mišinį. Plakite iki vientisos masės. Kremą tolygiai supilstykite į desertines taures. Išplaukite ir išvalykite indus ir tą patį procesą pakartokite su pieniško ir baltojo šokolado sluoksniais. Turėkite omenyje, kad pilant ant viršaus naują kremo sluoksnį, tai daryti reikia labai pamažu, atsargiai, kad dėl stipresnės srovės sluoksniai nesusimaišytų, išeitų vienodi ir tolygūs. Desertines taures sudėkite į šaldytuvą ir palikite per naktį, patiekite kitą dieną.

Nepabūgo iššūkių

Nemuno kilpų regioniniame parke, Prienų rajone, Nibrių kaime, gyvena tėtis Kęstutis, mama Raminta, ketverių sūnus Jurgis ir dvejų metų dukrytė Elena. Kęstutis ir Raminta – miestiečiai, palikę Kauną, Jurgis ir Elena – vaikai, gimę kaime, kuriems miestas – egzotika.

„Pabėgome iš Kauno, – sako Raminta. – Kai ten gyvenome, vyras turėjo šešis haskius ir užsiėmė kinkinių sportu, vis važiuodavo į mišką palakstyti. Aš arklidėse laikiau vieną savo žirgą ir važiuodavau jodinėti, tačiau planavau įsigyti dar vieną žirgą, kad jiems būtų smagiau kartu. Būdavo taip, kad mes visą laiką važinėdavome: tai jis į mišką su  šunimis, tai aš į žirgyną joti, tai į darbą, tai į namus... Galiausiai nutarėme, kad mums reikia tokios vietos, kur mūsų pomėgiai galėtų būti kartu su mumis, arčiau gamtos.“

Kęstutis baigęs sociologijos studijas, tačiau dirbo prie geodezinių šildymo sistemų, Raminta – socialinė darbuotoja, dirbo srityje, susijusioje su įvaikinimu ir globa.

Moteris pasakoja, kad iš pradžių jie ieškojo sodybos arčiau Kauno maždaug su 1 ha žemės, kad du žirgai turėtų kur pasiganyti. Važiavo į vieną, į kitą vietą, bet širdelė nesuvirpėdavo. Nuvažiavę apie 50 km nuo Kauno rado visai ne tai, ko ieškojo, bet vieta pušyne ant Nemuno kranto juos tiesiog papirko. Tiesa, žemės ten buvo 10 ha, o sodyba 20 metų negyventa, visiškai apleista, be elektros ir su įkritusiu šuliniu, įlūžusiu stogu.

„Tai buvo didžiulis ūkis tokiems miestiečiams kaip mes, o dar ir pastatai tokie, kuriuose nebuvo net galimybės pradėti gyventi, – prisimena pašnekovė. – Vis dėlto nusprendėme šio iššūkio imtis. Vyras išėjo iš darbo ir pradėjome savo jėgomis atkurti sodybą – iš pradžių vietoj lauko virtuvės pastatė nedidelį namelį gyventi, dabar jau – ir didelį namą. Aš dar kurį laiką, maždaug dvejus metus, važiuodavau dirbti į Kauną, kol pradėjau lauktis ir išėjau motinystės atostogų. Dabar jos baigiasi ir į darbą grįžti nenoriu. Vietoj dviejų žirgų šiuo metu auginame keturiolika, dar dvylika avelių, keturias ožkas, asilą, ponį ir visą pulką paukščių, šunų ir katinų. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai.“

Ištikimybė: Raminta žirgais žavėjosi nuo vaikystės, o dabar su jais leidžia kiekvieną dieną. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Realybė pasirodė kitokia

Paklausta, ar nebuvo nedrąsu miestiečiams žengti tokį žingsnį, Raminta prisimena, kad labiausiai trūko aplinkinių palaikymo. Mažai kas suprato, kaip galima iš miesto, suremontuoto buto ir namo, išsikraustyti į apgriuvusį vienkiemį, kur viskas apaugę ir apleista.

„Tačiau mes su vyru turėjome labai daug vidinės energijos, entuziazmo, ryžto ir tikėjimo, kad galime tai padaryti, ir džiaugsmo, kad darysime tai kartu. Tad mums abejonių dėl to nekilo, – sako moteris. – Tiesa, tik einant metams supratome, kiek daug reikia energijos ir jėgų, nes iš pradžių manėme, kad keleri metai, ir įsikursime. Tačiau dabar mes čia jau septinti metai, kiekvieną dieną dirbame sunkiai ir daug, ir vis dar yra tiek daug ką reikia padaryti.“

Vietoj kadaise planuotų 10 ha šeima dabar turi 20 ir dar 15 ha nuomojasi, nes kasmet reikia paruošti šieno gyvūnams. Vyras vis dar stato namą, remontuoja kitus statinius. Apie 300 m Nemuno pakrantės, kuri buvo apleista ir gyveno tik bebrai, dabar reikia prižiūrėti tvarkyti (tiesa, smarkiai gelbsti avys). Dar kiekvieną dieną gyvulius reikia apeiti, pašerti, gerinti jiems sąlygas. Ir du maži vaikai tarsi vijurkai, kuriuos reikia saugoti ir mylėti.

„Pradžioje manėme, kad greitai pastatysime namuką, turėsime terasą ir joje sėdėdami gersime arbatą. Galima sakyti, kad tik dabar supratome, kiek daug energijos reikia tokiai sodybai išlaikyti, kurti savo verslui ir auginti vaikams“, – sako Raminta.

Kaltininkai: Kęstučio hobis – haskių veislės šunys – buvo viena iš priežasčių, kodėl jauna šeima pabėgo iš miesto. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Įkūrė net žirgyną

Per septynerius metus pora ne tik rūpinosi savo šeimos gerove, bet ir įkūrė „Nibrių žirgynėlį“, Raminta rengia edukacijas ir organizuoja jojimą atvykstantiems svečiams, stovyklas, šventes, gimtadienius vaikams. Turi ir daugiau planų – kad į žirgyną būtų galima atvažiuoti ir su nakvyne.

Kaip padaugėjo žirgų nuo planuotų dviejų net iki keturiolikos?

„Kadangi nusipirkome didesnį žemės plotą, negu planavome, jį reikėjo nuganyti arba nušienauti, kad nebūtų peraugęs, tad nusprendėme auginti daugiau arklių, – pasakoja moteris. – Iš pradžių norėjome padėti seniems, ligotiems žirgams – priimdavome juos pas save. Tie senjorai iki šiol pas mus gyvena, bet faktas, kad jie nepasveiks, – mes tik palengviname jų gyvenimo saulėlydį. Atvykstantiems žmonėms vis tekdavo sakyti: šiuo negalima jodinėti, jis serga, anuo irgi negalima... Tada nusprendėme, kad mums reikia daugiau žirgų, kurie yra sveiki,  nori dirbti ir teikia gerų emocijų žmonėms, galbūt juos net veisti. Pamažu pradėjome didinti jaunų, sveikų, gražių žirgų skaičių.“

Prieš porą metų šeima nusipirko du žirgus Ispanijoje, kuriuos atvežė gyvūnų pergabenimo paslaugas teikianti kompanija. Deja, nors žirgai Lietuvą turėjo pasiekti per tris dienas, kelionė truko dešimt dienų, dėl to jie patyrė daug streso, užsikrėtė virusine kvėpavimo takų infekcija. Zaicevičiams nemažai kainavo juos išgydyti – savaitę žirgai praleido Stambiųjų gyvūnų klinikoje Kaune.

Todėl pernai, kai Jurgiui tebuvo treji, o Elenai – metai, šeima parsivežti dar trijų žirgų į Ispaniją važiavo pati.

„Nusprendėme, kad geriau patys parsivešime savo žirgus, ir tikrai sveikus. Taigi abu su vyru išsilaikėme egzaminą vairuoti automobilį su specialia priekaba, gavome gyvulių pervežėjo licencijas, nusipirkome priekabą ir su dviem mažais vaikais išvykome į 7 tūkst. km kelionę. Tai buvo toks, sakyčiau, gigantiškas mūsų žygis, kuris išliks visam gyvenimui“, – pasakoja Raminta.

Šeima išsirinko grynakraujų ispaniškų žirgų veislę, vadinamą Pura Raza Espanola. Daug kam girdėta andalūzų veislė. Šiai veislei priskiriami tie žirgai, kurų vienas iš tėvų yra nelicencijuotas. Jeigu abu tėvai yra licencijuoti, veislė vadinasi Pura Raza Espanola.

Šios veislės žirgai pasižymi labai geru charakteriu, draugišku būdu, labai nori būti su žmogumi, užsiimti veiklomis. Negana to, yra labai gražaus sudėjimo, nelabai stambūs, nelabai aukšti, gražių, apvalių formų, ilgais karčiais, bėgdami aukštai kelia kojas.

Tad dabar „Nibrių žirgynėlyje“ gyvena du senukai, septyni jauni žirgai iš Ispanijos, du žemaitukų veislės žirgai ir dar trys paprasti.

Kitaip: Zaicevičių vaikai Jurgis ir Elena auga kaime, tad jiems egzotika – miestas. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Komandinis darbas

Nuo vaikystės jodinėjusi Raminta žirgyne prajodinėja žirgus – nedarė to tik kai laukėsi. Sako, šią vasarą bus daug darbo.

„Esu ta, kuri sėda ant žirgo, tačiau mano vyras dirba ne mažiau, – jis  irgi išmoko su žirgais elgtis, – sako pašnekovė. – Jis tą žirgą, ant kurio sėdžiu, vedžioja – mane saugo, vyras yra mano stiprybė. Juk žirgai – labai stiprūs, sveria pusę tonos. Kol žirgas nemokytas, jį išlaikyti vedžiojant ne visada lengva, – gali staiga šokti į šoną ar pradėti bėgti. Aš sveriu penkiasdešimt kelis kilogramus, tai toks žirgas mane nupučia kaip aitvarą. Mano vyras jau tokį žirgą išlaiko. Tai jis pirmus kartus vedžioja, paskui mes kartu tą žirgą ruošiame joti: išmokome komandų sustoti, liepus eiti į priekį, nebijoti balno, nueiti į aikštelę, perlipti per kartelę. Kai jau matome, kad žirgas mumis pasitiki, yra emociškai ir fiziškai pasiruošęs, raitelis gali sėsti į balną.“

Pora dirba dviese. Ar būna, kad abu sėda ant žirgų ir romantiškai bent pusvalandžiui dviese iškeliauja kur nors į mišką?

„Taip buvo, kai neturėjome vaikų, – juokiasi Raminta. – Seneliai – Kaune, jokių auklių neturime, kad vaikus prižiūrėtų. Dukra nuo rugsėjo pradėjo eiti į darželį – pradžioje pusę dienos, dabar jau abu vaikai per dieną lieka darželyje, tai gal ir sau laiko daugiau turėsime. Jau vyrui sakiau, kad gal į kino teatrą mane kada nusivestų...“

Iš arti: daugiausia džiaugsmo į „Nibrių žirgynėlį“ atvykstantiems vaikams suteikia gyvūnai. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Gyvūnų – visas būrys

Nors pagrindinė šeimos veikla – žirgininkystė, į jų ūkį atvykstančius vaikus domina ir čia gyvenančios dvylika avelių, kurios gegužę turėtų susilaukti ėriukų, keturios ožkytės, keturi šunys, trys katinai, asilas, ponis ir būrys naminių paukščių.

Avytes kažkada nusipirko kaip gyvą žoliapjovę, kad padėtų iš brūzgynų išlaisvinti dalį teritorijos, ypač Nemuno pakrantę. Ožkytės – naujausias pirkinys. Jas pirko ir edukacijoms, ir dėl to, kad vis dar yra nemažai krūmynais apaugusių plotų, kuriuose nori atkurti pievas.

Ponytė Saulė – vienas gyvūnų, kurį buvę šeimininkai atidavė kaip nebereikalingą. Ji serga kanopų laminitu, kuris nepagydomas, eina šlubuodama ir tik maitinant specialiu maistu, tinkamai prižiūrint kanopas jai neblogėja.

Asilę Simą prieš penkerius metus nusipirko kaimynas, vėliau nusprendė, kad jam jos nebereikia, ir norėjo grąžinti. „Mes kažkaip pagalvojome – juk grąžinta prekė nebus mylima. Tuo metu kaip tik buvau susitaupiusi pinigų naujam telefonui. Nusprendžiau, kad asilas man svarbiau, išpirkome iš kaimyno ir parsivedėme namo“, – prisimena Raminta.

Ūkyje gyvena trys haskiai, vyriausiam – keturiolika metų, ir iš prieglaudos paimta kalytė Brėja. „Haskių negalime paleisti laisvai lakstyti, nes jie – medžiokliniai šunys, gaudo naminius paukščius. Kai vištos buvo uždarytos – gaudė asilę. Jeigu negaudo kiemo gyvūnų,  bėga pas kaimynų vištas arba paskui lapę į mišką. Dėl to juos reikia vedžioti tik su pavadžiu ir specialiais diržais. Mes labai norėjome šuns, kuris būtų draugas, saugotų nuo lapės kiemo paukščius, žaistų su vaikais, atneštų jiems kamuoliuką. Tai pasiėmėme iš prieglaudos Brėją“, – pasakoja pašnekovė.

Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Laisvė spręsti ir daryti

Raminta pripažįsta – priešingai, nei tikėjosi, kad atvykę į kaimą, bus arčiau savo hobių, kaimas juos net atitolino nuo jodinėjimo, šunų, pramogas tenka atidėti, nes reikia daug daugiau dirbti dėl visų gerovės.

„Daug ko padaryti nespėjame. Tada ateina ir nuovargis, ir kaltės jausmas, – prisipažįsta moteris. – Dažnai tenka rinktis, kuris darbas yra svarbesnis: išvalyti gardą ar jauną arklį prajodinėti, su vaikais ilgiau pabūti ar prie namo ranką pridėti. Reikia dėliotis prioritetus ir daugybė darbų vis tiek lieka nepadaryta. Tačiau stengiamės ir vis bandome pasivyti savo viziją, kurią matėme, kai pirkome šią sodybą.“

Vizijoje, anot jos, buvo labai gražus namas, išpuoselėtas kiemas su augančiomis šilauogėmis ir braškėmis. Tačiau realybėje namas vis dar neužbaigtas, kiemas primėtytas šieno, šilauoges numynė statybų metu, braškes nulesė vištos... Iki vizijos trūksta dar daug.

Pasak Ramintos, tikrai buvo dienų, kai abu jautėsi labai pavargę, nusivylę, kad vis dar nepakankamai daug padarė. Visada norisi būti  nuveikus daugiau. Tačiau žengto žingsnio ir pabėgimo iš miesto, sako, niekada nesigailėję ir net nebeįsivaizduoja, kaip dabar reikėtų gyventi mieste.

„Mes tiek įsitraukę į savo veiklas, tiek daug turime fantazijos ir laisvės kūrybai, kad kitokio gyvenimo nė neįsivaizduoju, – teigia pašnekovė. – Būna, žmonės sako: mes labai norėtume šuns, bet gyvename bute, jis šersis, jį reikės vedžioti, tad apsieisime... Mes jaučiamės laisvi: šauna į galvą – nuvažiuojame, nusiperkame keturias ožkas ir jau esame ožkų augintojai. Laisvė priimti sprendimus. Laisvė bandyti, daryti, gal net klysti. Nebijome rizikos, kad gal jos bus piktos, gal sirgs, gal susižeis... Mes bandome, darome, žiūrime, kas bus. Bet kuriuo atveju mūsų sprendimai – mūsų patirtis, kurios norime, ir tai patirčiai sakome taip. Tai ir yra laisvė.“

Ieško tarp sendaikčių

Danas pasakoja, kad kartkartėmis jam tenka lankytis Latvijoje vykstančiose sendaikčių mugėse. Prieš ketverius metus vienoje tokioje mugėje jam krito į akį stiklinė caro laikotarpio padažinė ant kojelės.

„Pardavėjas pasakė, kad ji sena. Įsigijau, paskui ieškojau internete ir aptikau tos padažinės aprašymą“, – prisimena pašnekovas.

Nuo to pirkinio viskas ir prasidėjo – vyras pradėjo ieškoti padažinių, jas pirkti ir pildyti kolekciją. Iš pradžių pasižiūrėdavo dar ir porcelianinių, keraminių, bet kai pastebėjo, kad jų gana daug – apsiribojo tik stiklinėmis ir krištolinėmis.

Dabar Danas randa pageidaujamų padažinių, parduodamų internete, bet tai jam nelabai įdomu – juk tai ne tos tikrosios paieškos. Kur kas įdomiau jų ieškoti pas sendaikčių prekeivius.

„Pradedi knistis sendaikčių dėžėje, pamatai kokią įdomesnę padažinę, bet ji dažniausiai būna purvina, apdulkėjusi ir atrodo visai nepatraukliai. Tačiau kai parsiveži namo, nuplauni, pamatai, kaip pasakiškai ji atrodo. Pats įdomumas tas ieškojimas“, – dalijasi vyras.

Pasak jo, paprastesnės padažinės kainuoja 3–4 eurus, įdomesnės – ir 15–16 eurų.

„Žiūrėjau Vokietijos puslapiuose – jų yra, ten irgi nelabai didelės kainos, tik atsisiųsti daug kainuoja. Tada susimąstai, ar apsimoka  siųstis“, – svarsto kolekcininkas.

Gausa: kolekcininko namuose – per 200 įvairių spalvų ir formų stiklinių padažinių. / D. Stočkaus asmeninio archyvo nuotr.

Džiugina atradimai

Paklaustas, kiek padažinių dabar jo kolekcijoje, Danas sako tiksliai neskaičiavęs, bet tikrai gerokai per 200. Dydžiai įvairiausi – nuo miniatiūrinių, apie 5 cm aukščio, iki keliolikos centimetrų.

„Tiesą sakant, mano tikslas nėra surinkti kuo daugiau – kur kas svarbiau, kokios jos, – sako pašnekovas. – Į paprastas stiklines padažines jau nelabai kreipiu dėmesio – ieškau, kad kuo būtų įdomesnė, spalva kitoniškesnė. Neseniai atsisiunčiau pirmą stiklinę juodos spalvos padažinę.“

Žmona Danutė prie vyro hobio jau įprato, nors kartais ir kreivai pasižiūri, nes jai dulkes valyti tenka. Prieš kurį laiką viena draugė padovanojo žalsvos spalvos padažinę.

„Štai mylima antroji pusė nustebino atradimu: „Žiūrėk, tu tokią jau turi, tik spalva kita.“ Pažiūrėjome atidžiau – tikrai identiškos. Savotiškai pradžiugino, dar įdomiau pasidarė“, – pasakoja Danas.

Būna, sako vyras, kad kelios vienodos atsiranda, pavyzdžiui, kai kas nors parduoda po kelias. Jei kažkokią jau turi – padovanoja ar išmaino.

D. Stočkaus asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau niekas nerenka

D. Stočkaus teigimu, pagaminimo metus ar gamintoją gana sunku atsekti, nes jokių žymėjimų ant padažinių nėra. Apie pagaminimo laikotarpį preliminariai galima spręsti pagal stiklo kokybę. Jei stiklas iki galo neišdirbtas, jame yra burbuliukų, vadinasi, gaminta iki Antrojo pasaulinio karo.

Į paprastas stiklines padažines jau nelabai kreipiu dėmesio – ieškau, kad būtų kuo įdomesnė, spalva kitoniškesnė.

„Net būna taip, kad atrodo – tokia pati padažinė, bet atidžiau į stiklą pasižiūrėjus matyti, jog skiriasi stiklas, siūlės. Kitaip sakant, gaminta tada, kai stiklo apdirbimo technologija dar nebuvo tiek išvystyta, kaip dabar. Anksčiau, kai nesidomėjau, visos jos man atrodė panašios, o dabar pažiūrėjęs į formą jau galiu orientuotis, kokio laikotarpio gaminys gali būti“, – sako kolekcininkas.

Padažinių kolekcija šeimos namuose – ne tik dėl grožio. Kai kurios jų ir naudojamos pagal paskirtį, jei prireikia.

Vis dėlto pačiam, sako Danas, vien tik paliesti, pačiupinėti – ir tai jau malonu. Traukia stiklo trapumas.

„Nesu girdėjęs, kad dar kas tokias padažines rinktų, – niekas tokių daiktų nekolekcionuoja. O mane domina būtent tai, kuo niekas kitas neužsiima“, – sako vyras.

Hobis tapo darbu

Vincentas dvylika metų dirbo klientų aptarnavimo srityje – įvairiose maitinimo įstaigose, ir jam puikiai sekėsi, mat turi talentą lengvai bendrauti, yra pozityvus, linksmas. Tačiau kažkuriuo metu tiesiog suprato, kad pervargo.

„Išėjau iš darbo, sėdėjau nuomojamame bute ir sakau sau: arba turiu kažką kardinaliai keisti, arba toliau vergausiu ir neturėsiu gyvenimo“, – prisimena pašnekovas.

Ir pradėjo jis savo gyvenimą po truputį judinti kita linkme – dirbo telekomunikacijų bendrovėje. Tačiau atėjo COVID pandemija, daugumą darbuotojų atleido, taip pat ir jį, tad turėjo daugiau laiko pagalvoti, ką iš tiesų norėtų veikti gyvenime.

„Aš vis galvojau, kad reikia atrasti kokią nors veiklą, gal hobį ir užsiimti tuo, kas man malonu, o galiausiai iš to ir užsidirbti. Vieną dieną šovė mintis, kad fotografavimas mane lydėjo nuo vaikystės, daug fotografuoju telefonu, koreguoju nuotraukas. Tačiau niekada į tai nežiūrėjau kaip į darbą. Kodėl nepabandžius išmokti fotografuoti fotoaparatu? Užsirašiau į fotografavimo kursus ir nepraėjus nė porai savaičių jau bėgiojau po visokius renginius, fotografavau krikštynas, vestuves ir, kaip sakoma, bandžiau save realizuoti“, – pasakoja V. Kašėta.

Specifika: fotografuojant veislinius šunis labai svarbu atskleisti jų ypatumus – sudėjimą, laikyseną, charakterį. / V. Kašėtos nuotr.

Atsitiktinis pasiūlymas

Buvo jo gyvenime ir dar vienas hobis – šunys. Vienu gyvenimo etapu, kai gyveno Vilniuje, Vincentas savanoriavo suplotanosiais keturkojais besirūpinančioje organizacijoje „DogSpotas“, mat nuomojamame bute nebuvo galima laikyti šuns. Tad šunis, kuriems būdavo ieškoma namų, jis pasiimdavo trumpam kaip laikinas globėjas – paglobodavo mėnesį du, kol atsirasdavo naujas šeimininkas, ir atiduodavo.

„Aš kilęs iš Druskininkų. Kai atvažiavau gyventi į Vilnių, pradžia buvo labai sunki, o atsilaikyti padėjo gyvenimo nuskriausti šuniukai. Kai pačiam sunku, padėdamas silpnesniam už save pasijunti geriau, – sako pašnekovas. – Pamenu, kai pirmą kartą nuėjau į „DogSpotą“ savanoriauti, niekaip negalėjau suprasti, kaip žmonės gali taip žiauriai elgtis su gyvūnais, tiek juos nualinti, sutraumuoti. Ir kai tą gyvūną imi globoti, jį pagydai – suteiki jam naują gyvenimą: jis atsigauna, tampa laimingas, jis tau šypsosi, uodegą vizgina. Žinojimas, kad galiu jiems padėti, suteikė man daug stiprybės.“

Ir štai kartą vienas iš „DogSpoto“ veiklos pažįstamas žmogus Vincento paklausė, gal jis nori ateiti pafotografuoti šunų parodą? „Pagalvojau, kad čia bus greiti pinigai. Nueisiu, papyškinsiu, ir tiek, – pasakoja vyras. – Nuvažiavau į parodą, labai patiko. Prifotografavau, atrodė, kad viskas pavyko puikiai, tie šuniukai gražūs. Sutvarkiau nuotraukas, įkėliau į internetą, pažįstami ėmė dalytis ir... matau, kad niekas tų nuotraukų neperka. Nelabai suprantu, kodėl – mano akimis jos labai gražios.“

Pradėjo gilintis, nuvažiuodavo į parodą ir klausinėjo, kodėl tų nuotraukų neperka, kas blogai? Taip išsiaiškino, kad veisėjams reikalingos labai specifinės nuotraukos, kuriose atsiskleistų visi jų augintinių ypatumai – sudėjimas, laikysena, charakteris. Negana to, kiekvienai veislei reikalavimai vis kiti.

V. Kašėtos nuotr.

Teko daug mokytis

Štai čia ir prasidėjo sudėtingoji Vincento kelionės į šunų pažinimo pasaulį dalis. Jis vaikščiojo į seminarus apie šunų veisles ir joms taikomus standartus, pradėjo domėtis konkrečiomis veislėmis, jų ypatybėmis.

Prieš parodas įdėdavo skelbimą į internetą, kad ieško, kas iš veisėjų galėtų jį pavėžėti iki parodos, o pakeliui kalbėdavosi apie tą veislę – kaip fotografuoti, ko nefotografuoti ir pan. Sužinojo, kad yra tokie dalykai kaip parodinė pusė, neparodinė pusė, šuo realybėje gali gerai atrodyti, bet nuotraukoje – prastai, jeigu jis bus blogai nufotografuotas.

Sudėtinga ši „virtuvė“: įtikti šunų šeimininkams nelengva, nes, kaip sakoma, kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias.

„Į kinologiją labai daug teko įsigilinti, nes tam, kad galėtum fotografuoti šunį, pirmiausia turi žinoti šuns anatomiją. Žinodamas anatomiją, matai, kaip šunį fotografuoti, kokius dalykus paslėpti, – sako V. Kašėta. – Kai man pasakė, kad yra šuns parodinė pusė, neparodinė pusė, galvojau: ta prasme? Tačiau taip yra. Pavyzdžiui, šuo yra trispalvis, o šuniukas gimsta toks, kad vienoje pusėje yra visos trys spalvos, kitoje – kurios nors spalvos kailio mažai, vadinasi ji – ne parodinė.“

Yra ir daugiau specifinių dalykų, niuansų, kuriuos reikia žinoti fotografui. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai visada yra fotografuojami iš šono ir iš priekio, turi būti vadinamoji zuikio stovėsena, fotografuojamas iš priekio turi sėdėti, o liežuvis turi būti iškištas. Tad jeigu šeimininkas nori portretinės nuotraukos, prieš fotosesiją jis turi nuvarginti vokiečių aviganį, kad jis iškištų liežuvį.

Kai kurių veislių šunų ausys nuotraukose visada turi būti stačios, o jei šuo baikštus, jo ausis pastatyti yra labai sunku.

„Kitiems daug juoko būna, kai fotografuoju, – tenka šokinėti apie šunis kaip apie mažus vaikus. Ir šiaip padaryti gerų nuotraukų – nelengvas darbas. Sudėtinga ši „virtuvė“: įtikti šunų šeimininkams nelengva, nes, kaip sakoma, kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias“, – sako pašnekovas.

Darbas: šunų parodose V. Kašėtai tenka fotografuoti įvairiausių veislių šunis ir jų vedlius ar šeimininkus. / V. Kašėtos nuotr.

Darbas teikia malonumą

„Per dvejus metus sužinojau daugybę informacijos. Kaip sakoma, prasimušiau ir pradėjau žmonėms duoti tai, ko jie nori. Dabar mane pradėjo samdyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad dirbu ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Šiais metais planuoju pakeliauti ir save parodyti kitose Europos šalyse – nersiu į dar platesnius vandenis. Norisi tą savo patirtį parodyti ir pasidalyti su žmonėmis“, – sako V. Kašėta.

Jis teigia jaučiantis, kad toks darbas – jo ateitis, todėl žino, kad dar teks nemažai mokytis, tobulėti, investuoto jėgų ir laiko. Vis dėlto važiuodamas į parodas nesijaučia dirbantis, nes šis darbas jam teikia malonumą, atmosfera, kuri tvyro ore, bendravimas su šunis mylinčiais žmonėmis jį įkrauna.

„Kai darbas teikia malonumo, manau, tik laiko klausimas, kada ateis sėkmė, – svarsto fotografas. – Dabar dažnai savęs klausiu, kodėl tiek metų reikėjo laukti, kad savo hobį paversčiau darbu, ir galėčiau 100 proc. mėgautis tuo, ką darau. Linkiu visiems atrasti tai, kas teikia malonumą, kad galėtumėte mėgautis tuo visą likusį gyvenimą.“

V. Kašėtos nuotr.

Namuose – du prieglaudinukai

Nors nuolat sukasi tarp veislinių šunų, Vincentas namuose augina du šunis, paimtus iš prieglaudų: kalytę Bellą ir patinėlį Foxį.

„Manęs visi klausdavo: Vincentai, kada tu turėsi šunį? Štai, turiu, ir labai džiaugiuosi, kad turiu savo preiglaudinukus. Kitaip gyvenčiau jau su kokiais penkiais šunimis ir ne fotografuočiau, o bėgiočiau su jais ringe ir važinėčiau po parodas visame pasaulyje. Už to labai lengva užsikabinti – tereikia nueiti į parodą, pamatyti, ir tave tai įtraukia“, – tikina fotografas.

Vis dėlto jis teigia veislinio šuns nelabai ir norėjęs. Jam namie labiau reikėjo draugo, kursi dūktų, krėstų išdaigas, bendrautų. Parodiniai šunys, jo akimis, pripratę prie tam tikros elgsenos, tvarkos, jiems keliamų reikalavimų, gal net savotiškai pavargę.

Kitas dalykas – vyrui širdis neleido pirkti šuns už pinigus, kai žinai, kad yra pilnos prieglaudos labai gerų šunų, kuriems reikia saugių namų, ir kurie be galo tave mylės ir visą savo gyvenimą tau atiduos. Na ir kas, kad jie neveisliniai.

Su prieglaudų šunimis nesusidūrę žmonės dažnai įsivaizduoja, kad tokie augintiniai, ypač jeigu jie jau nukentėję nuo žmonių, yra nekontroliuojami, neįmanoma jų išdresuoti. Vincento įsitikinimu, jeigu su šunimi dirbi – būna ir rezultatas. Reikia eiti su juo į užsiėmimus, paklusnumo pamokas, bendrauti, komunikuoti.

„Jeigu jam duodi meilės, kad ir kaip jis buvo traumuotas prieš tai, bėgant laikui jis atsakys tau tuo pačiu“, – neabejoja pašnekovas.

V. Kašėtos nuotr.

Skirtingos istorijos

Savo Foxį Vincentas pasakoja pirmą kartą pamatęs feisbuke – „Tautmilės prieglauda“ skelbė, kad, kad šiba veislės šuo ieško šeimininko.

„Pažiūrėjau į tą nuotrauką ir labai to šuns užsinorėjau. Parašiau į prieglaudą, bet man pranešė, kad jo jau atvažiuoja pasiimti. Dėl visa ko palikau savo kontaktus. Ir po dviejų dienų man parašė jį pasiėmęs žmogus, klausdamas, ar aš vis dar noriu jį paimti, – pasakoja V. Kašėta. – Atvežė man jį 2 val. nakties. Šuo buvo labai traumuotas, matyt, muštas, liesas, labai bijojo tamsos, narvų. Kiek žinau, jis buvo laikomas veisimui nelegaliai ir jam kažkaip pavyko pasprukti.“

Foxis fotografo namuose gyvena jau dvejus metus. Jį vedė į paklusnumo pamokas, į baseino procedūras, socializavo. Dabar jis klauso, rodo susidomėjimą, reaguoja, – tiesiog reikėjo laiko.

Foxiu jį pavadino todėl, kad jis gudrus kaip lapinas. Pavyzdžiui, apsimeta kad negirdi šeimininko, nemato, bet vos nuskambėjus žodžiams „einam į kiemą“ – dingsta visi apsimetinėjimai.

O Bella Vincento namuose atsirado siekiant išjudinti Foxį. „Planavau turėti tik vieną šunį, bet žinovai man patarė: pabandyk paimti iš prieglaudos jaunesnę patelę, – pasakoja vyras. – Ir patikėkite, kai atsirado panelė namuose, Foxis atgijo. Kai anksčiau numesdavau jam žaislą, jis nereaguodavo. Kai atsirado antras šuo, jis tą žaislą iš Bellos atimdavo, nusinešdavo į guolį ir paslėpdavo. Kaip ten bebūtų, jis yra medžioklinis šuo ir jam tereikėjo atgaivinti instinktus saugoti grobį.“

Kalytė Bella buvo paimta iš šeimos, kurioje gyveno pririšta prie būdos ant vos pusmetrio ilgio grandinės. Atvažiavo į Vincento namus pūkų kamuoliukas, o dabar jau išaugo į sportišką šunį, turintį daug terjero bruožų ir savybių – kovinga, energinga, bėgli, turi medžiotojo instinktą. Tad jei šeimininkas sulaukia klausimo, kokios ji veislės, visad atsako: mano bellterjeras.

„Bella ją pavadinome, nes yra tikra gražuolė, – sako pašnekovas. – Įdomiausia, kad kai tik pastatau fotografavimo stendą, pasiimu kamerą – ji atbėga, atsisėda, ausys stačios – pozuoja. Tikra Bella.“