N. LOGVINAS: SU LIETUVIAIS – DAUG BENDRO

Baltarusijos garbės konsulo Nikolajaus Logvino gyvenimas kupinas įdomių paradoksų. Jūrą pažinęs tik iš knygų jis tapo jūrininku, baltarusių kalbos mokęsis kaip užsienio, 35 metus Klaipėdoje gyvenantis vyras bendrauja gimtąja kalba ir atstovauja savo šaliai.

Įvykdė žmonos reikalavimą

– Ne kiekvienas klaipėdietis žino, kokie yra garbės konsulo įgaliojimai. Gal galėtumėte apie tai truputį papasakoti?

– Dažnai žmonės klausia, ar išduodame vizas kelionei į Baltarusiją. Jos išduodamos tik mūsų šalies pasiuntinybėje Vilniuje. Bene prieš penkerius metus Baltarusijos konsulas Lietuvoje Vladimiras Dražinas pasiūlė man tapti garbės konsulu. Tada buvau baltarusių tautinės bendrijos pirmininkas. Mano pareiga vystyti mūsų šalių kultūrinius ryšius, pagalba tautiečiams ir ekonominių ryšių palaikymas bei puoselėjimas. Mūsų šalių ryšiai, ypač su Klaipėda, yra tokie stiprūs, kad ypatingų pastangų nė nereikia. Juk apie 30 proc. Klaipėdos uosto krovos sudaro baltarusiški produktai. Tenka padėti smulkesniems verslininkams. Mano pareigos yra visuomeninės, duoną pastaruoju metu valgau iš įdomaus nepriklausomo draudimo kompanijų eksperto darbo. Tiriu laivų ir jų krovinių sugadinimo atvejus. Yra tekę vykti į Rygą, kur į Šiuolaikinio meno muziejų atgabentos vaškinės vazos nukrito ir subliuško. Teko aiškintis, kas kaltas. Darbas tikrai įdomus, kita vertus, turiu laiko visuomeninėms savo šalies garbės konsulo pareigoms atlikti.

– Papasakokite apie save. Iš kur esate kilęs ir kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Gimiau Lydoje, tai pats Lietuvos centras, juk Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pastatė keturias pilis: Vilniaus, Krėvos, Medininkų ir Lydos. Augau visiškai šalia pilies sienų, gal todėl domiuosi istorija. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į Leningrado aukštąją jūrų inžinerijos mokyklą. Jūrą pamilau skaitydamas knygas. Kai baigiau mokslus, traukė įsikurti arčiau namų. Pasisiūliau praktiką atlikti Lietuvos laivininkystėje, o po to pasiprašiau priimamas čia dirbti. Taip nuo 1983 metų gegužės 10 dienos esu klaipėdietis. Tuo metu jau turėjau šeimą ir du vaikus, komunalinį butą Leningrade. Po kelerių metų sužinojau, kad Klaipėdoje man paskirtas trijų kambarių butas trečiajame naujo namo aukšte. Iki tol čia praleisdavau vos kelias dienas per metus, nes šeima tebegyveno Leningrade.

– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai Klaipėdoje?

– Pamenu, Klaipėdos geležinkelio stotyje iš traukinio išlipau šeštą ryto ir pėsčias ėjau J.Janonio gatve į laivininkystės biurą. Negalėjau atsistebėti miesto švara, nė vieno degtuko, nė nuorūkos. Vėliau patyriau, kad tvarka čia buvo ir uoste. Visos Tarybų Sąjungos kapitonai žinojo, kad Klaipėdos uosto krovėjai dirba itin atsakingai, jų galima buvo nekontroliuoti, viskas būdavo atliekama tvarkingai ir švariai, kroviniai nebuvo mėtomi, daiktai juose nelūždavo. Man Klaipėda labai patiko, beveik kurortas, visur švara ir tvarka.

– Ar sunku buvo parsivilioti čia žmoną?

– Mano žmona kilusi iš Kazachstano. Baigusi mokyklą ji labai norėjo mokytis Leningrade, nes jos tėvas gimė šiame mieste, o seneliai Antrojo Pasaulinio karo metu žuvo blokados metu ir yra palaidoti Piskariovo kapinėse. Ji man iškėlė sąlygą, kad atvažiuos į Klaipėdą, jei surasiu jai darbą. Ji yra baigusi medicinos mokyklą, kurioje buvo ruošiami felčeriai laborantai, tai buvo vienintelė tokia šalyje mokykla ir dirbo vyriausybinėje ligoninėje, kur buvo gydomi ne tik partiniai funkcionieriai, bet ir kultūros elito žmonės. Darbą jai radau nesunkiai. Nuo pat pradžios gyvename Rybportu vadinamame rajone. Nors gyvuoja nuomonė, kad čia siautėja banditai, o ir čigonų kaimynystė nevilioja, bet mano šeimos nuomonė apie šią vietą tik gera. Neturime kuo skųstis. Perestroikos metai Tarybų Sąjungoje buvo sunkesni nei dabar. Kai kurie mano bendramoksliai padarė karjerą, bet buvo ir tokių, kurie žuvo. Vienas draugas valdė banką, sponsoriavo S.Rostropovičių ir kitas žvaigždes, sėdėjo prie vieno stalo su Maskvos meru Jurijumi Lužkovu, bet jo jau nebėra.

Gyvename jotvingių žemėje

– Kokia baltarusių nuomonė apie lietuvius ir Lietuvą?

– Baltarusiai apie Lietuvą kalba susižavėję, kaip ir apie visą Europos Sąjungą. Apie tai byloja ir faktas, kad labai daug baltarusių dažnai lankosi Lietuvoje, juk Vilniaus "Akropolis" savaitgaliais tiesiog okupuojamas mano tėvynainių. Šengeno visų išduodama daugiausiai baltarusiams. Ir Lietuvos pajūryje labai daug mano tautiečių. Žmonės tiesiog pasižiūri, koks Klaipėdoje oras, sėda į mašinas ir važiuoja poilsiauti, nes labai daug mūsiškių turi vizas. Pasaulis mums atviras. Mano du vaikai studijavo Minske, o vienas – Anglijoje, bet visi trys dabar gyvena Lietuvoje, o brolis jau porą dešimtmečių gyvena Kanadoje.

– Ar arčiausiai Lietuvos gyvenantys baltarusiai jaučia giminystę su lietuviais?

– Mano tėvai gimė skirtingose Nemuno pusėse. Tai jotvingių žemės. Dalis jų tapo lietuviais, o dalis – baltarusiais ir lenkais, juos galima atsekti pagal pavardžių galūnes – "ič". Pavyzdžiui, mano mamos mergautinė pavardė – Nenartovič, močiutė – Šucharevič. O ir nemažai lietuvių turi grynai baltarusiškas pavardes: Lopata, Šileika, Mažeika.

– Kaip apibūdintumėte Klaipėdos baltarusių tautinę bendriją?

– Didžioji dalis baltarusių čia atvyko dirbti jūrininkais, o su jais – ir jų šeimų nariai. Baltarusiai yra romantikai, nors mūsų valstybė neturi priėjimo prie jūros, nuo XIX amžiaus Rusijos laivyne 85 mūsų tautybės jūrininkų yra tapę admirolais. Turime nepaaiškinamą trauką jūrai. Kai baltarusiai atvažiuoja į Klaipėdą, net jei yra alkani ir pavargę, pirmiausiai prašo nuvežti prie jūros. Klaipėdos baltarusių bendrijos "Krynica" sąrašuose yra apie 200 narių, aktyviai bendrijos veikloje dalyvauja kur kas mažiau žmonių. Įdomus dalykas – neretai sulaukiame kitų tautybių, dažniausiai rusų, prašymo priimti į draugiją. Jie mato, kad bendruomenė gyvena linksmai, tai traukia ir kitataučius. Bendrajame ir su lietuvių bendruomene Baltarusijoje.

Praeitis vienija

– Kaip manote, kokia linkme eina mūsų valstybių santykiai?

– Aš tikiu, kad mūsų šalių santykiai tik gerės. Tai jau matyti, juk šiemet pirmą kartą po ilgo laiko buvo švenčiamos mūsų valstybės įkūrimo metinės. Minske vyko didžiulis koncertas Baltarusijos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. Nors mūsų valstybė gyvavo vos truputį ilgiau nei metus, bet be to įvykio nebūtų ir dabartinės nepriklausomos Baltarusijos.

– Jūs puikiai kalbate baltarusiškai. Ar visi tautiečiai geba taip bendrauti?

– Gaila, bet baltarusių kalbą moka ne visi mūsiškiai. Esame sovietmečio vaikai, kai baltarusius norėjo surusinti, mokyklose kelis dešimtmečius visų dalykų buvo mokoma rusiškai. Prisimenu savo vaikystę, kaip nenorėjau mokytis rusų kalbos, nes gaudavau dvejetus, mat rusų ir baltarusių kalbų taisyklės prieštarauja vienos kitoms. Baltarusių kalbos mokėmės tik nuo antros klasės. Kalbantieji gimtąja kalba buvo laikomi nekultūringais. Baltarusiškai iki šiol kalbama kaimuose. Miestuose baltarusiškai kalba tik tautiškai susipratę inteligentai, ypač Minske. Neseniai sostinėje atsirado darželių grupės, kuriose su vaikais bendraujama mūsiškai. Oficialioji politika šiuo klausimu banguota – prieš bene 15 metų baltarusių universitetas persikėlė į Vilnių, buvo uždaryta baltarusiška gimnazija. Pastaruoju metu jaučiame, kad baltarusiu būti leidžiama ir tampa garbe.

– Gal galėtumėte trumpai priminti, kaip jūsų šalis vystėsi iki Antrojo Pasaulinio karo?

– 1919 metais dalis Baltarusijos tapo Tarybų Sąjungos dalimi. J.Pilsudskio armija nustūmė sovietinę armiją iki Minsko, 1921 metais šalys pasirašė Rygos taikos sutartį, taip trečdalis Baltarusijos iki 1939 metų tapo Lenkijos dalimi. Šiuo istorijos tarpsniu esame truputį panašūs su Lietuva. Vilniaus kraštas išgyveno tą patį, kaip ir mūsų šalies dalis: buvome lenkinami, per tą laiką vietoje buvusių 400 baltarusiškų mokyklų liko keturios. Tie baltarusiai, kurie lankė katalikų bažnyčias, gavo naujus pasus ir juose buvo pavadinti lenkais. Kita vertus, mums pasisekė, kad vakarų Baltarusijoje buvo lenkų valdžia. Mano senelis toje dalyje turėjo stambų ūkį, kolūkiai ten tvėrėsi tik 1954 metais, nes Armija Krajova priešinosi sovietų įsigalėjimui. Šios armijos kariai du kartus vežė mano senelį sušaudyti, o turtingas kaimynas lenkas jį kaskart išvaduodavo. Kaip ir Lietuvoje, mes turėjome partizanų. Dabar, kai apie juos užsimenama, pirmiausiai klausiame: "Kurie?" Nes priskaičiuojame šešis partizaninius judėjimus. Žmonės bėgo nuo visų ir bandė išgyventi toje pokario mėsmalėje. Šiais aspektais mus su lietuviais taip pat vienija. Todėl turime ne tik dalį bendros istorijos, bet ir labai daug panašių išgyvenimų, tai turėtų leisti mums labiau suprasti vieniems kitus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1960 m. Lydoje.

1977 m. išvyko studijuoti į Leningrado aukštąją jūrų inžinerijos mokyklą.

1983 m. atvyko į Klaipėdą ir pradėjo dirbti prekybos laivų šturmanu.

iki 1997 m. dirbo laivyne.

pastaruoju metu dirba nepriklausomu draudimo bendrovių ekspertu.

Žmona – Valentina, vaikai: Antonas gyvena Vilniuje, Anastasija – Klaipėdoje, Olegas – Kaune.