KALĖDOS AR NAUJIEJI METAI?

Kalėdų stebuklu daugelis lietuvių patikėjo, kai į jų namus ėmė belstis nebe Senis Šaltis, o Kalėda. Tiesa, kai kurie dabartiniai trisdešimtmečiai dar prisimena laikus, kai dovanų gaudavo ir per Kalėdas, ir per Naujųjų metų šventę.

Milicija valgyti nedraudė

Penkerius metus nuo 1990-ųjų Klaipėdos tarybai vadovavęs Vytautas Čepas prisimena sovietmetį, kai kaimynai įskųsdavo milicijai prie stalo švenčiančiuosius religines šventes.

"Bet nelabai ką jiems tada galėjo prikišti, juk valgyti neuždrausi. Tiesa ir tai, kad žmonės labiau bijojo, nei buvo realus pagrindas tai daryti. Labiausiai baiminosi partiniai funkcionieriai ir mokytojai. Paskutiniuosius porą dešimtmečių niekas dėl tokių dalykų žmonių negaudė, labiau baugino. Tas gąsdinimas vyko labai gudriai, plito pasakojimai apie neva realias nubaustų, iš darbo išmestų žmonių istorijas – prisiminė V.Čepas. – Juk Kalėdas švęsti nebuvo uždrausta, tik buvo labai akcentuojamas Naujųjų metų sutikimas. Kiek dainų buvo sukurta. Valdžia pasirūpindavo, kad Naujųjų sutikimas būtų įspūdingas ir užgožtų net mintį apie Kalėdas. Todėl Naujųjų šventimas daugeliui žmonių buvo didžiausia metų šventė."

Sovietmečiu eglutė miesto aikštėje paprastai atsirasdavo prieš pat Kalėdas.

Žaliaskarė džiugindavo klaipėdiečius neilgai, tad žmonės skubėdavo ja pasidžiaugti, prie jos susirinkdavo daug miesto gyventojų ir atvykėlių.

Tada nebuvo ir lenktynių tarp miestų, kuri eglutė gražiausia.

Šventė – kaip protestas

Iš Biržų krašto kilęs V.Čepas jau seniai – klaipėdietis. Čia ilgą laiką gyveno ir jo mama.

Vyras prisimena, kad ir giliu sovietmečiu šeimos nariai Kūčių vakarą neplanuodavo nieko kito, tik apsilankymą pas mamą.

Tai buvo ypatingas vakaras ne tik dėl išskirtinių vaišių stalo. Labiausiai įsiminė buvimas kartu, pokalbiai apie šeimos narius, metų įvykius, džiaugsmas susitikus visiems kartu.

Klaipėdietis masinių renginių organizatorius Algirdas Guzauskas prisimena, kad apie 1988-uosius uostamiestyje žmonės jau nebeslėpė švenčiantys Kalėdas.

Senio Šalčio virtimo Kalėdų Seneliu nuopelnas priskirtinas kunigams.

Jie pirmieji dar nepriklausomybės priešaušryje pradėjo mokyti, kad lietuvių personažas yra Kalėdų Senelis, šlyžikais vadinti kepiniai virto kūčiukais.

Kunigai ragino švęsti būtent šią šventę, ateiti į Piemenėlių mišias.

Naujieji metai tada pamažu ėmė virsti kuo nors labai neišsiskiriančia švente, audringiau švenčiama jaunų žmonių.

Lietuviai atsisuko į katalikybę, uoliau šventė Kūčias ir Kalėdas.

Apie senuosius šių švenčių papročius pasakojo Etninės kultūros centro darbuotojai, aiškinę apeigų ir tradicijų prasmę, mokę gaminti valgius Kūčių stalui, pasakoję apie simbolius.

Dovanų gaudavo dukart

Religinių švenčių grįžimas buvo dar viena protesto prieš sovietizmą apraiška ir grįžimas prie savo šaknų.

Būtent tuo metu atsirado takoskyra kai kuriose mišriose šeimose.

A.Guzauskas pažinojo ne vieną sutuoktinių porą, kurios vaikams gruodžio 25-ąją dovanų atnešdavo Kalėdų Senelis,o Senis Šaltis – sausio 1-ąją.

Vaikams tai teikė tik daugiau džiaugsmo, o tėvams prireikė ne vienerių metų apsispręsti, kada ir kas turi apdovanoti jų atžalas.

Galiausiai Lietuvoje šią kovą laimėjo Kalėdų Senelis, bet jo kolega raudonais kailiniais dar ir dabar lanko vaikus po Naujųjų metų iki pat sausio vidurio, kai stačiatikiai pagal senąjį kalendorių švenčia senuosius Naujuosius metus.

Daugybę metų vienu linksmiausių uostamiesčio Kalėdų Senelių vadintas Klaipėdos muzikinio teatro senbuvis Stasys Rezgevičius pastebėjo, kad pakilesnė nuotaika jaučiama iki Kalėdų organizuojamuose renginiuose.

Vėliau emocijos atslūgsta, naujamečiai vakarėliai nebebūna tokie pakilūs ir kupini džiaugsmo.

"Ėdimo maratonas"

"Man labai gaila, kad dabar Kūčios ir Kalėdos tapo tikra našta. Ypač moterims. Jos išgyvena nerimo laiką dėl laiko trūkumo, kepa, verda, maisto prigamina devynias galybes. Paskui šeima turi visa tai valgyti kelias dienas iš eilės. Moterims tai ne šventė, o juodo darbo metas. O dar tie beprasmių, dažniausiai nereikalingų dovanų pirkimai. Dėl jų vargas ir perkantiems, ir jas gavusiems, juk dažnai nežinome, kur jas dėti. Vietoje ramybės ir malonaus pabuvimo drauge Kalėdos – didelio nerimo metas. Paradoksalu, bet sovietmečiu Kalėdos turėjo daug didesnę prasmę nei dabar. Dabar tai yra viso labo vartotojų puota. Prekybininkams tai – proga atsikratyti blizgančio šlamšto. Dabar, kai tik vaikai pradeda plėšti dovanų pakuotes, šventė baigiasi", – įsitikinęs V.Čepas.

Jis mano, kad Kalėdos neilgai tebuvo ypatingos. Viskas pasikeitė maždaug po penkerių metų atgavus nepriklausomybę, kai žmones pradėjo vilioti ką tik atsiradę prekybos centrai.

Prekybos magnatai suinteresuoti, kad Kalėdos prasidėtų dar lapkričio pradžioje, dar nenuvytus Vėlinių puokštėms. Parduotuvės tapo pagrindiniu šventės atributu.

Musulmonai meldžiasi Alachui, mums vienintelis šventas dalykas – vartojimas.

"Musulmonai meldžiasi Alachui, mums vienintelis šventas dalykas – vartojimas. Be saiko perkame blizgučius, puošmenas, maistą. Viena didžiausių aktualijų prieš šventes – kaip nepersivalgyti. Regis, per Kūčias susirenkame tik prisikimšti pilvų. Tai ne tik nesveika, bet ir moraliai labai šlykštu, rami šeimos susibūrimo šventė paverčiama ėdimo maratonu. Per televiziją ištisai rodomos banalybės: kaip Kalėdų Seniai plaukė, bėgo, skrido ar dar ką veikė. Šventė netenka turinio, šventumo. Reikia tikėtis, kad žmonės pamažu supras, kad tarp susikaupimo ir apsipirkimo yra didžiulis skirtumas", – savo poziciją aštriai dėstė V.Čepas.

Senelis – ir suaugusiesiems

S.Rezgevičius atviravo, kad vos įžengęs į namus suprasdavo, kas šeimoje svarbiau – šv. Kalėdos ar Naujieji metai.

Nors dabar stengiamasi, kad abiejų švenčių metu lūžtų stalai, sulyginti šių švenčių neįmanoma.

Ten, kur svarbesnės Kalėdos, kartu su vaikais Senelį priima ir šeimos nariai.

Į ypatingo personažo vaidmenį įsijautęs aktorius jausdavosi labai pamalonintas, kai visi šeimos nariai susėsdavo kartu, drauge juokaudavo ir išdykaudavo.

Pabūti tikruoju šventės stebuklu aktoriui yra didžiausia dovana. Kartą jam net teko prekybos centro vitrinoje praleisti kelias valandas.

Smalsieji vaikai pastebėdavo, kad jis – gyvas žmogus, o ne butaforija.

Suaugusieji dažniausiai nepatikėdavo, kad mažieji matė Senelį sumirksėjus ar pajudėjus.

Pažadėjo vaikams sniegą

Ne vienerius metus Kalėdų rytą S.Rezgevičiui tekdavo keliauti į vieną Karklės kaimo Juozų gatvės sodybą žadinti vaikų.

Senelio rūbais pasipuošęs vyras iš tolo pradėdavo groti trombonu. Dėl to kaimynų vyrai jį gainiodavo, prašydami netrukdyti miego.

"Kalėdų Senelis man labiau stebuklų personažas, jis labiau lietuviškas, nemoku paaiškinti kuo, bet jis tikrai skiriasi nuo Senio Šalčio", – teigė S.Rezgevičius.

Parašiutizmo ir skraidymo parasparniu entuziastas S.Rezgevičius dažnai seka detalias orų prognozes.

Tad kartą lankydamasis vienoje mokykloje jis puikiai išnaudojo šias savo žinias pakelti Kalėdų Senelio autoritetą.

Po šventės atsisveikindamas su mokinukais jo vaidinamas Senelis pranešė džiugią žinią – jis pasirūpino, kad dar tą pačią dieną pradėtų snigti.

Po pietų iš dangaus tikrai pažiro snaigės.

Netrukus mokytoja paskambino S.Rezgevičiui. Atsiliepęs jis išgirdo vaikų choru šaukiamą "Ačiū! Ačiū!" Jie patikėjo, kad stebuklas įvyko.

Kartą vienuose vaikų globos namuose nuo kelių nulipti nenorėjęs berniukas sugraudino S.Rezgevičiaus širdį.

Vaikas apsikabino Kalėdų Senelį, verkė ir guodėsi, kad kažkoks Serioga jį skriaudžia, prašėsi eiti kartu. Aktoriui teko griebtis gudrybės ir aiškinti vaikui, kad jis gyvena toli toli, kur labai šalta ir berniukas neišgyventų.

Iš mažųjų lūpų – keiksmai

S.Rezgevičius pripažino, kad užplūdus naujoms vertybėms jis ryškiai pajuto Kalėdų Senelio personažo devalvaciją.

Kai atsirado nauja verslininkų karta, jų visko pertekusių vaikų nebeįmanoma kuo nors nustebinti ar pradžiuginti.

"Vaikai tapo gruboki, nebesupranta, kaip bendrauti. Juos sudominti pasisekdavo tik tada, kai išdalydavau visokių mušamųjų instrumentų ir prašydavau padėti man groti ar visi drauge imdavome žygiuoti po kiemą. Pastaruoju metu kai kurie net nepakildavo nuo kompiuterio ar televizoriaus. Kartą berniukas man pareiškė: "Ai, vis tiek tu man krano neatneši, – prisiminė S.Rezgevičius. – Vaikų globos namuose išgirdau šiurpų eilėraštį: "Eglutė skarota, eglutė žalia, padėjau granatą ir jos nebėra." Bet ir tai buvo niekis lyginant su penktokais, pas kuriuos lankėsi mano kolegos – muzikantas ir Senelį įkūnijęs artistas. Mokytojos kitame kambaryje gėrė kavutę, o vaikai tiesiai šviesiai rėžė: "Seni, duok dovanas ir py...nk iš čia!" Muzikantas bandė juos sugėdinti: "Vaikučiai, čiagi Kalėdų Senelis." Ir jam teko išgirsti kartų žodį: "Ir tu eik na..." Man pačiam vaikas kartą skaudžiai įspyrė, nes nepatikėjo, kad esu Senelis."

Kalėdų ir Naujųjų metų šventės skiriasi ir ritualais. Per Kalėdas nėra įprasta leisti fejerverkus. Tačiau prekeiviai pakeitė ir šį paprotį.

Dabar nuo gruodžio pradžios, kai tik prasideda prekyba pirotechnikos priemonėmis, kaimuose ir miestuose ima poškėti petardos.

V.Čepas užsiminė, kad petardų išgąsdintas jo šuo bijo išeiti į lauką. Lankupiuose, kur vyras turi sodybą, spalvingi fejerverkai į dangų kilo net Kūčių vakarą.