KARYBOS ISTORIJA BESIDOMINČIŲ KLAIPĖDIEČIŲ MISIJA – PRIKELTI PRAEITĮ

Suaugę žmonės žaidžia nė kiek ne mažiau nei vaikai. Karybos istorija besidomintys klaipėdiečiai, susibūrę į rekonstruktorių klubą "Baltijos štormas", atvirauja – žaidimą primenantis pomėgis daug kainuoja, bet svarbiausia – skleidžia aplinkiniams žinią apie seniai praėjusius, tačiau labai reikšmingus laikus.

Pradėjo nuo šaudymo

Klubo pirmininkas Mantas Rumšas prisiminė, kaip gimė susidomėjimas karyba. Ir patikino, kad Remigijus Šuipys galėtų būti vadinamas "Baltijos štormo" gimdytoju.

Kai apie 2002-uosius šis vyras pradėjo rengti karines stovyklas vaikams, norėjo, kad berniukai turiningai praleistų dalį vasaros atostogų.

Pradžioje į stovyklas veždavosi savo sūnus, vėliau – giminaičių ir draugų atžalas, o galiausiai ir svetimus. M.Rumšas tada ir susipažino su R.Šuipiu. Tokia vyrų pažintis ir bendravimas trijų savaičių vasaros stovyklose truko apie dešimtmetį.

Apie 2008-uosius pradėjo populiarėti šratasvydis  (airsoftas) – sportinis karinis žaidimas, kurio dalyviai naudoja suspausto oro ginklus, atrodančius itin realistiškai.

Tema: partizanų uniformos nėra labai ryškios, bet išsirikiavę prie kovotojų žeminės rekonstruktoriai tarsi sugrąžina žiūrovus į pokario laikus. / Klubo "Baltijos štormas" archyvo nuotr.

– Ar tada ir gimė idėja sukurti rekonstruktorių klubą?

– Taip. Remigijus su savo sūnumis Karoliu ir Edgaru, būsimas jo žentas Martynas Latakas sudarėme šratasvydžio ir karybos sporto klubo branduolį. Ruošdami įstatus numatėme ir istorinės rekonstrukcijos galimybę. Mėgome senus filmus apie karą, mums patiko viskas, kas byloja apie Antrąjį pasaulinį. Gal todėl ir rinkomės rekonstruoti ne vikingų laikus ar napoleonmetį, o Antrojo pasaulinio karo metą. 2012-aisiais oficialiai įregistravome karybos istorijos klubą ir pasukome nuodugnesnio domėjimosi karybos istorija linkme. Mūsų veiklą gerokai palengvino tai, kad rinkoje atsirado karo meto ginklų kopijos – suslėgto oro pneumatiniai ginklai.

Vienos spintos – negana

– Koks buvo pirmasis jūsų pasirodymas visuomenei?

– 2015 metais Macikuose, kur yra buvusi vokiška belaisvių stovykla, o vėliau ir sovietinis kalėjimas vyko muziejų dienos renginys, jame vilkėjome NKVD (Sovietų Sąjungos represinė žinyba) kariškių uniformomis. Vėliau susivokėme, kad jų uniformos tinka ir partizaninio ir Antrojo pasaulinio karo rekonstrukcijai.

– Iš kur gaunate tokių uniformų?

– Mes jau gerokai vėlavome, lyginant su kitais klubais, kurie buvo apsirūpinę geromis uniformomis ir amunicija. Rekonstruktorių bendruomenės stengiasi išlaikyti aukštus standartus. Jei kokia nors detalė neatitinka atkuriamos epochos, jos negali naudoti. Pirmąsias rimtas, tiksliai atkartotas uniformas pasisiuvome atkartodami NKVD kariškių aprangą. Remigijus – tikras auksarankis, jis pats sukuria nemažą dalį uniformų. Pasiima pavyzdį, jį išsiardo ir pagal jį siuva kitas. Sunkiausia buvo gauti tinkamos medžiagos ir originalų rūbą, iš kurio galima gaminti kopijas. Dalį uniformų ir jų detalių atsisiuntėme iš Rusijos ir Baltarusijos, tuo metu tai dar buvo įmanoma. Panašiu metu susikomplektavome pokario mūsų partizanų uniformas, norėjome parodyti, kaip atrodė abi kovojusios pusės. Vėliau kai kurie mūsų klubo nariai įsigijo amerikietiškas, britiškas to paties laikmečio uniformas. 2019 metais Kaune vyko Marso dienos, šiame renginyje mes pristatėme Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų uniformas.

Metamorfozės: šiemet Vasario 16-ąją klubo vyrai įkūnijo bermontininkus. / Klubo "Baltijos štormas" archyvo nuotr.

– O kokios paskutinės jūsų atkurtos uniformos?

– Visai neseniai, gal prieš metus, pasigaminome ir bermontininkų uniformas. Antrojo pasaulinio karo rekonstrukcijos renginių nėra labai daug, todėl pagalvojome ir apie Lietuvos nepriklausomybės kovas. Taip gausėja rekonstruktoriškas garderobas. Jam jau reikia atskiros ir nemažos spintos, aš tiems dalykams turiu visą sandėliuką.

– Kokį laikotarpį ar kariuomenės atstovą įdomiausia rekonstruoti pačiam?

– Man įdomiausias Antrasis pasaulinis, o jame – amerikiečiai arba britai. Įdomiausias faktas iš to laiko, kad 1943 metais visos kariuomenės pakeitė uniformas. Todėl, norėdamas turėti viso karo uniformas ir dar skirtingų šalių, turėjau įsigyti po du komplektus rūbų. Žodžiu, namuose susikaupė gausybė drabužių ir aksesuarų.

Rekonstrukcija – lyg teatras

– Ką jūsų klubo nariai daro dar be to, kad dalyvauja rekonstrukciniuose renginiuose?

– Dažnai bendraujame su asociacija "Gargždų jungtinės pajėgos", kuri kasmet rengia pėsčiųjų žygius. Pagal pasirinktą žygio temą mes apsirengiame tam tikromis uniformomis ir stovime postuose, pasitinkame žygeivius, uždedame antspaudus jų lapuose. Kai žygis buvo skirtas  S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui paminėti, įrengėme tris postus: amerikiečių, vokiečių ir lietuvių. Kartais mus pakviečia į kokio nors renginio atidarymą. Kartą dalyvavome vienos mokyklos edukacinėje programoje, skirtoje trėmimams. Teko įsijausti į blogųjų – stribų vaidmenį. Kartą Renavo dvare vyko vieno degalinių tinklo darbuotojų sąskrydis. Mes ten demonstravome partizaninio karo ginklus, uniformas.

– Į kokius klausimus masiniuose renginiuose dažniausiai tenka atsakinėti?

– Žmonės jau priprato prie mūsų. Bene dažniausiai klausia, ar ginklai tikri. Tenka nuvilti, kad ir šautuvai, ir granatos – tik butaforija. Kartais klausia, kiek kainuoja taip apsirengti. Neretai paveikti įspūdžio prašo telefono numerio, tikina, kad ir patys norėtų prisijungti prie mūsų, tiesa, nė vienas taip ir nepasirodo. Nauji nariai dažniausiai ateina per pažįstamus.

– Kiek narių dabar vienija klubas?

– Skaičius nuolat keičiasi. Balandį buvo atėję du kandidatai, bet iki vasaros neliko nė vieno jų. Dabar esame 10 vyrų būrys. Per dešimtmetį mūsų sudėtis labai pasikeitė. Nuo pradžios tebesame trys: aš, R.Šuipys ir jo sūnus Edgaras. Gal pora metų vėliau prisijungė Edvardas Ylakis.

Priminimas: Raudonosios armijos karių uniformas rekonstruktoriams atkurti pavyko nesunkiai. / Klubo „Baltijos štormas“ archyvo nuotr.

Publikai labai patinka, kai apsimetame girtais ar kvailais, bet stengiamės, kad tai būtų nepersūdyta.

– Koks jausmas lįsti į aršiausių priešų kailį?

– Per vieną festivalį kalbėjome su bendraminčiais, rekonstruojančiais Kryžiuočių ordiną – dar vieną lietuvių tautos priešą. Jie taip pat minėjo, kad atkurdami mūsų tautos priešų vaizdą išgyvena dvejopus jausmus. Mes žinojome, kur lendame, paradoksalu, bet nesijaučiame stokojantys dėmesio. Nesistengiame NKVD šlovinti, tik rodome, kaip jie atrodė, kalbinami pasakojame apie jų piktadarybes. Priklausomai nuo mūšio rekonstrukcijos scenarijaus, kuris yra grynas teatras, kiekvienas mūsų stengiamės perteikti savo personažą tam tikroje šviesoje. Svarbu, kad būtų įdomu žiūrovams. Publikai labai patinka, kai apsimetame girtais ar kvailais, bet stengiamės, kad tai būtų nepersūdyta.

Dovanų nelaukia

– Šiandien minėsite savo klubo 10-metį. Kaip jį švęsite?

– Lauksime visų, kas mus palaiko. Tikimės, kad atvyks mūsų asmeniniai ir viso klubo draugai. Tai labiau primins atvirų durų dieną. Paprastai stengiamės parengti programą. Anksčiau rengdavome teatro pastatymą primenančius vaidinimus. Aštuntąjį gimtadienį minėjome 1944 metų spalio 6–7 dienų Sedos kautynių rekonstrukcija, kai lietuvių savanorių pulkas kovėsi su artėjančia sovietų armija. Tada sulaukėme svečių iš kitų klubų, todėl mūšis buvo įspūdingas. Šiemet esame sugalvoję viktoriną. Tikimės dalyvių azarto ir geros nuotaikos. Kitų klubų narius kviečiame atvykti savo atkurtomis uniformomis, nes tai kiekvienam rekonstruktoriui yra didelis džiaugsmas. Didžiausia dovana – kad mūsų draugai ir besidomintys atvyksta. Norime parodyti, ką turime, ką mokame, pamatyti kitus. Tikimės, kad šventės vietą žmonės sužinos panaršę mūsų klubo tinklalapyje ir "Facebook" paskyroje.

– Kaip žiūrovai išreiškia savo susidomėjimą?

– Dažnai įvairių švenčių metu žmonės nori fotografuotis su tam tikrą laikmetį ar kariuomenę reprezentuojančiais žmonėmis. Yra buvę ir įvairių kuriozų. Per vieną renginį aš vilkėjau amerikiečių uniforma, ji, tiesą sakant, visiškai neišsiskiria – tokia pilka, turbūt nežinantiems priminiau eigulį. Šalia manęs stovėjo SS uniformą vilkintis Remigijus – visas ryškus ir matomas iš tolo. Ne vienas žmogus tiesė man telefoną ir prašė nufotografuoti su R.Šuipiu, nė neįtardami, kad aš čia – taip pat personažas. Gargždiškių žygiui dviejuose postuose vilkėjome partizanų uniformomis, o dviejuose – enkavėdistų. Žygeivius pasitikdavome improvizuodami istorine tema, klausinėjome, ar nematė čia stribų. Tada labai stebėjomės – žmonės kur kas labiau veržėsi fotografuotis su NKVD uniformomis vilkinčiais rekonstruktoriais. Gal daugelis jau nebeturi savyje jausmo, kad tai – buvo aršiausi mūsų priešai, vertina išorinį efektą. Stribų kepurės ir kelnės – mėlynos, antpečiai – blizgūs, auksiniai, atrodo labai ryškiai ir traukia akį, o partizanai buvo rudi, tiesiog nepastebimi greta jų. Net vienas Seimo narys fotografavosi su stribo kepure. Tikėtina, kad jam bloga reklama irgi išėjo į gera, kita vertus, kontekstas buvo paaiškintas.

– Kas lėmė klubo pavadinimą "Baltijos štormas"?

– Štormas simbolizuoja veržlumą, jėgą. Norėjome vadintis tiesiog vien šiuo žodžiu, bet kai reikėjo įteisinti pavadinimą, paaiškėjo, kad toks jau yra, tada teko pridėti ždį "Baltija". Taip savotiškai lokalizavome savo buvimo vietą, juk gyvename prie jūros.