KLAIPĖDOS SĄJŪDŽIUI – 35-ERI

Trečiadienį vakare Klaipėdos senamiestyje, ant judrios gatvės šaligatvio sustoję žilagalviai žmonės žiūrėjo į namo stogą praaugusį ąžuolą ir kalbėjo apie prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius. Taip prasidėjo Klaipėdos Sąjūdžio įkūrimo 35 metų paminėjimas.

Tiltų gatvės pradžioje tarp 2-ojo ir 4-ojo namų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasodintas ąžuolas bujoja, džiugindamas praeivius. Jis ryškiai kontrastuoja su netoliese esančia vis liūdniau atrodančia buvusio kino teatro „Baltija“ griuvena.

Apie šio ąžuolo pasodinimo aplinkybes susirinkusiems sąjūdiečiams pasakojo klaipėdietis juvelyras Vytautas Karčiauskas.

Mažai kas bepamena, kad tarp šių namų pirmiausiai buvo pastatytas metalinis medis. Tik vėliau greta tada gyvenęs V. Karčiausias su kaimynais sugalvojo pasodinti gyvą ąžuolą. Tai buvo menininko protesto prieš ilgai netvarkomą šiukšlyną, riogsojusį šiame kieme.

Dar prieš susikuriant Sąjūdžiu, klaipėdiečiai įgavo drąsos kovoti už daugelį jiems tada rūpėjusių dalykų. Vienas tokių buvo ir parašų rinkimas, reikalaujant Tiltų gatvėje uždrausti transporto eismą ir padaryti ją pėsčiųjų gatve. Tūkstančiai klaipėdiečių pasirašė po peticija būtent prie šio ąžuolo.

Pasidaliję prisiminimais apie šią vietą, kur Klaipėdoje pirmą kartą jauni žmonės išdrįso pasirodyti nešini lietuviška trispalve, klaipėdietiško Sąjūdžio kūrėjai nupėdino į savo būstinės Vežėjų gatvėje 4 kiemą. Dabar šiame name veikia Klaipėdos lėlių teatras.

Iki oficialios renginio pradžios dar buvo likę šiek tiek laiko, tad į susitikimo vietą pamažu rinkęsi klaipėdiečiai glebėsčiavosi, spaudė vieni kitiems rankas, šnekučiavosi, vieni kitiems primindami savo bebaimės jaunystės įvykius.

Tada, prieš 35-erius metus, visi jie buvo jauni, pramuštgalviai, nežinoję, kas už jų drąsą gali grėsti, bet nepaisant nieko būręsi į būrį skambiu pavadinimu Sąjūdis.

Renginys prasidėjo darniai sugiedota Tautiška giesme. Prisiminti jau iškeliavę anapilin sąjūdiečiai. Atminimo medalis įteiktas neseniai mirusio menotyrininko, sąjūdiečio Petro Šmito žmonai.

Viena pirmųjų kalbėjo visiems Lietuvos žmonėms įsiminusi aktyvi Sąjūdžio kūrėja Angonita Rupšytė.

„Nepamenu daugybės vietų, galiu pasiklysti įvairiuose miestuose, bet kur buvo jų Sąjūdžio būstinės, niekada nepamiršiu. Sąjūdis dar gyvas mūsų širdyse, kol mes esame, gyvuos ir Lietuva“, – kalbėjo ji, paskutine fraze priversdama suabejoti ne vieną vakaro dalyvį.

Vieni kalbėjo, kad mūsų valstybė bus gyva kur kas ilgiau, nei kuris nors susirinkusiųjų, kiti bandė kalbėti apie šalyje bujojančias negeroves.

Vienas po kito mikrofoną į rankas ėmė ir prisiminimais dalijosi anų dienų bendražygiai. Daugelis linkėjo susirinkusiesiems sveikatos, ragino nebijoti pasakyti kitokią nuomonę, nes būtent už tai ir kovota vaduojantis iš sovietijos.

„Tai buvo ryškiausias mano gyvenimo laikas. Didžiuojuosi tuo, kad dalyvavau Sąjūdžio veikloje, kad dirbome nuoširdžiai tikėdami viso to prasme. Linkiu visiems mums neprarasti to, kas svarbiausia – mylėti Lietuvą ir tikėti jos ateitimi“, – kalbėjo architektė Laima Šliogerienė.

Netrukus mikrofonas tapo per silpnas nustelbti gretimame senamiesčio kieme koncertui besiruošiančios grupės „Biplan“ repeticijos garsams. Susirinkusiųjų ratas ėmė retėti, prisiminimais tapo įdomu dalintis mažomis grupelėmis.

Po penkerių metų, ko gero, susirinks dar mažesnis ratas Klaipėdos Sąjūdžio kūrėjų, bet jo svarba ir pasiekimai liks nepakeičiami.