KLAIPĖDIETEI PARŪPO SVETIMAS KAPAS

Klaipėdos kapinių priežiūros tarnyba sulaukė neįprasto prašymo. Viena klaipėdietė pareiškė norą oficialiai prižiūrėti svetimo ir niekada nepažinoto žmogaus kapą Joniškės kapinėse. Tas kapas yra jos artimųjų kapavietės kaimynystėje. Moteris neslepia, jog ateityje ji norėtų ten būti palaidota pati.

Klaipėdos kapinių priežiūros tarnyba sulaukė neįprasto prašymo. Viena klaipėdietė pareiškė norą oficialiai prižiūrėti svetimo ir niekada nepažinoto žmogaus kapą Joniškės kapinėse. Tas kapas yra jos artimųjų kapavietės kaimynystėje. Moteris neslepia, jog ateityje ji norėtų ten būti palaidota pati.

Keistas skelbimas

Dienraštyje ne taip seniai pasirodė skelbimas, kuriuo prašoma atsiliepti Grigorijaus Jefimovo, mirusio 1977 m. sausio 12 d. ir palaidoto Klaipėdoje esančiose Joniškės kapinėse, 66 kvartale, artimuosius dėl kapo priežiūros. Toliau rašoma: "Neatsiliepus, kapo priežiūra gali būti perrašyta kitiems asmenims".

Pasak Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vadovės Zinos Stankienės, tai tas atvejis, kai neprižiūrimą kapą nori prižiūrėti kaimyninio kapo artimieji.

Pageidavimas atrodo keistas, nes neprižiūrimą kapą tvarkyti galima ir be oficialių įsipareigojimų.

"Atėjo pensinio amžiaus moteris ir pasakojo, kad šalia jos močiutės kapo yra kita, jau daugybę metų apleista kapavietė, kurią ta moteris irgi patvarko. Dabar ji pateikė prašymą oficialiai įsiteisinti to kapo priežiūrą. Galimas dalykas, kad tokį norą pareiškusi klaipėdietė turi ketinimų kada nors pati ten būti palaidota", – svarstė Z.Stankienė.

Esą į senelės kapą ketina atgulti tos moters mama. Taigi jai pačiai vietos ten lyg ir nelieka, tad ji, kai ateis laikas, norėtų būti palaidota gretimame svetimo žmogaus kape, kurio niekas neprižiūri. Todėl ir ketina oficialiai įsipareigoti tą kapą prižiūrėti.

Laidotis – ant svetimų kaulų

Kapinių priežiūros skyriaus darbuotojai, ieškodami G.Jefimovo artimųjų, kol kas pateikė viešą skelbimą ir metus lauks, ar jie atsilieps.

Jei atsitiktų, kad niekas neapsireikš, kapo priežiūra oficialiai bus perrašyta klaipėdietei, kuri pareiškė norą tai daryti.

"Mes dabar nufotografavome tą kapavietę. Ten nėra jokių identifikacinių ženklų, tik žalia veja. Ir tik pagal įrašus žurnaluose sugebėjome atsekti, kad ten buvo palaidotas žmogus. Tačiau po metų mes tai moteriai kapo priežiūrą perrašysime, jei neatsilieps artimieji. Bet visko būna, žmonių mintys keičiasi. Gal klaipėdietė dar persigalvos ir atsisakys savo ketinimų, nes dažniausiai niekas nenori laidotis ant svetimų kaulų", – dėstė Z.Stankienė.

Jefimovas – populiari pavardė

Tik nuo 1992 m., tai yra praėjus 15 metų po G.Jefimovo mirties, pradėta taikyti tvarka, kai palaidojus artimąjį į kapinių registracijos žurnalą įrašomas už kapo priežiūrą atsakingas asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė.

Taigi, kas turėtų būti atsakingas už apleisto G.Jefimovo kapo priežiūrą, atsekti neįmanoma.

Beje, tose pačiose Joniškės kapinėse 2006 metų lapkritį palaidotas dar vienas Grigorijus Jefimovas, velioniui buvo 77-eri. Jis atgulė 88-ame Joniškės kapinių kvartale. O jo bendravardis ir bendrapavardis palaidotas 66-ame tų pačių kapinių kvartale.

Remiantis 2003 m. telefonų knyga, Klaipėdoje tuo metu šia pavarde telefonus buvo įregistravę net 29 Jefimovai. O uostamiestyje jų gyveno turbūt dar daugiau.

Yra tikimybė, kad bent dalis jų – giminės. Tačiau maža vilties, jog tarp jų ieškomi konkretaus G.Jefimovo artimieji.

"Kam žolė, o kam – kapas"

Joniškės kapinėse kasmet palaidojama iki 300 mirusiųjų. Jau daugelį metų kapinių ribos neplečiamos, nes jų nėra kur plėsti. Tad velioniai atgula esamuose savo giminių kapavietėse.

"Būna, kad žmonės kapinėse išrauna senus kelmus ir taip atsiranda vieta dar vienam kapui. Bet naujos vietos kapavietėms Joniškės kapinėse jau seniai nebeformuojamos", – tvirtino Z.Stankienė.

Pasak Kapinių priežiūros skyriaus vadovės, neprižiūrimi kapai žole apauga labai greitai, per vieną vasarą gali nė ženklo nelikti, kad ten buvo kas nors palaidotas.

Joniškės kapinės yra senesnės už Lėbartų, tiek vienose, tiek kitose egzistuoja apleistų neprižiūrimų kapų. Tačiau esą kai kurie žmonės iš įsitikinimų kapo netvarko. Kapinių darbuotojams yra tekę išgirsti ir tokių atsikirtimų: "Kam žolė, o kam – kapas".

"Tradicijos labai skirtingos, tad sunku pasakyti, kas prižiūri kapą, o kas neprižiūri. Juk ir šeimos narių santykiai būna įvairūs – vieni gėles ant kapo sodina, kiti ateina – išrauna. Tai labai subtilus reikalas", – palygino Z.Stankienė.

Reikia mokytis iš estų

Pagal Vyriausybės patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles neprižiūrimi kapai, net ir tų mirusiųjų, kurių giminaičiai gyvi, po metų savivaldybės ar seniūnijos sudarytų komisijų sprendimu gali būti naikinami.

Kapas iškart nėra naikinamas, pirmiausia įspėjami giminės.

Pagal įstatymą kapą, kuriame ankstesnis laidojimas buvo prieš 25 m. ir jis neprižiūrimas daugybę metų, galima naikinti. Tai yra užlaidoti ant viršaus.

Teigiama, kad tokių neprižiūrimų kapų, kaip pas mus, Vakarų valstybėse nėra. Ten populiarėja kremavimas. Stovi kolumbariumai, kurie neužima tokių didelių teritorijų, kaip lietuviškos kapinės.

"Pas mus tokia tendencija – kuo daugiau žemės užsigriebti, lyg mirusiajam tai būtų svarbu. Yra buvę tokių atvejų, kad dėl kelių kapavietės centimetrų vieni kitiems kibo nagais į akis. Mums reikėtų iš estų pasimokyti. Jų šalyje visiems mirusiesiems yra skiriamos vienodos lentelės. Kapinės irgi vienodos: žalia veja, lentelė su pavarde, ir viskas. Tokių "daržų ir žolynų", kaip pas mus, ten nėra", – pabrėžė viešumo nepanorusi klaipėdietė.

Ar kis papročiai?

Pasak etnologo Liberto Klimkos, laidojimo papročiai Lietuvoje keičiasi nuolatos, bet labai lėtai. Esą laidojimo tradicijos – vienas stabiliausių lietuvių įpročių.

"Pavyzdžiui, dabar vis populiaresnis tampa palaikų deginimo paprotys. Tai vėl atgimsta ir tai yra grįžimas prie labai senos baltiškos tradicijos, kuriai Bažnyčia dabar neprieštarauja. Manau, kad prie to lietuviai sugrįš ir išspręs daug problemų", – įsitikinęs L.Klimka.

Etnologo teigimu, dabartiniuose laidojimo papročiuose reikėtų santūrumo, ypač kalbant apie kapų puošybą. Esą nebūtina pernelyg didelė prabanga.

"Pavyzdį mums reikėtų imti iš liuteronų, kurie pabrėžia, jog mirtis visus sulygina. Tačiau džiugu, kad laidojimo tradicijos jau keičiasi ir linksta į gerąją pusę. Bet kapų tvarkyme žmonių sąmonėje lūžis įvyks dar negreitai. Mes beveik visi tapome miesto žmonėmis, tad pensininkai laiko turi ir į kapines laksto kas antrą dieną laistyti gėlių. Ir tai taip greitai nepasikeis", – teigė L.Klimka.