Viliojo naujos patirtys
Penkiolika metų Klaipėdoje Daiva dirbo floriste – kūrė gražiausias puokštes. Nuo rugsėjo planuoja įgyti pedagogikos žinių ir rengti edukacijas, kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiesiems. „Floristikos paslapčių man užtenka, tereikia pedagogo diplomo“, – šypsosi pašnekovė, prieš metus pamėgusi popierių.
Iš pradžių klaipėdietė kūrė interjero lėles. „Vilniaus kūrėjos organizavo dirbtuves – nuvažiavau. Gaminome lėles iš ore stingstančio modelino“, – prisimena pirmuosius bandymus. Paskui griebėsi žaisliukų iš vatos, na, o neseniai Daivą įtraukė popierius. Tiksliau – papjė mašė technika, kurią daugelis esame išbandę dar mokyklos laikais.
Iš pradžių šia technika sukurtų gaminių ji pamatė internete. Vėliau nuėjo į vienas dirbtuves, kaip pati sako, pasigaudyti naujų idėjų. „Buvo smagu pabendrauti su moterimis, bet ko nors naujo ten nesužinojau“, – prisipažįsta pašnekovė ir pasakoja, kad papjė mašė technika yra sena kaip pasaulis. Ištakos siekia senovės Kiniją, kur popieriaus masės ir klijų pagrindu pagaminti daiktai buvo naudojami dar prieš mūsų erą. Iš šios medžiagos kinai gamino ritualines kaukes, šarvus, žibintus, religines skulptūrėles ir kitus daiktus.
Į Europą papjė mašė atkeliavo gerokai vėliau, tik XVII–XVIII a. Prancūzai ir anglai šią techniką itin išpopuliarino, todėl prancūziškas pavadinimas papier-mâché („maltas popierius“) ir prigijo. Būtent šia technika gaminamos ir garsiosios Venecijos karnavalų kaukės.
„Venecijoje teko būti du kartus, bet ne per karnavalą. Šiais metais lankiausi Venecijos bienalėje – šiuolaikinio meno parodoje. Dukra Emilija rengė ten meno turą turistams iš Lietuvos, tai prisijungiau ir aš“, – pasakoja meniška mama.
Masę pasigaminti nesunku
Viskas prasidėjo labai paprastai – Daiva tiesiog paspaudė „Like“ ant vieno papjė mašė technika sukurto darbo kūrėjo puslapyje. O tada ir prasidėjo...
„Feisbukas vieną po kito man ėmė mesti šia technika kurtų gaminių nuotraukas. Matyt, kažkokie algoritmai suveikė“, – juokiasi floristė.
Neliko nieko kito, kaip tik išmėginti šią techniką pačiai. Tai padariusi Daiva netrukus taip įsitraukė, kad sustoti jau nebegalėjo.
Popierinių indų kūrėja pasakoja, kad papjė mašė masę pasigaminti visai paprasta. Tereikia tualetinio popieriaus ir „Lipalo“ klijų. „Aš dedu pusę puodelio klijų ir pusę puodelio statybinio tinko (glaisto)“, – receptu dalijasi Daiva.
Popierių reikia suplėšyti mažais gabalėliais, užpilti karštu vandeniu ir palikti kelioms valandoms. Išbrinkusią masę gerai sutrinti virtuviniu trintuvu, kol ji taps panaši į košę.
„Nukoškite dalį vandens ir masę gerai nuspauskite – kaip gamindamos cepelinus. Jei paliksite šlapesnę, ji ilgiau džius“, – pataria kūrėja ir tęsia, kad paskui ją reikia dar labiau susmulkinti. Galima dėti į virtuvinį kombainą, bet ji smulkina rankomis. Tada pila klijus ir dar šiek tiek indų ploviklio, kad masė būtų minkštesnė.
Pirmiesiems bandymams Daiva siūlo rinktis lengviausiai paruošiamą medžiagą – tualetinį popierių. Vėliau galima eksperimentuoti ir naudoti dėžių kartoną ar kiaušinių dėklus. Iš jų išgaunamas grubesnis, reljefiškesnis indų paviršius.
„Susiraskite norimą formą (indą) ir išorę apdenkite plėvele. Ant jos dėkite popieriaus masę ir gerai suspauskite 0,5–1 cm storio sluoksniu. Ypač kruopščiai suformuokite kraštą. Norint išgauti įdomesnę, reljefiškesnę tekstūrą, paviršių galima palikti nelygų“, – aiškina Daiva.
Džiovinti reikėtų ant formos gerai vėdinamoje vietoje. Priklausomai nuo sluoksnio storio, masė gali džiūti kelias dienas. Daiva pataria neskubėti ir nedėti gaminio iš karto ant radiatoriaus ar į karštą orkaitę – storas sluoksnis gali sutrūkinėti arba viduje likti drėgnas.
Kai indas visiškai išdžiūsta, Daiva jo paviršių lengvai nušlifuoja švitriniu popieriumi. Paskui dažo akriliniais dažais, dengia vandens pagrindo laku. Kad išgautų šamoto, akmens ar keramikos įspūdį, ji sluoksniuoja kelis skirtingus dažų atspalvius.
Stengiasi gyventi tvariai
Gyvenime Daiva laikosi minimalistinės filosofijos – jos namuose daiktų yra tiek, kiek reikia, ir ne daugiau.
„Man šie gaminiai iš papjė mašė perteikia tvarumą, todėl nenoriu į jų vidų dėti plastikinės taros. Internete apstu pavyzdžių, kai plastikiniai buteliai nuo įvairių skalbiklių aplipdomi papjė mašė ir į juos jau galima pilti vandenį“, – pasakoja pašnekovė.
Į Daivos gaminius vandens pilti negalima. Į juos ji siūlo dėti vaisius, riešutus, kitus birius produktus, siūlus ar smulkius daiktus. Gražiai atrodytų į tokį indą įstatyta kambarinė gėlė, žinoma, su vazonėliu ir lėkštele vandeniui nubėgti.
Per kiek laiko gimsta papjė mašė kūrinys? Anot D. Augustinienės, ne taip jau greitai. Pirmiausia dubuo aplipdomas paruošta mase. Tik jai išdžiūvus galima galvoti apie dekorą – pridėti kojeles ar kitus puošybos elementus.
„Čia jums ne molis. Jei masės prikrėsite per storai, ji grius, nesilaikys. Todėl, priklausomai nuo idėjos sudėtingumo, prie vieno indo gali tekti prisėsti tris, keturis ar net penkis kartus, – aiškina kūrėja, neseniai gaminusi vazą su rageliais. – Pirmiausia nulipdžiau vazą, ją išdžiovinau, o tada lipalu prilipdžiau ragelius.“
Rodydama įdomaus dizaino vazą Daiva tikina, kad indai iš papjė mašė yra gana tvirti. Net pripylus į juos vandens, iš karto neištižtų – reikėtų paros, kad tokia vaza pradėtų minkštėti.
Praverčia jūros dovanos
Gyvendama Klaipėdoje Daiva naudojasi ir tuo, ką į krantą išmeta Baltijos jūra. „Kai su vyru Mindaugu vaikštome pajūriu, parsinešu gražių, vandens nugludintų šakų. Jas panaudoju indų rankenoms“, – paaiškina ji.
Gintarai prie jos kūrinių nelabai dera. Tačiau pati gintarus rinkti mėgsta. Paprašyta pasidalyti Baltijos aukso radimo gudrybėmis, klaipėdietė juokiasi, kad ne kiekvienoje po audros į krantą išmestoje žolėje slepiasi gintaras.
„Aš gimiau ir augau Gargžduose, visos vaikų stovyklos vykdavo prie jūros. Mano vyras – grynas klaipėdietis. Mes žinome vietų, kur jūra jų išmeta. Reikėtų atvažiuoti prie Šiaurinio molo – toje įlankėlėje po audros jų visada galima rasti. Ne iš karto, o labiau antrą dieną, kai vėjas sušiaušia jūros dugną ir iškelia į paviršių žoles. Beje, jos turi būti su visomis jūrų gėrybėmis. Jei matote, kad jose kapstosi žuvėdros, vadinasi, tinkamos. Žaliame dumble gintarų nebūna“, – atskleidžia klaipėdietė.
Paklausta, kokio dydžio gintarų turi savo kolekcijoje, Daiva apgailestauja, kad pati didelių gintaro gabalų dar neradusi. Tačiau vaikystėje yra jų gavusi iš vietinių žmonių.
Dėkinga už palaikymą
Ne kiekvieną dieną Daivai norisi lipdyti. Šis užsiėmimas labiausiai traukia ją ilgais rudens, žiemos vakarais. Tuomet moteris atsidaro darbo spintą ir klausia savęs, ko šiandien labiau norėtų, – dažyti ar lipdyti.
Tos kelios valandos prabėga bematant. Ilgai neužsibūna, nes akys pavargsta. Ypač gaminant žaisliukus iš vatos, kurių artėjant Kalėdoms reikia vis daugiau.
Kažkas yra teisingai pasakęs, kad daiktus mes pirmiausia įsimylime akimis. Todėl norint tokius indus parduoti, ne mažiau svarbu gražiai juos pateikti socialiniuose tinkluose.
„Kol randu vietą, kur juos padėti, sukariu aplink namus ne vieną kilometrą. Net vyrui skundžiausi: jei nori rasti nuotraukai gerą kampą, reikia išlandžioti visus pakampius“, – juokiasi Daiva.
Neseniai savo indų fotosesijai ji pasirinko pievą, kurioje rado gražių akmenų. Teko kviesti į talką vyrą Mindaugą ir gabenti indus į patį pievos vidurį – juk akmenų namo neparsiveši.
„Kadangi pati nevairuoju, vyras dažnai mane veža į statybinių prekių parduotuvę, kur perkame glaistą, klijus, vielą žaisliukams. Mindaugas – didžiausias mano palaikytojas“, – džiaugiasi ji.
Pradėjusi savo gaminius rodyti Klaipėdos bagažinių turguje, moteris sulaukė įvairių reakcijų. Vieni juos gyrė, kiti stebėjosi sužinoję, kad visa tai – iš popieriaus.
„Buvo, kas suprato ir džiaugėsi. Žinojo tą techniką. Buvo ir tokių, kurie vieni kitiems į ausį šnabždėjo: „Ar tu už popierių mokėsi tokius pinigus?“ – prisimena Daiva su šypsena ir tęsia, kad dabar mugėse tiek visko daug, bet originalus – vos vienas kitas daiktas.
„Užtai užsieniečiai mano indus įvertino. Buvo ir lietuvių, kurie spėliojo, kad tai raugo keramika arba akmuo. Aš jiems sakiau: anaiptol! Bendras vaizdas priklauso nuo dažymo, – išduoda paslaptį autorė, labiausiai mėgstanti žemės spalvas. – Gal dėl to, kad aš ir pati – paukštis rudeninis. Mano gimtadienis lapkritį.“
Svajonė – 1 m vaza
Apie ką šiuo metu svajoja Daiva? Pasirodo, labai nori nulipdyti didelę, iki 1 m aukščio vazą, kurią būtų galima statyti kambario kampe kaip atskirą interjero dekoraciją.
Šiuo metu aukščiausia jos vaza siekia apie 40 cm aukščio ir 30 cm pločio.
„Jei atvirai, tokių didelių puodų, kuriuos galėčiau panaudoti kaip formą, neturiu. Jau visi namų indai išbandyti, todėl važiuojame su vyru į sendaikčių turgų ir ieškome įdomesnių formų molinių ar stiklinių indų“, – prisipažįsta ji.
Ar būna, kad nuimant indą nuo formos jis susigadina? Daivos žodžiais, visko pasitaiko, bet čia jokia bėda. Tiesiog pažeistoje vietoje užkreti daugiau košės ir palauki, kol ji sustings.
Ką daryti, jei indas visai nebepatinka? „Tuomet jį paimi ir užmerki į vandenį, – paprastai paaiškina. – Po dienos, kai masė suminkštės, galėsime ją vėl sumalti ir panaudoti naujam kūriniui.“
Beje, popieriaus masė kiekvieną kartą išeina vis skirtinga. Pasirodo, viskas priklauso nuo maišymo. Jei kruopščiai išmaišysite, lipdyti bus lengviau, jei patingėsite – išeis grubesnė ir lipdyti iš jos bus sunkiau.
Jei maišant dingo įkvėpimas, suvyniokite papjė mašė į celofaną arba sudėkite į kibiriuką nuo klijų ir sandariai uždenkite dangteliu. Kūryba galėsite užsiimti vėliau.
Kai nekuriami indai
Kai nekuria indų, Daiva mėgsta gaminti. Ypač gerai jai sekasi ruošti draugams ispanišką paeliją su jūrų gėrybėmis.
Gaminti šį patiekalą ją išmokė sesers vyras ispanas. Jis net parvežė specialią keptuvę, kurioje telpa maždaug penkiolikai žmonių skirta paelija. Kai sesers šeima atvyksta į Lietuvą, Daiva visada jos prašo parvežti specialių prieskonių.
Dar vienas Daivos hobis – gėlės. Natūralu – juk ji floristė. Tik gaila, kad neturi savo žemės sklypelio. Jei turėtų, augintų pačias įvairiausias gėles. Gražiausios jai tos, kurios, kaip sako, turi charakterį. Viena iš tokių – protėja. Net sudžiūvusi ji puikiai tinka floristinėms kompozicijoms.
„Rožė man niekada neturi būti rožinė – labiausiai mėgstu geltonas, oranžines. Mėgstu ir jurginus, viengalves karališkąsias chrizantemas“, – vardija.
Kokia gėlė būtų pati Daiva? „Tikriausiai jurginas. Mano gimtadienis lapkritį, taigi, pakartosiu, aš esu kaip toje dainoje – paukštis rudeninis“, – dainuote išdainuoja.
Svarbiausia – pabandyti
Moterims, norinčioms prasmingai leisti laisvalaikį, Daiva siūlo tiesiog išdrįsti ir bandyti – nesvarbu, ką.
„Juk niekas negimė mokėdamas. Nepatiko lipdyti – megzkite, nepatiko megzti – taškuokite mandalas. Netiko ir tai – sugalvokite dar ką nors. Panaršykite po socialinius tinklus ir būtinai ką nors rasite“, – įsitikinusi ji.
Paklausta, ką kūryba iš popieriaus duoda jai pačiai, Daiva ilgai nesvarsto – saviraišką: „Dirbant floriste su gėlėmis yra šalta – vanduo, vėsi temperatūra, o lipdymas iš popieriaus mane sušildo.“
Atsisveikindama pasiūlau Daivai naują idėją – pamėginti iš popieriaus masės lipdyti sodo ornamentus. Moteris dėkoja už mintį, tačiau sako, kad laukui jos puošmenos netiks. Užtat kambariniams augalams – kuo puikiausiai.
Šia linksma gaida ir atsisveikiname. Daiva dėkoja už „verslo planą“ ir žada naują idėją būtinai išbandyti.
Galbūt Daivos istorija – ne vien apie popierių. Ji – apie smalsumą, norą išbandyti ir nebijoti pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Juk kartais iš to, kas atrodo nereikalinga, žmogaus rankose gimsta daiktai, turintys ne tik formą, bet ir sielą, kurią į kiekvieną indą įdeda kūrėjo rankos.
(be temos)