PALANGA – 100 METŲ MŪSŲ

Daugybė lietuvių šiomis dienomis sužinojo tai, ko iki šiol nebuvo girdėję – Palanga, kunigaikštienės Birutės – Vytauto Didžiojo motinos gimtinė, pasirodo, galėjo ir nebūti mūsų. Ją atgauti pavyko prieš 100 metų. Sukakties diena išaušo kovo 31-ąją. Istorikai tikina, kad Palanga gali didžiuotis ir kitomis įdomią praeitį bylojančiomis datomis.

Iš Klaipėdos – sveikinimai

Minėdamas prijungimo prie Lietuvos 100-metį didžiausias šalies kurortas pasipuošė. Milžiniška Palangos vėliava prie miesto riboženklio pasitinka kiekvieną atvykstantį.

Pagrindinėse kurorto gatvėse apšvietimo stulpai mirga ant jų iškeltomis vėliavėlėmis, o jūros tiltas virto tikra vėliavų alėja.

Sukakties proga visą Lietuvą ir ypač palangiškius sveikino aukščiausius valstybės postus užimantys asmenys. Savo džiaugsmu viešai dalijosi ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

„Kokia šiandien būtų Lietuva, jei tuomet, 1921-aisiais, Tarptautinė arbitražo komisija būtų priėmusi kitokį, mūsų šaliai nepalankų sprendimą? Turbūt, neįmanoma tiksliai atsakyti, tačiau aišku viena – tąkart praradę būtume labai daug. Be Palangos Lietuva būtų kitokia. Džiaugiuosi, kad jau šimtą metų Palanga yra neatsiejama Lietuvos dalis, kad savo šalies sudėtyje turime ne tik šį unikalų, kultūrinio grafų Tiškevičių paveldo turtingą kurortą, bet ir platesnį priėjimą prie jūros. Čia, Palangoje, girdisi Baltijos ošimas ir žuvėdrų klyksmai, čia akį traukia sniego baltumo paplūdimiai ir unikalios kopos, čia kvepia pušynai ir kiekvieną vakarą dangų nudažo į jūrą besileidžianti saulė. Čia gyvena žmonės, kurie nuoširdžiai myli savo miestą ir didžiuojasi esantys palangiškiai“, – kurorto žmones poetiškai sveikino Š.Vaitkus.

Simbolis: rūko apgaubta Palanga šiomis dienomis pasitinka milžiniška miesto vėliava. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Sveikindamas su švente palangiškius Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas savo „Facebook“ paskyroje teigė neįsivaizduojantis Lietuvos be Palangos, o Palangos – be poilsiautojų pamėgtų paplūdimių, pušynų, istorinio Kurhauzo, šurmulio garsiojoje J.Basanavičiaus gatvėje, muzikos vakarų, teatralizuotų akcijų ir daugybės kitų išskirtinių kultūrinių reiškinių.

„Linkiu Palangos miestui ir toliau skleisti savo jaukų žavesį, o visiems jo žmonėms – sėkmės ir kuo geriausios kloties, puoselėjant ir kasdieniu darbu prisidedant prie šio nuostabaus Lietuvos kurorto klestėjimo“, – parašė V.Grubliauskas.

Išugdė keturis signatarus

Vardydami dalykus, verčiančius didžiuotis kurortu, valstybės vadovai minėjo Palangos progimnazijos reikšmę visos besikuriančios Lietuvos gyventojams.

Joje mokėsi keturi būsimi Nepriklausomybės Akto signatarai, o vienas jų vėliau tapo Lietuvos prezidentu.

Praėjusio šimtmečio pradžioje čia mokėsi nuo Anykščių, iš Užunvėžių kaimo atvažiavęs Steponas Kairys, nuo Taujėnų, iš Užulėnio kaimo atvykęs Antanas Smetona, nuo Švėkšnos pusės čia mokėsi du būsimieji politikai: Jurgis Šaulys iš Balsėnų kaimo ir Kazimieras Steponas Šaulys iš Stemplių. Visi jie vėliau dirbo Lietuvai ir garsino savo kraštą.

Šį faktą dabar primena neseniai Palangos centre įrengta Signatarų alėja.

Emocijos: meras Š.Vaitkus džiaugiasi, kad kurorte gyvena žmonės, kurie nuoširdžiai myli savo miestą. (Vytauto Petriko nuotr.)

Konkuravo su latviais

Minint šimtametę istoriją dabar plačiai kalbama apie 1819-uosius, kai Rusijos caras Aleksandras I Palangos valsčių atskyrė nuo Vilniaus gubernijos ir priskyrė Kuršo gubernijai. Tai buvę padaryta Kuršo dvarininkų prašymu.

Po 100 metų, 1918-aisiais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, o Latvija pirmą kartą paskelbė apie savo valstybės įkūrimą, iškilo klausimas, kur bus šių valstybių siena.

Mūsų Vasario 16-osios akte valstybės sienos reikalas nebuvo aptartas.

Tais pačiais metais lapkričio 18-ąją deklaravusi savo valstybės įkūrimą Latvija iškart pareiškė, kad valstybės siena su Lietuva turi sutapti su Kuršo gubernijos riba.

Jaunos valstybės bandė derėtis. Lietuviai dėstė istorinius ir ekonominius argumentus, latviai lenkė į savo pusę, minėdami Kuršo gubernijos sienų neliečiamumą. Abiejų pusių siūlymai buvo nepriimtini derybininkams, susitarimo pasiekti nepavyko.

1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų vadovai, tarpininkaujant Didžiosios Britanijos misijos vadovui Baltijos valstybėms Stevenui Talensui, Rygoje pasirašė susitarimą dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražinei komisijai, susidedančiai iš keturių narių (po du atstovus iš kiekvienos šalies) ir Didžiosios Britanijos deleguoto jos pirmininko.

Jei abiem šalims nepavyktų susitarti, pirmininkui buvo suteikta teisė priimti galutinį, neapskundžiamą sprendimą.

Išsprendė komisija

Metus nuo 1918-jų rudens Palangos pajūrio ruože stabilios valdžios nebuvo. Vienu metu čia buvo latvių ir vokiečių valdžia. 1919-ųjų kovo 13 d. į Palangą atvyko policijos vadas su 10 pagalbininkų, tuo metu ten tvarką palaikė ir septyni vokiečių žandarai.

Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Palangą atvyko gerai apsiginklavusi bermontininkų kuopa, spalį ji jau siekė 150 karių.

Plėšikavimais pasižymėję bermontininkai buvo nemėgstami vietos gyventojų. Lietuvių ir latvių kariuomenės kartu juos persekiojo, o 1919 m.  gruodį Lietuvos kariuomenė išvijo bermontininkus į Prūsiją.

Netrukus Latvijos valdžia į Palangos pajūrį sienų su Prūsija ir Lietuva apsaugai atsiuntė daugiau kariuomenės ir užėmė visą pajūrio nuo Nemirsetos iki Šventosios ruožą.

1920 m. pabaigoje arbitražinės komisijos pirmininku paskirtas Edinburgo universiteto profesorius lordas James'as Young'as Simpson'as. Jis tuo metu dirbo britų užsienio reikalų ministerijoje ir su Baltijos valstybių situacija buvo susipažinęs Paryžiaus taikos konferencijos metu.

Komisija dirbo nuo 1920-ųjų gruodžio 29 iki 1921-ųjų kovo 20 d. Sieną suskirstę į tris ruožus komisijos nariai atliko gyventojų surašymą bei apklausą.

1921ųjų kovo 21-ąją paskelbtu galutiniu sprendimu Lietuvos sienos su Latvija pajūryje pradžios taškas buvo nustatytas ant jūros kranto 4,5 km atstumu į šiaurę nuo Šventosios, o Nidos žvejų kaimelis paliktas Latvijai.

Kovo 30-ąją pagal Arbitražo komisijos nutarimą Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos, o jau kitą dieną ant Birutės kalno vyko didelės iškilmės.

Ši data tapo švente visai Lietuvai, o J.Y.Simpson'as buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Prisimindami šį įvykį palangiškiai diplomato garbei pavadino gatvę.

1921 m. gegužės 14 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo nustatyti ir paženklinti bendrą sieną. Ženklinimo procesas užtruko ne vienerius metus.

Taip jautrų abiem valstybėms klausimą pavyko išspręsti taikiai.

Bandė pamokyti politikus

Kai šiemet Palangos tarybos nariai ėmėsi aptarinėti kurorto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio renginius, tarybos narys, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Vladas Žulkus nepabijojo pareikšti kitą nuomonę.

Man pradžioje pasirodė, kad mes tą 100-metį sureikšminame, lyg būtume kokį pasaulinį karą prieš latvius laimėję.

Būdamas tikras, kad ne visi politikai gerai išmano istoriją, jis vardijo kitas reikšmingas Palangos praeities datas.

„Man pradžioje pasirodė, kad mes tą 100-metį sureikšminame, lyg būtume kokį pasaulinį karą prieš latvius laimėję. Man neatrodo, kad šią datą reikėtų taip labai akcentuoti. Praeityje yra buvę labai įdomių dalykų, bet karas su latviais kažkodėl keliamas labiausiai. Viskas gerai, reikia ir tuos dalykus prisiminti, bet aš, kaip archeologas, daug dirbęs Palangoje, bandyčiau akcentuoti ir kitas datas“, – svarstė garsus palangiškis.

Vladas Žulkus / Redakcijos archyvo nuotr.

V.Žulkus linkęs atverti mūsų praeities nežinantiems žmonėms akis, kad Palanga priklausė Lietuvai nuo žilos senovės.

Turi įdomesnių datų

Viena tokių datų mokslininkas vadina legendinį Palangos paminėjimą 1161-aisiais. Viename dokumente, kuris datuojamas 1434 m., minimas Livonijos ordino ir Rygos vyskupo ginčas, kas pirmas apkrikštijo kuršius.

Rygos vyskupas tada pateikė argumentą, kad 1161 metų birželio 15 dieną danų karalius Voldemaras išsilaipino prie Palangos, sugriovė Palangos pilį ir įsteigė Kuršo vyskupystę, įkūrė bažnyčią.

V.Žulkus minėjo ir dar ankstesnę datą, kurią galima sieti su Palangos praeitimi. Tai – 1069-ieji, kai Adomas Bremenietis paminėjo pirmąją bažnyčią Kurše, pastatytą pirklių iniciatyva. Profesorius įsitikinęs, kad šios bažnyčios būtų galima ieškoti Palangoje ar šalia jos.

Vėliau Lietuvos karalius Mindaugas, besiderėdamas su ordinu, atidavė jam Žemaitiją, taip pat ir Palangą.

1422 m. rugsėjo 27 d. Melno sutartimi buvo nustatytos sienos tarp Lietuvos ir ordino, pajūryje ši riba driekėsi ties Nemirseta. Taip Palanga oficialiai pripažinta Lietuvos dalimi. Bet ordinas vis dar pretendavo į Palangą.

Galutinai šis ginčas buvo išspręstas 1435 m. Bresto sutartimi, kai raštu įtvirtintos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos sienos su Vokiečių ordinu.

Padėtis pasikeitė po 1795 m. trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Rusijos imperijai atiteko ir Palanga, netrukus priskirta Kuršo gubernijai.