K. Butautienė: psichologas – tarsi veidrodis | kl.lt

K. BUTAUTIENĖ: PSICHOLOGAS – TARSI VEIDRODIS

Medicinos psichologė Karolina Butautienė keletą metų dirbo pataisos namuose, o šiuo metu darbuojasi su globojamais vaikais ir jų globėjais Kėdainių pagalbos šeimai centre. Specialistė tikino: darbas šioje srityje yra kur kas sudėtingesnis nei su nuteistaisiais.

Vaikų patirtys pribloškia

"Kartais sudėtinga patikėti, jog biologiniai tėvai gali šitaip emociškai ir fiziškai žaloti savo vaikus, – teigė psichologė. – Sunku suvokti, bet dėl priklausomybės nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų jie gali atsisakyti savo vaikų globos ar net jų visai atsižadėti. Bet vėlgi, sunku teisti – dažniausiai patys tinkamo pavyzdžio vaikystėje neturėję tėvai negeba patenkinti ir savo vaikų psichologinių poreikių."

K.Butautienė tikino, kad tenka išklausyti tokių pasakojimų, kad net sunku suvokti, ką vaikams tenka patirti pačioje artimiausioje aplinkoje.

Savo šeimoje, kur turėtų jaustis emociškai saugūs, būti prižiūrėti, aprūpinti ir mylimi, vaikai kenčia nuo psichologinio ar fizinio smurto, elementarios nepriežiūros ar net seksualinio išnaudojimo.

Dažnai vaikus po tokių skaudžių patirčių lydi depresijos, valgymo sutrikimai, emociniai ir elgesio sunkumai, bandymai nusižudyti ir kitos psichologinės problemos.

Vaikystė – labai svarbus asmenybės vystymuisi laikotarpis. Tai, kuo vaikas gyvena, ką mato, kaip su juo elgiasi artimieji, yra veiksniai, nuo kurių priklauso, kokia asmenybė išaugs, koks suvokimas, elgesys ir emocijos lydės ateityje.

"Todėl bendromis jėgomis, suteikdami kompleksinę pagalbą kartu su globėjais ir specialistais, stengiamės atkurti vaiko psichologinės savijautos pusiausvyrą. Tačiau visiškai atitaisyti padarytos žalos kartais būna tiesiog neįmanoma, psichologinės problemos ar sunkumai gali vėl iškilti ateityje bet kuriuo gyvenimo momentu", – pastebėjo K.Butautienė.

Mama visada lieka mama

Kad ir kokias skaudžias patirtis būtų patyrę vaikai, apie savo biologines mamas jie visada atsiliepia su didžiausia šiluma ir dega noru sugrįžti pas jas.

Mamos idealizavimas būdingas daugumai globojamų vaikų, net tų, kurie iš mamų patyrė psichologinį ar fizinį smurtą, visišką nepriežiūrą ar tiesioginį atstūmimą.

"Tai keistas fenomenas, tačiau šiems vaikams net ir po beprotiškai skaudžių patirčių biologinės mamos yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje, jos idealizuojamos ir vertinamos net ir tada, kai mamos akivaizdžiai nerodo iniciatyvos susigrąžinti savo atžalų, – pastebi specialistė. – Dažnas reiškinys, kad sulaukę pilnametystės vaikai, išėję iš bendruomeninių globos namų, grįžta gyventi pas savo biologinius tėvus, nepaisant jų gyvenimo būdo."

Psichologė taip pat atkreipė dėmesį, kad tėvai dažnai dėl atžalų atėmimo kaltina institucijas ir specialistus.

"Tačiau galiu patikinti, kad šiaip sau vaikai nėra atimami iš biologinių tėvų, o esant norui, sukuriamos visos sąlygos vaikus susigrąžinti. Iš esmės viskas priklauso nuo tėvų motyvacijos. Yra atvejų, kai tėvai deda visas pastangas susigrąžinti vaikus ir šie sėkmingai grįžta į biologines šeimas", – tvirtino K.Butautienė.

Ji pastebi, jog būna ir atvejų, kai ir globėjų šeimoje augę vaikai atranda nepaprastai tvirtą ryšį su globėjais. Globėjų įdirbis tokiais atvejais būna nepaprastai didelis, nes auginti svetimas atžalas – itin didelis iššūkis. Tokių vaikų ankstesnė patirtis dažnai lemia elgesio ir emocijų sunkumus, tai pažeidžiami vaikai, deramai jų socialinei elgsenai sukurti reikia labai daug laiko ir pastangų.

"Galiu pasidžiaugti, kad mano darbinėje patirtyje pasitaikė nemažai atsidavusių ir prasmę auginti svetimus vaikus atradusių globėjų", – teigė psichologė.

Sekti paskui "klientą"

Ypač sudėtingas darbas – su paaugliais. Reikia daug įdirbio, kol randamas terapinis ryšys su jais. Psichologas privalo būti kūrybingas ir atsižvelgti į kiekvieną "klientą", jo amžių, poreikius, gyvenimo stilių ir kitus dalykus.

Reikia derintis prie žmogaus ir "sekti" paskui jį. Netgi jei tai – besikeikiantis paauglys.

"Tenka kalbėti jam suprantamu žargonu, domėtis paauglį dominančiais dalykais, kad jis galėtų manimi pasitikėti ir atsiskleisti. Kalbėti "kliento" kalba kartais būna sudėtinga, tačiau imiesi įvairiausių triukų, kad tik galėtum prieiti prie jo sužalotos sielos. Neretai tenka imtis įvairiausių metodikų ryšiui užmegzti – žaisti stalo žaidimus, pasivaikščioti, naudoti meno, žaidimo terapijas bei kitas technikas. Vis dėlto koks kvalifikuotas specialistas psichologas bebūtų, to ne visada pakanka rezultatui pasiekti", – pastebėjo medicinos psichologė.

Dažnai klaidingai manoma, jog vos per kelias konsultacijas psichologas privalo padaryti stebuklus ir pasiekti pokytį "kliento" elgesyje. Tačiau, šiaip ar taip, rezultatas priklauso nuo abiejų pusių pastangų. Psichologas tik nukreipia ir rekomenduoja, tačiau neverčia daryti to, ko daryti pats "klientas" nėra pasiruošęs.

"Psichologas – tarsi veidrodis, kuris leidžia žmogui savąjį gyvenimą pamatyti iš šalies, o tada tik jis pats sprendžia, ką nori daryti su tuo, kas atsispindi veidrodyje. Galiu pasidžiaugti, kad mano darbo praktikoje teko stebėti "klientų" pokyčių, nors nedidelių, tačiau jiems itin reikšmingų", – teigė K.Butautienė.

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Linkim

Gerb. Karolinai sėkmės jos nelengvame darbe. Neduok Dieve, pamatyti niekam vaizdus, kaip tėvai atsisako savo mažų vaikų, o jie vis tiek tiesia savo rankeles prie gimdytojų. Tai yra siaubas, kurį gali atlaikyti ne kiekvienas....

Butelys

Psichologė kaip butelis, kuo dažniau vartoji, tuo labiau traukia.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS