L. D. POŠKA: AŠ IŠEINU Į ATSARGĄ

Kai klaipėdiečio publicisto Lino Daliaus Poškos kas nors pasiteirauja apie jo kilmę, humorui nesvetimas intelektualas atšauna, jog kilęs iš smulkiosios kolūkinės bajorijos. Jo tėvai kaimo mokytojai Rožė ir Stasys Poškos savo pavyzdžiu keturis savo vaikus augino taip, kad šiandien turi kuo didžiuotis.

Kolūkinės bajorijos palikuonis

– Iš kur kilę jūsų tėvai?

– Mama kilusi iš Rietavo apylinkių, o tėvas – iš Alseikių, kurie yra tarp Švėkšnos ir Veiviržėnų. Abu tarsi žemaičiai, bet mama – iš vadinamųjų dūnininkų, o tėtis – iš dounininkų. Aš pats žemaitiškai moku dounininkų tarmę, bet ne todėl, kad tėtį mažiau mylėjau, tiesiog vaikystę praleidau tarp šios tarmės žmonių, nes tėvai nuolat klajojo po Telšių, Skuodo, Plungės rajonų mokyklas. Mano tėvų šeima buvo kaimo kultūrininkai. Kai manęs kas klausia apie mano paties kilmę, dažnai juokauju, kad esu kilęs iš smulkiosios kolūkinės bajorijos. Kad ir koks juokingas kaimo visuomenės susisluoksniavimas, mokytojai tuo metu buvo labai gerbiami, prieš juos kepurę keldavo ir apylinkės valdžia, ir kolūkio pirmininkas.

– Jūsų giminėje gausu rašančių žmonių, tarp jų – ne tik jūs pats, bet ir jūsų brolis poetas Sigitas Poškus, taip pat mama, kuri, beje, rašyti pradėjo labai vėlai. Kodėl?

– Mama pradėjo rašyti tapusi pensininke. Nors eiliuoti bandė dar studijų laikais. Po to viską nustūmė į šalį, – daug laiko atimdavo šeima, keturi vaikai, ūkis, nes ji buvo kaimo mokytoja. Tad prie rašymo grįžo tik perkopusi 60 metų. Ji išleido 10 knygų, tarp jų yra ir vertingų, kuriose ji rašo apie savo vaikystę, prieškarį, karą, pokarį. Šioje jos kūryboje per sterilią kalbą prasimuša ir tarmybių. Nors prieš tai mama kruopščiai ravėjo tarmybes tiek savo, tiek ir savo mokinių raštuose.

– Ar mama turėjo mokinių, kurie vėliau išgarsėjo rašydami knygas?

– Mama mokė žinomą rašytoją Kazį Sają. Jo gyvenimas buvo labai sudėtingas, jis augo be tėvų, jo pokarinė vaikystė buvo sunki. Rimto akademinio išsilavinimo jis negavo. Mano mama jį kurį laiką globojo kaip rašantį žmogų, kol jo balsas prasikalė. Jis labai anksti ir stipriai startavo puikiais apsakymais, kurie, mano manymu, netgi stipresni už vėliau jo sukurtas dramas.

Tėtis išbandė klieriko dalią

– Jūsų tėčio pavardė Poška, jūsų paties – taip pat, tačiau abiejų brolių ir sesers pavardžių galūnė skiriasi. Kodėl atsirado tokia painiava?

– Mamai pavardė "Poškus" atrodė elegantiškesnė nei "Poška", tai visų vaikų pavardės tapo kitokios, negu turėjo tėtis. Vėliau buvo vaikų pasirinkimas, ką su ta pakeista galūne daryti. Aš pats jau suaugęs susigrąžinau tikrąją pavardę. Ir šiandien labai džiaugiuosi, kad mūsų pavardės skiriasi. Manęs nepainioja su daug rimtesniu ir geresniu literatu mano broliu Sigitu, kuris liko Poškus. Juo labiau mūsų rašymo būdas, stilistika, jau nekalbant apie kokybę, yra skirtingi.

– Jūsų tėtis buvo stipri ir įdomi asmenybė. Ką jis jums reiškia?

– Tėtis mirė prieš trejus metus, jis buvo iš tų žmonių, kurių reikšmė ir svarba šeimai išryškėja tada, kai jų nebelieka. Jis tarsi organizmo stuburas, kurį ištraukus viskas subyra. Tėtis buvo tylus ramus šeimos žmogus, turėjo gerą humoro jausmą. Jis buvo vienas tų, kuris mokėsi ne sovietinėje mokykloje. Jis baigė Švėkšnos "Saulės" gimnaziją, kur buvo dėstomos klasikinės užsienio kalbos. Ten tuo metu mokytojavo net profesoriai, kurie karo metu duoną užsidirbdavo tokiose mokyklose. Taigi tėtis gavo gerą bazinį pasirengimą, geresnį nei mama, kuri baigė jau sovietinę Rietavo gimnaziją.

– Ar tėtis visada buvo toks tylus ir ramus, kokį jūs jį pamenate?

– Tėtis jaunystėje iš tiesų nebuvo toks tylus ir ramus. Mažai kam žinomas faktas, bet jis kelis semestrus prasimokė Kunigų seminarijoje. Jo bendramokslis buvo vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008). Šias studijas tėtis pasirinko ne dėl religinių motyvų, tiesiog 1944 m. į Raudonąją armiją neimdavo seminarijoje studijuojančių jaunų vyrų. Jis pasirinko tokį pabėgimo iš armijos būdą. Tačiau ten jis mokėsi neilgai, vėliau mokytojavo Klaipėdos krašte Saugose. Kasmet keliavo iš vietos į vietą. Ir 1947 metais jis įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą.

Sudėtingi meilės išbandymai

– Kaip jūsų tėčiui sekėsi studijos Klaipėdoje?

– Tėtis instituto nebaigė. Jis buvo suimtas ir už antitarybinę veiklą nuteistas 15 metų kalėjimo. Klaipėdos universiteto istorikai peržiūrėjo iš archyvų paimtą jo bylą. Ten paaiškėjo įdomių dalykų. Pokariu uostamiestyje veikė gana aktyvi nesmurtinio pasipriešinimo studentų organizacija, kuri leido savo laikraštį. Tada ne visi į mišką nuėjo, dalis inteligentijos ieškojo ir kitokių būdų priešintis sistemai. Tėvas figūravo šioje byloje. Lyderiai buvo nuteisti po 25 metus, o jis atsipirko "vaikiška bausme". Jis buvo tik porą savaičių įstojęs į tą organizaciją ir nieko rimta nespėjo nuveikti. Bet prieš tą įstojimą suspėjo nueiti į šokius su savo būsima žmona, mano mama.

– Kaip jie susipažino?

– Dabartiniame Skulptūrų parke, tada ten buvo kapinės. Tėtis pasakojo, kad jis su dviem draugais kapinių takeliu ėjo paskui tris studentes, įsikniaubusias į užrašus, besiruošiančias egzaminui. Jie susipažino. Sakyčiau, tai buvo didvyriškas žingsnis jiems abiem, mama išdrįso kalbėti su nepažįstamu, o tėtis ryžosi prakalbinti merginą kieno nors kito jai nepristatytas. Tais laikais tai buvo nepadoru. Tačiau senoji tvarka buvo subyrėjusi ir reikėjo susikurti naują. Po tos pažinties jie dar spėjo nueiti į šokius Tauralaukyje. Mama vis pasakodavo, kad tėtis jai mindė kojas, nes nelabai mokėjo šokti. Ir jeigu ne tėčio "komandiruotė" į Tolimuosius Rytus, visi šeimos vaikai būtų buvę gerokai vyresni.

– Mama buvo pasiryžusi jo laukti 15 metų?

– Nežinau, kaip ten būtų buvę. Aišku, aš savo šeimą romantizuoju, bet, kita vertus, nebuvo iš ko rinktis. Pokariu buvo didžiulis vyrų stygius. Pavyzdžiui, tėčio dvi seserys taip ir liko neištekėjusios ir mirė sulaukusios garbaus amžiaus. Už komunistų tekėti savigarba neleido, už kitataučių – taip pat. Visa laimė, kad tėčio kalinimas truko tik trečdalį skirto termino. 1955 metais buvo paskelbta amnestija, ir jis grįžo į Lietuvą.

Paliaubos su okupantais

– Ar tėčio patirtis sovietinėje sistemoje formavo ir jo vaikų, taip pat jūsų, pilietinę poziciją?

– Grįžęs iš įkalinimo, tėtis su sovietų valdžia sudarė savotiškas paliaubas ir jis savo vaikus siekė paruošti tokiam gyvenimui, kad jie išliktų gyvi esamomis sąlygomis. Jis nesitikėjo sulaukti nepriklausomybės. Tėtis pripažino tarybų valdžios nuopelnus švietimo ir medicinos srityse. Jam imponavo, kad gydymas ir mokslas yra prieinamas visiems, nepriklausomai nuo turimų pajamų.

– Ar jis ką nors pasakodavo apie sovietinį kalėjimą?

– Kaip pats teigė, jam tam tikra prasme labai pasisekė. Jis kalėjo kartu su rusakalbiais – rusų ir žydų inteligentais, intelektualais. Daug ko iš jų išmoko. Jis labai gerai atsiliepė apie estus, tačiau skeptiškas liko latvių atžvilgiu. Kodėl? Taip ir nepavyko išsiaiškinti.

– O kaip tėtis sureagavo į nepriklausomybę?

– Jis nepriklausomybę priėmė labai džiaugsmingai. Galbūt tai, kas prasidėjo vėliau, jam ir nepatiko, bet jis nebuvo iš tų, kurie kalbėtų, kad mes ne už tokią Lietuvą kovojome. Jo idealus modelis buvo prieškarinė Lietuva su tam tikromis pataisomis, kaip jau minėjau, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse.

– Pats veikiausiai turite savo tėčio jaunystės įkarščio, kad įsiliejote į politinę veiklą?

– Aš jau nebe partinis. Prieš trejus metus pasitraukiau į šalį. Nes tai nėra prievolė. Ilgą laiką eikvojau savo laiką ir energiją įtikinėti žmones, tad tam tikri dalykai mieste būtų padaryti. Ir daug kas buvo pasiekta, man prašant, siūlant, patarinėjant. Dabar aš išėjau į atsargą. Tai nereiškia, kad buvusių partijos kolegų nebemyliu ar jie man per prasti. Tiesiog taip yra. Nesu pesimistas ir nemanau, kad Lietuva išnyks, bankrutuos, o likę piliečiai išsilakstys. Mano manymu, kiekvienas gali daryti mažus gražius dalykus, kad ir šiukšlyne pasodinti žydinčią gėlę, ir ką nors pakeisti, kas nuo tavęs priklauso.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1960 m. sausio 19 d. Klaipėdoje.

Baigė Plungės 3-iąją vidurinę mokyklą (1976), Vilniaus universitetą (1987), Lietuvos muzikos akademiją (1992).

Dirbo krovėju, elektriku, muziejininku, archyvaru, sargu, žurnalistu. Dabar – individualus verslininkas.

Išleido dvi knygas – žinybinę istoriją "Vanduo turi tekėti" (2013) bei smulkiosios prozos ir publicistikos "Taikomuosius raštus" (2014).

Vedęs, žmona Asta.

Nepartinis, nekandidatuoja.