Trisdešimt metų našlaičiais ir bedaliais Lietuvoje ir Ruandoje rūpinęsis legendinis kunigas Hermanas Šulcas gali sulaukti kaltinimų nelegaliomis statybomis.
"Įkliuvau į velniavą"
Kretingos rajono Kėkštų kaime įsikūrusios jaunimo sodybos du pastatai gali būti nugriauti, nes jie esą pastatyti be leidimų.
70-metis misionierius gimtojoje Klaipėdoje per metus lankosi vos porą kartų. H.Šulcas renka aukas ir rūpinasi dviejomis specialiai našlaičiams ir skurstantiems vaikams įkurtomis jaunimo sodybomis. Viena jų – Kretingos rajone Kėkštų kaime, kita – Afrikoje, už Lietuvą mažesnėje Ruandoje.
"Čia Lietuvoje įkliuvau į baisią velniavą – sodybą Kėkštuose gali nugriauti. Sodybą stačiusi bendrovė negavo statybų leidimo. Prašiau pagalbos ir naujo Kretingos mero. Du pastatai iš visos sodybos neturi dokumentų – ūkinės dirbtuvės ir klėtis, kur įsikūręs administracinis pastatas", – guodėsi H.Šulcas.
Kunigas pasakojo, kad 2004 kovą pasirašyta sutartis įpareigojo statytoją parengti visus dokumentus, atskiru punktu įrašyta, kad rangovas turi pasirūpinti statybos leidimu.
"Laukiu griovėjų, jie gali pasirodyti bet kurią dieną. Afrikoje visiškai kiti įstatymai, ten tereikia turėti pinigų statyboms. Čia reikia daugybės derinimų ir dokumentų. Ne viską išmanau, todėl tikėjausi, kad tuo pasirūpins samdyta bendrovė", – kalbėjo H.Šulcas.
Iš aukų išlaikomoje sodyboje investuota per tris milijonus litų. Pirmiausiai Kėkštuose iškilo vienas pagrindinis sodybos pastatas, pritaikytas žiemai. Čia buvo įkurta administracija, įrengti kambariai vaikams, dušai, pirtis. Vien sanitarinis kompleksas kainavo 85 tūkst. eurų. Aplink išsidėstė keletas medinių namelių vasarojimui ir vaikų stovykloms. Po kurio laiko kiek tolėliau atsirado dar trijų pastatų kompleksas.
"Vien klėtis kainavo 600 tūkstančių. Labai gaila dėl to, kas atsitiko. Toks dalykas paralyžiuoja, išvykstu po dienos iš šalies ir baugu: kas bus su visa sodyba. Ketinome rekonstruoti gamybines dirbtuves, bijome bet ką daryti", – aiškino H.Šulcas.
Statyta iš aukų
H.Šulco senelių žemėje įkurtoje jaunimo sodyboje iš aplinkinių kaimų ir rajonų savaitgalius leidžia kelios dešimtys vaikų iš probleminių šeimų.
"Dabar sodyboje savaitgaliais susirenka per 35 vaikus. Čia nuolat vyksta užsiėmimai, stovyklos. Džiaugiuosi, kad čia vaikams bent saugu ir švaru. Pamačius, iš kokių šeimų susirenka vaikai, supranti, ką jie turi išgyventi. Nuolatinis smurtas šeimoje, alkoholis, purvas ir skurdas. Tačiau lankydamas vaikus tokiose šeimose, juos mačiau tokiame purve ir smarvėje, kad skurdžiausioje Afrikos trobelėje tokio purvo neišvysi. Tačiau reikia būti atsargiam, tokie vaikai labai jautrūs. Jie labai sielojasi dėl savo aplinkos", – atviravo H.Šulcas.
Jaunimo sodyboje su vaikais dirba specialistai. Idėją įkurti tokią sodybą kilo prieš keletą metų. H.Šulcas svajojo įkurti tokią užuovėją vaikams iš asocialių šeimų, kurioje jie turėtų užsiėmimų, būtų auginamos daržovės, vaistažolės, naminiai gyvūnai. Lietuvis kunigas H.Šulcas yra prasitaręs, kad čia norėtų praleisti ir savo senatvę.
"Mano čia nieko nėra – geradarių suaukota, žmonių paremta. Iki šiol negaliu atsigėrėti žmonių gera širdimi. Tačiau pats nesu niekada prašęs pinigų. Ir šįkart Lietuvoje man pavyko surinkti nemažai lėšų, labai džiugu, kad žmonės aukojo. Viena šeima iš Prienų parėmė du Ruandos našlaičius. Vyras su žmona sutiko kas mėnesį skirti po 40 eurų abiem vaikams", – tikino kunigas.
Bendrovė nesijaučia kalta
Vienos stambiausių įmonių Vakarų regione "Plienas" vadovas Gediminas Bartkevičius "Klaipėdai" aiškino, kad dėl susidariusios situacijos įmonė nėra kalta.
"Mes patys rėmėme šią sodybą. Apie 300 tūkstančių savų pinigų čia palikome – perdarinėjome detaliuosius planus, atlikome darbus kuo pigiau. Kur matyta, kad statybos kaina su visa apdaila būtų 500 litų už kvadratinį metrą? Mes neturėjome juridinio įgaliojimo statybų leidimui gauti", – tikino G.Bartkevičius.
"Plieno" vadovas paaiškino, kad pirmajame statybų etape visi leidimai gauti ir sutvarkyti, gimus idėjai už kelio statyti antrą pastatų kompleksą, esą detaliuoju planu sklypo padalijimui turėjo rūpintis patys sodybos šeimininkai.
"Tai ne mūsų kaltė. Suprantu, kad įstatymas toks, koks yra. Bet jei valdininkai laiku būtų žmogiškai pažiūrėję, nebūtų bėdų dabar", – kalbėjo H.Šulcas.
Ruandą pasirinko pats
Bedaliais ir beglobiais kunigas rūpinasi ne tik Lietuvoje, Ruandoje jo įkurta jaunimo sodyba tapo namais šimtams našlaičių.
"Kuomet prašiausi į misiją, man buvo pasiūlyta vykti į Haitį, Indiją arba Ruandą. Paklausiau, kur yra sunkiausia. Prieš trisdešimt metų net nežinojau, kur ta valstybė yra. Kadangi buvo aišku, kad Ruandoje žmonėms labiausiai reikia pagalbos, todėl rinkausi šią šalį", – pasakojo H.Šulcas.
Vis dėlto skurdo ir karų išvargintas kraštas, pasak H.Šulco, turi savų privalumų.
"Ten žmonės vargsta, tačiau gerumo savyje jie tikrai turi. Dešimties žmonių šeima per metus tegali uždirbti 500 litų. Nėra šeimos, kurios 1994 metais genocidas nebūtų palietęs. Per šimtą dienų buvo išžudyta beveik milijonas žmonių. Vienas kunigas man pasakė, kad gyvenu tarp laukinių. Mane labai įskaudino šie žodžiai. Atsakiau jam, kad skaitydamas laikraštį matau, jog Lietuvoje per kalėdinę savaitę buvo kasdien nužudyta po du žmones. Tad kuris iš mūsų gyvena laukiniame krašte?", – stebėjosi kunigas.
Žudynės – dėl iškasenų
1994-aisiais Ruandoje vykęs karinis konfliktas tarp tutsių ir hutų genčių, pasak H.Šulco, turėjo ekonomines priežastis.
"Kai pasaulio televizijos rodė reportažus apie susirėmimus tarp hutų ir tutsių, niekas neaiškino pasauliui, kad naudos iš to turės tik didžiosios pasaulio valstybės. Dar prieš dvejus metus iki karinio konflikto pasaulio šalių lyderių į Raundą buvo siunčiami psichologai. Tikslas – sukiršinti dvi gentis, tam, kad būtų nuversta vietos valdžia. Mat Ruandoje ir greta esančiame Konge aptikta retų iškasenų. Šiose žemėse rasta specialių mineralų, kurie naudojami mobiliųjų telefonų ir kompiuterių mikroschemoms gaminti. Jie yra brangesni už auksą. Tai ir buvo tikroji karo priežastis – tai mūsų, baltųjų, baisi manipuliacija", – kalbėjo misionierius.
Pats vos Ruandoje likęs gyvas H.Šulcas sakė, kad matyti vaizdai ir patirtos tragedijos paliko savų žaizdų.
"Tai, ką teko pamatyti, sukrečia. Vyko tikros skerdynės. Šimtai tūkstančių buvo nukankinti, sukapoti mečetėmis. Viena jaunimo sodyboje globojama mergaitė pati matė, kaip buvo nužudyta jos mama. Šiuo metu ji pati augina penkis vaikus. Tutsių nosys yra šiek tiek smailesnės. Mergaitė matė, kaip hutai nupjovė jos mamai nosį", – kraupius įspūdžius pasakojo H.Šulcas.
Ilgus metus kartu gyvenę žmonės vieną dieną vienas kitam tapo budeliais.
"Vietos policijos viršininkas buvo mūsų sodybos kaimynas, jo vaikai buvo krikštyti mūsų bažnyčioje, o jis liepė myriop nukankinti 1282 žmones, tarp jų – 650 vaikų. Vaikai ir suaugusieji buvo tempiami į lauką ir negyvai užkapoti, tuo tarpu policininko šeima stovėjo ir plojo rankomis, žiūrėdama į egzekuciją", – šiurpo misionierius.
Išgyveno mirties siaubą
Viena kunigo globojamų ruandiečių, kuriai teko savomis akimis stebėti motinos ir sesers mirtį, su misionieriumi atkeliavo į Lietuvą.
"Jos mama ir vieno kunigo mama buvo išprievartautos. Moterys sumaitotais veidais buvo žeminamos visų akivaizdoje, kol buvo nužudytos", – kalbėjo kunigas.
Iš 120 tuo metu Ruandoje H.Šulco statytoje jaunimo sodyboje gyvenusių vaikų gyvi liko tik 12.
"Ten tikrai nesaugu, nežinai, ar liksi gyvas, nežinai, ar grįši į namus. Tačiau guodžia tai, ką pavyksta padaryti. Yra vaikų, studijuojančių universitetuose, daugybė išgelbėtųjų – sukūrę savo šeimas, daugybė turi savo amatus ir dirba. Vieną mūrininką atsivežiau į Lietuvą", – sakė misionierius.
Į Lietuvą H.Šulcas atsivežė 22–25 metų jaunuolių grupę iš Ruandos.
"Pasisekę kitų likimai mane palaiko ir džiugina. Nė vienas iš mūsų nesame tobulas. Tačiau aš neturiu iliuzijų, kad iš šimto atėjusiųjų į sodybą, visi pasieks aukštumas", – samprotavo dvasininkas.
Žudyti – už 20 litų
H.Šulcas tikina, kad didžiausias jo ramstis nelengvame kelyje – tikėjimas.
"Buvo tokių, kurie norėjo mane nužudyti. Ir tik dėl pinigų. Kartą Ruandoje svečiavosi italas, kuris atvežė pinigų iš rėmėjų. Jis tepabuvo tris dienas, rytą septintą, einant į mišias, jis buvo užpultas. Užpuolikai keletą kartų šovė, ir bičiulis mirė. Pačiam teko išklausyti prisipažinimą vieno iš globotinių, kad jis mane nužudytų nesusimąstydamas. Daugybę kartų sirgau maliarija, vieną dieną vos turėjau jėgų ir prisėdau ant pievos. Priėjo gatvės berniukas, kuris keletą kartų gyveno sodyboje ir vis pabėgdavo. Tuo metu buvau gavęs grasinmąlaišką. Aš jo paklausiau, ką jis galvoja, jei kam nors iš jo draugų duotų kas nors šimtą litų, kad mane nužudytų. Vaikas sušuko: "Kunige, dvidešimt litų užtektų". Vėliau per pamokslą juokiausi, kad tik tiek mano gyvybė verta. Kaip po to gali jiems padėti? Kaip tik tokiems ir reikia padėti", – neabejodamas išrėžė H.Šulcas.
Suvokimas, kad tie, kuriems aukojamas gyvenimas, bet kurią minutę yra pasiryžę išduoti, kunigo nesutrikdė.
"Grįžau į realybę ir tai labai sveika. Aš jau galvojau, kad mano gyvenimas įgavo kažkokią vertę, o paaiškėjo, kad nieko panašaus. Žmogaus gyvybė ten nieko neverta", – apgailestavo kunigas.
Kunigas H.Šulcas įsitikinęs, kad gyvenime nėra svarbu, kur gyventi.
"Visiškai nesvarbu, kokiame pasaulio krašte esi ir koks tavo amatas, svarbu – koks žmogus esi, kokia tavo vidinė vertybė. Ten tokie natūralūs žmonės, ir man smagu", – tvirtino H.Šulcas.
Likimo pamokos
Kunigas prisipažįsta, kad begalinio gerumo ir tikėjimo jis išmoko iš mamos.
"Buvau ketverių, kai teko dėl karo bėgti iš Klaipėdos į Vokietiją. Tėvelį nušovė. Kentėme badą ir skurdą, tačiau ne tai buvo skaudžiausia. Labiausiai skaudino pažeminimas. Mes su broliu svajodavome, kad kartą per mėnesį galėtume nusipirkti šviežios duonos. Teko rinkti bulvių lupenas, kurias žmonės išmesdavo kaip šiukšles. Kartą susitaupėme kepalėliui duonos, tačiau užėjo toks vargeta. Motina jo pagailėjo ir atidavė visus pinigus. Brolis pyko ir priekaištavo mamai. Ši jam pasakė, kad vargetai jų reikėjo labiau, nei mums. Tokie dalykai yra geriausi pamokslai", – prisiminė kunigas.
Vaikystėje Hermanas prisiminė basas eidavęs į mokyklą, kai lauke buvo dešimt laipsnių šalčio.
Žemaitės ir vokiečio šeimoje gimusio H.Šulco užsispyrimo turėtų pavydėti daugelis. Misionierius prisipažino, kad po žiaurios genocido tragedijos buvo labai sunku vėl imtis sodybos atstatymo. Tiek metų kurtas darbas buvo sunaikintas.
"Ir man pačiam teko išgyventi didžiulį skausmą, nusivylimą", – prasitarė misionierius.
Tačiau šįkart H.Šulcas į Ruandą išsiveža dar vieną nerimastingą žinią.
"Sunku palikti sodybos žmones tokioje sumaištyje. Nežinau, ar grįžęs berasiu viską taip pat", – atviravo H.Šulcas.
Naujausi komentarai