Kaip kitame pasaulyje
– Kaip atsidūrėte Kanadoje?
– Žmona gavo stipendiją studijuoti magistro laipsnį viename Kanados universitetų, tad taip viskas ir susiklostė. Lietuva tuo metu jau buvo nepriklausoma. Kai atvykome į Kanadą, gyvenimas joje, palyginus su Lietuva, buvo kaip diena ir naktis, jautėmės tarsi kitame pasaulyje. Labiausiai nustebino žmonių santykiai. Pavyzdžiui, universitete profesoriai su studentais bendraudavo kaip su sau lygiais. Ir apskritai žmonių santykiai buvo visiškai kitokie, negu tuometėje Lietuvoje.
– Kokia Kanada yra šiandien? Koks gyvenimas joje?
– Kanada yra didelė šalis, ir atstumai yra milžiniški. Kartais nuo vienos vietos iki kitos tenka važiuoti penkias valandas.
Kanada susideda iš dešimties provincijų ir trijų teritorijų, visose skiriasi gamta, žmonės ir kultūra. Britų Kolumbijoje gamta primena Šveicariją, Albertoje – stepės, Ontarijas – europietiškesnis, anglakalbis regionas. Naujojoje Škotijoje, prie Atlanto vandenyno, jaučiama labai britiška aplinka. Apskritai per 30 metų Kanadoje gyvenome aštuoniose vietose ir penkiose provincijose. 15 metų praleidome Ontarijuje, šalia Toronto, vėliau penkerius metus gyvenome Naujojoje Škotijoje.
Dabar jau dvejus metus gyvename prancūziškoje Kvebeko provincijoje. Prancūziškai susikalbėti dar sunku, bet visi kalba ir angliškai, todėl problemų nėra.
Vyrauja asmens laisvė
– Kaip apibūdintumėte kanadiečius?
– Labiausiai mane nustebino žmonių tarpusavio santykiai. Tolerancija, pagarba žmogui – visur ir visada, nesvarbu, kas tu esi, kokia tavo odos spalva, religija, amžius ar profesija. Per 30 gyvenimo metų Kanadoje nė karto neteko susidurti su nepagarbiu elgesiu savo atžvilgiu. Čia vyrauja tikra asmens laisvė – gyvenk kaip nori, mąstyk kaip nori, svarbiausia – nekenk kitiems ir nedaryk nieko blogo.
Kanada yra imigrantų šalis, kurioje gyvena įvairių kultūrų žmonės: europiečiai, azijiečiai, pietų amerikiečiai ir kiti. Taip pat indėnai, kurie ir yra tikrieji šios žemės šeimininkai.
– Lietuvoje kaimynai neretai yra atitolę vieni nuo kitų, o kokie jie yra Kanadoje?
– Kaimynai visada ir visur, kur gyvenome, buvo draugiški. Jie nesipyksta ir, jei reikia, padeda. Jų nedomina tavo privatus gyvenimas, jie niekada neklausinėja, kur tu dirbi, nebent pats papasakoji. Aš turbūt irgi „sukanadėjau“, nes nepasidomėjau nė vieno kaimyno asmeniniu gyvenimu.
Pasigenda šypsenų
– Ar Monrealyje, Kvebeke, aktyvi lietuvių bendruomenė?
– Taip, Monrealyje yra nemaža ir stipri lietuvių bendruomenė, mūsų keli šimtai. Yra lietuviška mokyklėlė, dainų ir šokių ansamblis bei choras. Kvebeko lietuviai kalba trimis kalbomis: angliškai, prancūziškai ir lietuviškai. Susitinkame kartą per mėnesį, kartais ir dažniau. Kanadoje yra apie dešimt lietuvių bendruomenių ir jos glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.
– Ko, gyvendamas Kanadoje, labiausiai pasiilgstate?
– Gyvendamas Kanadoje labiausiai pasiilgstu Lietuvos gamtos: miškų, pušų kvapo ir, žinoma, Baltijos jūros. Pasiilgstu ir to ypatingo pavasario kvapo, kurio Kanadoje nėra. O būdamas Lietuvoje pasigendu žmonių šypsenų – tikrų, nuoširdžių šypsenų gatvėse, parduotuvėse, visur, kur tik nueini.
Dabar, kai įsigijome Klaipėdoje butą, galime pėsčiomis nueiti iki kelto ir atsidurti Smiltynėje.
Švenčia Padėkos dieną
– Kokios šventės ir tradicijos vyrauja Kanadoje?
– Viena švenčių, kurią įpratome švęsti Kanadoje, – Padėkos diena. Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ji švenčiama skirtingu metu. Tradiciškai šią dieną ant stalo puikuojasi keptas kalakutas. Šventės ištakos siejamos su padėka vietiniams gyventojams, kurie padėjo pirmiesiems europiečiams išgyventi, aprūpindami juos maistu.
Naujųjų metų sutikimo kanadiečiai nesureikšmina taip, kaip lietuviai. Miestuose būna fejerverkų, tačiau nėra tokios stiprios tradicijos iškilmingai palydėti senuosius metus ir sutikti naujuosius. Kūčių kanadiečiai taip pat nešvenčia, tačiau mes savo šeimoje puoselėjame lietuviškas tradicijas ir Kūčias švenčiame taip, kaip Lietuvoje.
O Kalėdų tradicijos Kanadoje ir Lietuvoje gana panašios – šeimos susirenka drauge, keičiasi dovanomis, vaikai aplanko tėvus. Tai metas, kai svarbiausia būti su artimaisiais.
Atstumas saugumo negarantuoja
– O ką jums reiškia Klaipėda?
– Esu kaunietis ir Kaunas visada buvo ir bus mano miestas. Tačiau Klaipėda man taip pat yra ypatinga vieta. Čia atrandu ramybę, čia nuoširdūs žmonės, nuostabi miesto architektūra, jūra. Labai sutvarkytas, švarus ir jaukus miestas.
Klaipėda man visada patiko. Kai buvau vaikas, vasarą atostogaudavome prie jūros. Kaune gyvenimo tempas kitas, o Klaipėdoje visada atsipalaiduodavau, jausdavau ramybę.
Be to, Neringoje sutikau žmoną, tad dažnai važinėdavau į Klaipėdą ir su šiuo miestu dar labiau suartėjau. Dabar, kai įsigijome Klaipėdoje butą, galime pėsčiomis nueiti iki kelto ir atsidurti Smiltynėje.
– Ar nebaugina netoli Lietuvos vykstantis karas?
– Taip, karas vyksta, ir niekas nežino, kiek ilgai jis tęsis ar kas bus vėliau. Tačiau gyvenimas dėl to nesustoja. Reikia ir toliau kurti, gyventi, planuoti ateitį ir judėti į priekį.
Kai atvažiavome į Klaipėdą, bendraudamas su žmonėmis nepajaučiau, kad karas vyksta. Niekas nepanikuoja, apie karą gatvėse nekalba. Manau, kad šiandien technologijos yra tiek pažengusios, jog saugumo jausmas visame pasaulyje darosi beveik vienodas. Atstumas jau nebūtinai reiškia didesnį saugumą.
Fantastiškas miestas
– Kaip šiandien apibūdintumėte pačius klaipėdiečius?
– Prieš trejus metus, pirmą kartą po 27 metų pertraukos, grįžau į Lietuvą ir buvau labai maloniai nustebintas tuo, ką pamačiau. Pasaulėžiūros skirtumai tarp Vakarų pasaulio žmonių ir lietuvių sparčiai mažėja. Ypač mane nustebino jaunimas – jis niekuo nesiskiria nuo Vakarų jaunimo, o kai kuriais atžvilgiais gal net ir pranašesnis.
– Jeigu nuspręstumėte grįžti gyventi į Klaipėdą, kaip manote, ar būtų sunku viską pradėti iš naujo?
– Aš mėgstu iššūkius ir naujas patirtis. Per tris dešimtmečius Kanadoje gyvenome aštuoniose skirtingose vietose, penkiose provincijose. Kiekvienas persikraustymas reiškė naują pradžią, naują aplinką ir naujas pažintis. Draugai mus juokaudami vadina klajokliais. Tad prie pokyčių esame pripratę, o iššūkiai mūsų visai negąsdina. Priešingai – kai jų pritrūksta, pats pradedu jų ieškoti. Kai rudenį lankiausi Klaipėdoje, radau grafikos užsiėmimus I. Simonaitytės bibliotekoje. Grafikos nebuvau bandęs, tad tai man buvo naujas iššūkis. Man reikia naujų iššūkių, nes kitaip gyvenimas tampa nuobodus.
– O ar yra planų sugrįžti į Klaipėdą visam laikui?
– Rudenį Klaipėdoje praleidome du su puse mėnesio, gal kitą kartą būsime ilgiau, bet aš gyvenu šia diena. O jeigu vis dėlto sugrįšime, tai Klaipėda tam bus fantastiškas miestas.
Reikėtų reprezentacinės vietos
– Kokios, jūsų nuomone, menininkams yra perspektyvos kurti Klaipėdoje?
– Manau, kad geros. Man asmeniškai gal trūksta reprezentacinės miesto meno galerijos-muziejaus, kur miestiečiai ir svečiai ne tik galėtų grožėtis menu, susitikti ir praleisti laiką, bet ir menininkams būtų sukurtos erdvės kūrybai, edukacijai.
Gal miesto valdžiai reikėtų pamėtėti idėją, kad prie vandens galima projektuoti ne tik apartamentus, bet ir pastatyti modernų gražų pastatą su galerija-muziejumi, kuris pritrauktų daug žmonių ne tik vasarą, bet ir ištisus metus. Manau, Klaipėda tikrai to nusipelnė.
Emocijos įkvepia kurti
– Kodėl pasirinkote abstraktųjį meną?
– Abstrakcija man suteikia visišką laisvę, nepriklausomybę. Kiekvieną kartą kurdamas keliauji ten, kur dar niekada nebuvai. Abstrakcija man padeda suprasti patį save. Abstrakcijos menas ir yra mano gyvenimas, visada atrodo neužbaigtas, kai kada jį palieki, kai kada prie jo sugrįžti. Jis yra atviras laisvai interpretacijai. Čia nėra vieno teisingo atsakymo.
– Jeigu reikėtų vienu kūriniu perteikti Klaipėdą, kaip toks kūrinys atrodytų?
– Kūrinį apie Klaipėdą jau turiu savyje, tačiau kol kas negaliu atskleisti, kaip jis atrodys. Papasakosiu, kai jis atsiras drobėje ar akmenyje.
Labiausiai mane kurti įkvepia emocijos. Būtent jos stumia į priekį, jos yra kūrybinės vaizduotės variklis. Šiais laikais patogiausia mano darbus pamatyti ir įsigyti internetu, mano „Instagram“ paskyroje. Netrukus mano kūriniai bus pristatomi ir vienoje internetinėje meno galerijoje. Kartkartėmis mano darbai eksponuojami ir Monrealio meno galerijose.
(be temos)
(be temos)
(be temos)