Trečius metus trunkantis karas Ukrainoje verčia nerimauti ir Klaipėdoje priebėgą radusius ukrainiečius. Ką daryti, jei ir Lietuva taps agresorės taikiniu? Kiekvienas sau į šį klausimą atsako savaip.

Norėjo dirbti vaistininke

Klaipėdos autobusų stotyje dažną dieną dirba vaistininkė, ant kurios darbo rūbo prisegta lentelė su užrašu „Tetiana“.

Ukrainietė Tetiana Shamara gražiai lietuviškai klientams pataria, kaip vartoti vaistus. Moteris puikiai išlaikė ir Lietuvos Konstitucijos egzaminą.

Iš Černigovo atvykusi moteris paskubėjo palikti gimtą šalį, siekdama apsaugoti savo vaiką nuo pražūties ir traumuojančių karo baisumų. Jai užteko išgyventi vieną naktinį bombardavimą, kai griuvo gretimas namas, ir jos šeima apsisprendė išvykti.

„Visą naktį sėdėjome apsikabinę buto koridoriuje ir meldėmės. Išlikome gyvi ir nusprendėme, kad turime gelbėtis. Mes su dukra išvykome, vyras liko Ukrainoje. Daug kartų per dieną ieškau internete žinių iš Ukrainos, prie karo neįmanoma priprasti“, – kalbėjo T. Shamara.

Klaipėdoje moteris artimiau bendrauja su dukros bendramokslių mamomis, mergaitė lanko Tarptautinę Ukrainos mokyklą, nes tėvai neabejoja – ateis diena, kai karas baigsis, o mergaitei teks lankyti savo mokyklą ir egzaminus laikyti gimtąja kalba.

„Labai viliamės pergalės, sunku galvoti apie karo veiksmus, apie korupciją mūsų šalyje, politikos peripetijas. Suprantu, kad daug ko nežinome, todėl stengiuosi nesigilinti į politiką, tik laukiu karo pabaigos“, – kasdienėmis mintimis dalijosi moteris.

Vaistininkė džiaugiasi tapusi gera drauge su bendradarbėmis lietuvėmis. Klausinėjama apie lietuvių kalbos pamokas atviravo – labai stengėsi mokytis, kad galėtų dirbti savo mėgstamą darbą. Tėvynėje dirbusi vaistinės vedėja Klaipėdoje T. Shamara kurį laiką buvo vaistininkės padėjėja.

Pastangos: T. Sydorenko Klaipėdoje dirba savo mėgstamą darbą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Surengė bendrą koncertą

Ukrainos artistas, bajanistas Oleh Podolskij iš Černigovo Klaipėdoje gyvena su žmona ir trimis savo vaikais. Per plauką išvengęs žūties, kai į jo namus įsiveržė okupantai, muzikas Klaipėdoje dabar jaučiasi gerai.

Jis džiaugiasi, kad ilgokai Klaipėdoje uždarbiavusi valydama patalpas žmona Ivanna pagaliau gali dainuoti, ji jau dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Dainininkė moteris drauge su sutuoktiniu neseniai surengė koncertą bendruomenės namuose Debreceno gatvėje.

Profesionaliai parengtas pasirodymas pakėlė nuotaiką ukrainiečiams ir klaipėdiečiams. Emocijos daugeliui žiūrovų išsiveržė ašaromis – karo baisumų draskomos šalies vaizdai ekrane ir ukrainietiškos dainos nepaliko abejingų.

Palaikyti bendradarbės atėjo ir keli teatro darbuotojai. Ivannai tai buvo didelė moralinė parama.

Karo pradžioje O. Podolskij nuo apšaudymų slėpėsi kaimynų namo rūsyje.

Dabar jis tikina gyvenantis gerai, turi labai daug darbo, dažną vakarą iš repeticijų namo grįžta tik vėlai vakare. Šeima Klaipėdoje jaučiasi saugiai.

Čia lankėsi ir Ivannos mama, ji yra dainininkė, nusipelniusi Ukrainos artistė. Visa šeima drauge koncertavo keliose Lietuvos vietose ir susilaukė puikių atsiliepimų bei palaikymo.

Namus paliko dukart

Klaipėdoje gyvena ir mylimą darbą dirba smuikininkė Tetiana Sydorenko.

Jai teko iš namų bėgti dukart. T. Sydorenko augo mažame šachtininkų miestelyje netoli Dnipro miesto. Baigusi mokslus Donecke ten liko, sukūrė šeimą, įsigijo būstą ir laimingai gyveno iki 2014-ųjų, kai Rusija užgrobė kraštą. Tada jos šeima paliko namus ir išvažiavo pas tėvus į Dniprą.

„Nors iki namų buvo vos kelios dešimtys kilometrų, nė karto ten nesilankiau. Buvo baisu, pavojinga ir labai slogu. Gyventi prie rusų valdžios mes nenorėjome, neliko nieko ukrainietiško, viskas nukreipta prieš mano šalį, viskas rusiška. Butą užleidome pažįstamiems žmonėms, guodžia tai, kad ne svetimi ten šeimininkauja. Didžioji dauguma mūsiškių išvažiavo, ten liko tik vyro močiutė, kuri nenori palikti savo namų“, – apie pirmą pabėgimą pasakojo muzikantė.

Dnipre gyvenimą jos šeimai teko kurti iš naujo. Moteris įsidarbino vietos filharmonijos simfoniniame orkestre. Tada ji nė nenujautė, kad ir antrus namus teks palikti.

Kai 2022-ųjų vasarį prasidėjo puolimas, šeima persikėlė į kaimą pas tėvus, bet nuolatiniai sprogimai vertė galvoti, kaip išlikti gyviems. T. Sydorenko sūnui buvo 15 metų, tėvai nusprendė gelbėti vaiką.

Mes niekur nebėgsime, ginsime Lietuvą, ji mums tapo antraisiais namais.

Atgaivą teikia jūra ir daina

Paraginta Vilniuje įsikūrusios draugės, moteris pradėjo darbo paieškas Lietuvos orkestruose.

„Iki tol niekada nebuvojau Lietuvoje, girdėjau tik iš pažįstamų apie šią šalį. Kartą dar iš Dnipro važiavome į gastroles Ispanijoje, autobuso vairuotojai buvo lietuviai. Jie labai gražiai pasakojo apie savo tėvynę, didžiavosi ja, rodė vaizdo įrašus. Kai prasidėjo karas, daug mano pažįstamų išvažiavo į Lietuvą ir pasakojo, kaip nuoširdžiai lietuviai priėmė mūsų žmones, kad lietuviai – šventi žmonės, labai padeda mūsiškiams. Tuo įsitikinau ir ieškodama darbo šioje šalyje, visi buvo labai geranoriški“, – prisiminimais dalijosi T. Sydorenko.

Moteris džiaugiasi 2022-ųjų kovo gale apsigyvenusi būtent Klaipėdoje, kur kasdien gali matyti jūrą, pamilo mūsų miestą, kuris nėra pernelyg didelis, bet ir ne mažas, turintis ypatingą istoriją.

Tetiana jau kalba lietuviškai ir prisipažįsta nenorinti bendrauti rusų kalba.

„Lietuviškai bendrauju darbe, vis dar lankau lietuvių kalbos kursus, džiaugiuosi, kad mokytojos malonios, o pamokos – įdomios, mums rengiamos ekskursijos, matau, jog Lietuvos valstybė stengiasi, kad mes čia apsiprastume“, – džiaugėsi T. Sydorenko.

Moteris nuolat ragina ir savo tėvus palikti namus, bet jie vis dar tikina: „Vse bude dobre“ ir tikisi geresnių laikų.

Klaipėdoje moteris turi daug draugų tėvynainių, širdies sunkumą išvaiko galimybė dainuoti ukrainietiškas dainas O. Podolskio vadovaujamame ansamblyje.

T. Sydorenko pasakojo, kad būtent gaivus pajūrio vėjas, jūros vaizdas ir galimybė išdainuoti savo gėlą padeda sutramdyti emocijas, kurios užplūsta išgirdus apie žuvusiuosius tėvynėje.

Oleh ir Ivanna Podolskij / Asmeninio archyvo nuotr.

Ėmė kalbėti nesąmones

Kalbėdama apie santykius su negeranoriškais žmonėmis, moteris pasakojo apie rusakalbį kaimyną.

Pradžioje jai atrodė, kad tai normalus žmogus. Požiūris pasikeitė, kai kartą jis pakalbino T. Sydorenko, norėjo sužinoti, kaip Ukrainoje reikalai.

Vyras staiga pradėjo aiškinti, kad ukrainiečiai patys save sprogdina ar bombarduoja. Bandymai pasakoti, kad tai daro Rusijos kariuomenė, baigėsi visiškai nesuvokiamu pareiškimu: „Vadinasi, taip ir reikia.“ Po tokių kalbų bendrauti su šiuo žmogumi moteriai neliko jokio noro.

Moteris džiaugiasi galinti sutikti savus žmones Tautinių kultūrų centre, nesijaučia vieniša ir todėl, kad sutinka tautiečių sporto klube, masažo kabinete, parduotuvėje ar tiesiog gatvėje. Ypač gera jai lankytis ukrainiečių paramos centre, kur renkasi savanoriai.

„Darbe labai draugiška atmosfera, lietuvės tapo tikromis draugėmis, svečiuojamės vienos pas kitas. Puikūs santykiai susiklostė su baltarusiais, kurie taip pat buvo priversti bėgti iš savo šalies“, – dėstė lietuviškai jau kalbanti ukrainietė.

Darbo pradžioje vaistinėje dirbanti T. Shamara nešiojo ženkliuką – širdelę su ukrainietiška vėliava.

„Vienintelį kartą senas vyras parodė į mane pirštu ir pasakė: „Žiūrėkite, benderovka dirba.“ Daugiau tokių žmonių nesutikau. Dažniausiai kalbu lietuviškai, jei negebu teisingai išsireikšti, paaiškinu, kad dar tik mokausi“, – patirtimi dalijosi moteris.

O. Podolskij atvirai kalbėjo girdėjęs įvairių vietos žmonių pasakymų. Vieni reiškia užuojautą ir paramą, kiti į akis drebia: „Važiuokite į savo Ukrainą.“

Apie ateitį – skirtingai

„Mus, ukrainiečius, čia maloniai priėmė. Visi dirbame, čia mokame mokesčius, padedame vieni kitiems, patys savimi pasirūpiname, dalyvaujame Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūriniame gyvenime, todėl nesijaučiame išlaikytiniai. Iš pašalpų čia niekas iš mūsiškių negyvena. Aišku, girdime kalbas, kad įveikę Ukrainą rusai puls Lietuvą. Klaipėdoje daug vyrų iš Ukrainos, pasikalbame apie viską, mūsų nuomonė tokia – mes niekur nebėgsime, ginsime Lietuvą, ji mums tapo antraisiais namais“, – tvirtai kalbėjo O. Podolskij.

Atviraudama apie vis dažniau girdimas kalbas, jog Rusija puls ir Lietuvą, T. Shamara teigė iš čia važiuosianti tik namo. Ten visi laikytųsi drauge su namiškiais, giminaičiais ir draugais. Tokia moralinė parama net tada, kai bombos griauna namus ir žudo žmones, yra stipriausia.

Seserys, vis dar gyvenančios Ukrainoje, Tetianai įsakmiai pataria kol kas nekelti sparnų.

„Labai daug dirbau, stengiausi išlaikyti visus egzaminus, vedžiau vaiką į mokyklą, treniruotes, sukausi kaip voverė rate, vijau blogas mintis iš galvos. O pastaruoju metu nepaprastai smarkiai noriu namo, pasiilgau saviškių, savo namų. Kažkodėl labai spaudžia liūdesys. Turbūt tai labiau emocinio nuovargio išraiška, juk čia nieko blogo neišgyvename“, – nuoširdžiai kalbėjo T. Shamara.

Apie galimas grėsmes Lietuvai girdi ir T. Sydorenko.

„Jei taip atsitiktų, vėl tektų kažkur važiuoti. Karo baisumus, smurtą ištverti labai sunku. Aš iš namų bėgau jau du kartus. Pirmą kartą buvo sunkiausia, ir dabar labiausiai ilgiuosi savo namų Donecke. Būdama čia, nejaučiu tokios depresijos, kaip prieš 10 metų. Kol kas čia man saugu ir ramu. Tikiuosi, taiką dar galima išsaugoti. 2014 metais tai, kas atsitiko Ukrainoje, pasaulis nelaikė karu. Vis dar tikiu, kad Ukraina laimės, kad agresoriai bus sustabdyti, kad pasaulis atsibus“, – viltimis dalijosi muzikantė.