LIUDIJIMAS – PO 30 METŲ

Sekmadienį, įvairių įvykių bei renginių kupiną dieną, Klaipėdos centre, Atgimimo aikštėje, susirinko būrelis žmonių, kad paminėtų prieš 30 metų čia susideginusio Vytauto Vičiulio atminimą. Makabriška – jiems už nugaros supleškinti buvo ruošiama milžiniška Morė. Retas praeivis suprato, kodėl aikštėje buvo pamerkta gėlių.

Bandė atsakyti į klausimą

1989 m. naktį iš kovo 2-osios į 3-iąją, apie 1 val., 38-erių dailininkas ir restauratorius V.Vičiulis atėjo į Atgimimo aikštę, apsipylė degiu skysčiu ir virto gyvu fakelu.

Atsitiktinai aikštėje buvęs ukrainietis bandė gesinti liepsną, gobė degantį vyrą savo striuke, bet ugnis buvo stipresnė. Vėliau tapo žinoma, kad apdegė 98 proc. V.Vičiulio kūno. Vyro  gyvybė užgeso kovo 3-iosios vakare.

Pareigūnų pakviestai atpažinti vyro daiktų našlei, be apdegusių drabužių, buvo parodytas gabalas audeklo. Moteris išvydo jo atraižą, kurią prisiminė mačiusi bene prieš dešimtmetį sutuoktinio tapytame paveiksle. Tai buvo tautinių rūbų medžiagą primenantis audinys, jis autoriaus pavaizduotas kaip natiurmorto fonas, o paveikslo kampe – Lietuvos trispalvė.

Ilgą laiką šeimos nariai ir jį pažinoję žmonės bandė patys sau ir aplinkiniams atsakyti į klausimą, kodėl Vytautas taip pasielgė.

Nė vienas pažinojusiųjų V.Vičiulį nesutiko su teiginiu, kad pakriko jo psichika. Jie įsitikinę, kad V.Vičiulis buvo itin jautrus Lietuvos likimui.

Beveik tris dešimtmečius artimieji ieškojo atmintyje argumentų, kurie padėtų patvirtinti, kad tai buvo politinio protesto forma. Tik šių metų pradžioje V.Vičiulio našlė Regina išgirdo svarų šios versijos patvirtinimą.

Mįslingos užuominos

Prieš kelias savaites, lydėdama į Kanadą komandiruotėn išsiruošusią vienintelę savo dukrą Ingridą, R.Vičiulienė iš jos išgirdo netikėtą žinią.

"Dukra man pasakojo, kad skambino mūsų buvusių kaimynų sūnus Martynas Gedvilas. 1989 m. jis tebebuvo paauglys. Dabar jis – jau solidus vyras. Susisiekęs su mano dukra, jis prisiminė pokalbį su mūsų kaimynu architektu Vaidotu Guogiu. Jis tikino, kaip suaugęs vyras jam, tada dar paaugliui, pasakojo, jog apie 1989 m. Naujuosius metus jis, V.Vičiulis, ir dar vienas jų draugas kalbėjosi apie įvykius, kurie galėjo nulemti kovo 3-iosios tragediją", – prisiminė R.Vičiulienė.

M.Gedvilas prie paminklo V.Vičiuliui pasakojo, ką girdėjęs iš kaimyno. Esą apie Naujuosius metus trys vyrai labai karštai diskutavo apie įvykius Čekoslovakijoje.

M.Gedvilui atmintin įstrigo teiginys, kad kažkoks įvykis minėtoje šalyje davė ypatingą rezultatą, jis buvęs prasmingas, vyrai kalbėjo, kad kažką reikia pradėti, tada tokių bus daugiau.

Buvo kažkokia užuomina apie tai, kad vyrai lyg ir traukė burtus.

"Negaliu perteikti pažodžiui, ką man pasakojo kaimynas, bet buvo kažkokia užuomina apie tai, kad vyrai lyg ir traukė burtus. Apie ką tada buvo kalbama, supratau tik po daugelio metų", – susirinkusiesiems  pasakojo M.Gedvilas.

1989 m. vasario 28 d. "Komjaunimo tiesa" išspausdino naują Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos konstituciją. R.Vičiulienė prisimena, kad sutuoktinis ilgas valandas studijavo šį įstatymą, pagaliau atėjo pas ją, pamojavo laikraščiu ir pratarė: "Nieko gero nebus."

Moteris prisiminė, kad sutuoktinis piktinosi ketinimu įteisinti nuostatą, pagal kurią bet kuri sąjunginė Sovietų Sąjungos respublika galės atsiskirti nuo sąjungos, tik jeigu visų kitų respublikų referendumai su tuo sutiktų.

V.Vičiuliui tai reiškė ne progresą, ėjimą į tobulesnį gyvenimą ir permainas, bet artėjančią stagnaciją. Galbūt būtent todėl Čekoslovakijos įvykiai ir Jano Palacho susideginimas jam pasirodė tokie aktualūs.

Kovojo prieš stagnaciją

Galima spėti, kad vyrai kalbėjo apie 1969 m. sausio 16 d. Čekoslovakijos sostinėje Prahoje, Vaclovo aikštėje, padegusį save 20-metį Karolio universiteto studentą J.Palachą. Nors panašiu metu būta daugybės tokių politinių susideginimo atvejų, J.Palachas visame pasaulyje tapo antikomunistinio pasipriešinimo simboliu.

1968 m. pradžioje Čekoslovakijoje Aleksandras Dubčekas su bendražygiais pradėjo socializmo švelninimo ir demokratizacijos projektą, vadinamą "socializmu žmogišku veidu", kurį tų pačių metų rugpjūtį užgniaužė Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos pakto valstybių kariuomenių intervencija.

Studento susideginimas buvo nukreiptas ne tiek prieš sovietų kariuomenės intervenciją, kiek prieš jo paties tėvynainių susitaikymą su okupacija. Po numalšinto Čekoslovakijos žmonių ryžto siekti kito gyvenimo šalyje įsivyravo visuotinis nusiminimas.

J.Palachas galvojo apie radikalų protestą, kuris supurtytų visą šalies visuomenę ir priverstų ją pakilti į kovą.

Vaikinas parašė keturis mažai vienas nuo kito besiskiriančius laiškus ir adresavo savo draugui, Menų fakulteto studentų atstovui, Čekoslovakijos rašytojų sąjungai, o paskutinįjį paliko savo lagamine.

Aikštėje, kur dėl protesto save padegė vaikinas, buvo daug žmonių, jie puolė gesinti liepsnos. J.Palachas kankinosi tris dienas, jis nebuvo praradęs sąmonės ir medikams aiškino, kad bandė ne nusižudyti, o įvykdė panašią į Vietnamo budistų praktikuojamą protesto akciją. Jis tikino, kad laiškuose aprašyta protestuotojų grupė iš tikrųjų egzistuoja, tačiau jos narių siaubingus skausmus kenčiantis vaikinas neišdavė.

Pažadino Europą

Laiškuose J.Palachas rašė, kad grupės savanoriai pasiryžę susideginti kas penkias dienas, jei visuomenė nesukrus.

Čekoslovakijos ir daugybės kitų valstybių spauda paskelbė reportažus apie studento protesto akciją.

Jau po dienos Vaclovo aikštėje susirinko tūkstantinė minia, protestai tęsėsi kelias dienas. Jų metu žmonės dalijo atsišaukimus, skleidė žinią apie tai, kas čia nutiko. Dar po kelių dienų prasidėjo keturias dienas trukęs bado streikas.

O sausio 20 d. dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo eitynėse J.Palacho atminimui. Protestai plito visoje šalyje, pasaulio lyderiai išreiškė užuojautą dėl vaikino mirties. Vakarų Europos miestų (Romos, Milano, Florencijos, Vienos, Amsterdamo) studentai taip pat rengė procesijas J.Palachui atminti.

Vasarą atmosfera Čekoslovakijoje vėl ėmė kaisti, studento pavyzdžiu pasekė ir bandė pasidegti dar apie 10 žmonių, du jų žuvo.

Galima spėti, kad V.Vičiulis tikėjosi bent kiek panašios Lietuvos visuomenės reakcijos į jo poelgį, kaip čekų – į J.Palacho.

Žiūrėdama į nuotrauką, kurioje V.Vičiulis užfiksuotas drauge su dar maža dukrele, jo našlė svarstė, kad būdamas jautrus jos sutuoktinis sunkiai pakeltų nepriklausomoje Lietuvoje kylančius skandalus bei neteisybes.

Teisinga, švari, savo šaknis mylinti Lietuva buvo jo svajonė ir siekiamybė.

"Man labai apmaudu, kad jis nepamatė mūsų anūkės, galėjo ja pasidžiaugti, matyti, kokia protinga užaugo mudviejų dukra. Kita vertus, aš žinau, kad jis buvo pernelyg jautrus. Teisinga, švari, savo šaknis mylinti Lietuva buvo jo svajonė ir siekiamybė", – kalbėjo R.Vičiulienė.

Lydėjo mistiški ženklai

V.Vičiulio našlė būtų linkusi nuo politikos laikytis kuo toliau, o, vertindama sutuoktinio poelgį, supranta, kad jis buvo per daug jautrus.

Tik po daugelio metų R.Vičiulienė išgirdo iš dukros, kaip ją sukrėtė tėčio žūtis.

Pasirodo, žūties išvakarėse Vičiulių namuose buvo sugedęs televizorius, tada dar nedidelė jų dukra nuėjo pas kaimynę žiūrėti tuo metu labai populiaraus serialo "Vergė Izaura". 11-metė mergaitė labai jautriai sureagavo į siaubingus filme parodytus vaizdus, kai vieną pagrindinių serialo veikėjų gyvą trobelėje sudegino blogasis personažas.

Mergaitę taip sukrėtė šis vaizdas, kad namo ji parbėgo verkdama ir pasakojo tėvams, kaip jai buvo baisu. Tačiau tokia dukros emocija V.Vičiulio nesustabdė.

Prisimindama siaubingos sutuoktinio žūties išvakares, našlė pasakojo, kad jis prašė prižiūrėti butą. Tada tie žodžiai nuskambėjo grėsmingai, bet tikslių savo ketinimų vyras žmonai neatskleidė.

Kalbėdamas su savo mama telefonu, V.Vičiulis taip pat pasėjo jos širdyje nerimą.

Vėliau Zita Vičiulienė prisiminė, kad sūnus telefonu prašė, jei kas atsitiks, nieko nekaltinti. Jis paminėjęs, kad negalės atvažiuoti į kaimą padėti mamai darbuotis, turįs daug darbo, reikėsią kovoti už Lietuvą.

Po tokių žodžių mama suprato, kad gali atsitikti kažkas siaubingo ir paprašė Vytauto seserį su draugu skubiai važiuoti į Klaipėdą. Giminaičiai atvažiavo per vėlai, V.Vičiulis jau buvo įvykdęs savo planą.

Prisimindama siaubingiausias savo gyvenimo dienas, našlė vardija ne vieną mistinį įvykį, nutikusį būtent Vytauto susideginimo naktį. Tąnakt Vilniuje gyvenančios pusseserės namuose nukrito V.Vičiulio tapytas ir giminaitei padovanotas paveikslas.

Tą pačią naktį gero V.Vičiulio draugo namuose nutrūko jo dovanoto smuikelio styga.

Kartą, kai Vičiulių dukra tebebuvo mokinė, kažkuris bendramokslis rėžė, kad jos tėvas buvęs kvailys. Ramaus būdo mergaitė tada skėlė berniukui antausį ir išbėgo iš klasės. Daugiau dėl tėčio garbės jai neteko kovoti.