Prezidento tėvo lemtis: gyvenimas – vertas filmo | kl.lt

PREZIDENTO TĖVO LEMTIS: GYVENIMAS – VERTAS FILMO

Klaipėdiečiui Antanui Nausėdai šiandien ypatinga diena – Lietuvai ir jos žmonėms prisieks jo sūnus Gitanas – išrinktasis Respublikos Prezidentas. Šalies vadovo tėvas gailisi tik vieno, kad šalia nėra jo žmonos, su kuria galėtų pasidalyti šiuo begaliniu džiaugsmu. Mylimos moters netektis jam – pats didžiausias smūgis po jaunystėje patirtų išgyvenimų karo apimtuose Rytprūsiuose.

Pilna bažnyčia žmonių

Praėjusį sekmadienį sukako lygiai penkeri metai, kai mirė Ona Stasė Končiūtė-Nausėdienė – didžioji Antano gyvenimo meilė, kuri jam atėjo tarsi atpildas už tuos siaubingus karo metų išgyvenimus, kai mirtis į akis žvelgė kiekvieną akimirką.

Būsimą žmoną A.Nausėda sutiko Mokytojų institute. Gyvenimas su ja prabėgo tarsi laimės blyksnis, tekęs kaip likimo dovana po visų košmarų.

"Kaip tik praeitą sekmadienį Darbėnuose Onutės mirties metinių proga vyko mišios, labai gražiai kunigas pakalbėjo, pasakė kalbą ir Gitanas. Bažnyčia buvo pilna žmonių, niekada anksčiau ten tiek jų neteko matyti", – kalbėjo Lietuvos prezidento tėvas.

Žmonos, Klaipėdoje gerai žinomos matematikos mokytojos, kadaise svajojusios apie architektės karjerą, netektis A.Nausėdai buvo vienas rimčiausių sukrėtimų po tų, kuriuos teko išgyventi dar paaugliui, kai likimas jį įsuko į karo siaubo verpetą.

Šis Prezidento tėvo gyvenimo etapas lig šiol buvo beveik neviešintas, o jo išgyvenimai verti ne tik knygos, bet ir kino juostos, kuri būtų ne mažiau įtempta ir tragiška nei bet kuri Antrojo pasaulinio karo klasikinė drama.

Kelias į mirties bedugnę

"Esu disciplinuotas, pas vokiečius esu dirbęs kelerius metus", – susitikimo pradžioje prasitarė A.Nausėda.

Ir, kaip paaiškėjo iš tolesnio pasakojimo, ši frazė buvo tik itin lakoniška formulė, slepianti šiandieniam protui sunkiai suvokiamą siaubą.

A.Nausėdos kelionė per mirties ašmenis prasidėjo 1943 m. vasarą ir truko iki 1945-ųjų spalio.

Būsimasis Prezidento tėvas augo pasienyje su Rytprūsiais, Žygaičių parapijos Būdviečių kaime, 14 kilometrų nuo Tauragės, smulkių ūkininkų šeimoje.

1929-aisiais gimęs Antanas buvo vyriausias iš 9 vaikų. Įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, Antanui buvo vos 14 metų.

1943-iaisiais naciai pralaimėjo prie Kursko, prie Oriolo, Stalingrado, jie prarado daug karių.

Todėl Trečiajam reichui paskelbus visuotinę mobilizaciją, Vokietijoje ėmė trūkti darbo jėgos.

Ieškant žmonių darbams reiche, Lietuvos teritorijoje aktyviai ėmė reikštis vadinamieji zydleriai – Vokietijos piliečiai, per sovietų okupaciją iš pasienio pasitraukę į Vokietijos gilumą, o prasidėjus karui, vėl grįžę.

Būtent "zydleriai" okupuotoje Lietuvoje ėmė organizuoti jaunuolių gaudynes darbams Vokietijoje. Antanas šios lemties irgi neišvengė.

Tada vos keturiolikos jis buvo išvežtas iš tėvų namų ir nė nenutuokė, kad artimuosius išvys tik po pustrečių metų.

"Mums tie agentai kalbėjo: kai karas pasibaigs, bus užfiksuota, kad mes dirbome Vokietijos labui, gausime įvairių lengvatų ir panašiai. Iš mano kaimo prievarta tada išvežė mus tris", – pasakojo A.Nausėda.

Iš ūkio – į lagerį

Antanas pateko į Natkiškius netoli Pagėgių, pas vokietę, nacių karininko našlę, ūkininkę Bertą Kenklys.

Jos vyras tarnavo Dykumų Lapės pravardę turėjusio generolo E.Rommelio kariuomenėje ir 1942 m. žuvo Šiaurės Afrikoje.

Našlės ryšiai buvo gana platūs.

Dideliame Bertos ūkyje talkino belaisvis prancūzas, dvi lenkės ir jaunasis Antanas.

Po metų, 1944-ųjų rugpjūčio 10 d., paskelbta evakuacija į Vokietiją.

Prieš tai gestapininkai iš Bertos ūkio išsivežė abi lenkes ir prancūzą.

Antano neliesti išprašė Berta. Jai jis buvo reikalingas padėti pervežti jos turtą į "faterlandą".

"Norėjau bėgti pas tėvus, bet Berta mane perkalbėjo, sakė, visi į Vakarus traukiasi – tikrai sutiksiu juos pakeliui. Ji susikrovė savo turtą į du vežimus, ant vieno turėjau važiuoti aš. Prieš kelionę ji man davė savo vyro drabužius, gerus batus. Aš pas Bertą dirbti atvykau su klumpėmis, mūsų šeima buvo didelė, nebuvo turtinga. Taigi, susiruošėme ir išvykome", – pasakojo A.Nausėda.

Vieną pavakarę prie Frydlando, netoli Karaliaučiaus, kai šeimininkės nebuvo, Antaną apspito keli 20–30 metų išvargę lietuviai, kaip paaiškėjo, iš generolo P.Plechavičiaus rinktinės.

"Jie prašė pavėžėti ar bent daiktus palaikyti. Mes kalbėjomės, o šalia mūsų šmirinėjo kažkokie civiliais rūbais apsirengę tipai. Paskui paaiškėjo, kad gestapininkai. Jie išgirdo mus lietuviškai šnekant ir davė komandą suimti. Dar mėginau aiškinti, kad negaliu palikti vežimo, tačiau mus suvarė į sunkvežimį ir nuvežė prie Dancingo, į Štuthofo stovyklą, apie kurią iki tol nieko nebuvau girdėjęs", – kalbėjo A.Nausėda.

Antanas vis dėlto įrodė, kad buvo nepagrįstai suimtas, tačiau jo niekas nepaleido – po poros savaičių jis buvo paskirtas į darbo batalioną.

"Svarbiausia – išgyventi dieną"

Surinko 400 vyrų grupę, aprengė kalinių drabužiais, kad būtų lengvai atpažįstami ir negalėtų pabėgti, įteikė kirtiklį bei kastuvą ir veždavo kasti "pancergrabes", apkasus, bunkerius, rengti įtvirtinimus – 6 m pločio, 3,54 m gylio.

Darbo batalionui šiuos įtvirtinimus teko kasti Karaliaučiuje, Alenšteine, Marienburge, Heilsberge, Tornau.

"Buvo nustatytos normos. Buvau dar jaunas, ne visuomet pavykdavo jas atlikti. Buvo toks lenkas Kazimierzas, kuris man padėdavo ir sunkesnį akmenį iškelti, ir normą pabaigti. Esu jam labai dėkingas. Bet dirbti visiems teko baisiomis sąlygomis. Miegodavome nešildomoje bažnyčioje ant suolų. Per tris mėnesius mus taip išsekino, kad vos bepaėjome, nes maistas parai buvo tik 400 gramų duonos ir gabaliukas margarino", – vardijo kalinio dalią patyręs Prezidento tėvas.

A.Nausėda pasakojo, kad kartais pasisekdavo, kai nuvarydavo dirbti į mišką, tada rinko uogas, pakeliui valgė, ką rasdavo – bulves ar runkelius tiesiog iš lauko.

Dėl tokio maisto prasidėjo masinis viduriavimas. Nuo prakaito supuvo rūbai, užpuolė utėlės.

Visa kolona kankinių dvokdavo taip, kad aplinkiniams buvo neįmanoma tverti.

Buvo toks laikas, kai kiekvieną rytą galvodavau, kaip išgyventi, kaip išlikti.

"Mes tik baigdavome apkasus kasti, į juos įsikeldavo kareiviai. Ir mus varydavo dirbti toliau. O už 5–7 km kaukdavo "katiušos". Kartais lėktuvai apšaudydavo ir mus, žūdavo nemažai kalinių. Man kažkaip pasisekė. Buvo toks laikas, kai kiekvieną rytą galvodavau, kaip išgyventi, kaip išlikti. Nežinau, kas mane saugojo, bet išlikau", – teigė A.Nausėda.

Paskui jau po 1990-ųjų metų Antanas su sūnumi buvo nuvažiavę ir į Buchenvaldą, ir į Aušvicą, bet Štuthofe daugiau niekada nesilankė. Sakė, netraukia, pernelyg skaudu.

"Tada ten pakliuvęs ir pamačiau tą siaubą, tuos masinius žudymus, netoliese rūko kaminas, kur krosnyse degino nužudytus žydus. Žinau, kad tuo pat metu ten kalėjo ir rašytojas Balys Sruoga, bet jo nesutikau, nebūčiau jo ir pažinęs, ne tas buvo galvoje, svarbiausia – kažkaip išgyventi", – neslėpė A.Nausėda.

Vietoj sušaudymo – bizūno kirčiai

1945 m. žiemą Heilsberge Antanas ryžosi bėgti, nors žinojo, kad bėglius vokiečiai šaudydavo be pasigailėjimo, jų kūnų buvo pilnos duobės.

"Nepaisant to, kiekvieną naktį kažkas vis bėgdavo. Bėgti ryžausi ir aš. Išėjau į tualetą ir pasprukau, net šunys tąkart nesulojo. Nuklydau iki ūkininkų sodybos. Jie manęs neįleido, bijojo. Kai pakilo temperatūra, supratau, jog vienintelė išeitis – grįžti atgal. Išlaukiau, įsiterpiau į belaisvių koloną, bet sužinojau, kad man jau paskelbtas mirties nuosprendis, nes esu bėglys", – pasakojo A.Nausėda.

Lietuvių vyresnysis, gerai mokėjęs vokiškai, nuėjo į štabą ir papasakojo, esą Antanas bėgti neketino, tik pasiklydo išėjęs naktį į tualetą ir dabar savanoriškai grįžo atgal.

Vokiečiai mirties bausmę pakeitė nuplakimu. Skirti 25 rimbo kirčiai.

Šioje pasakojimo vietoje Antano balsas suvirpėjo. Vyras lig šiol ant nugaros tebeturi tuos randus. Jo tada "pagailėjo", jis gavo tik aštuonis kirčius, po trečio prarado sąmonę.

"Tą dieną manęs į darbą nevarė, tačiau kitą dieną jau dirbau kartu su visais. Tačiau mintyse vis tiek kirbėjo pabėgimo planas", – kalbėjo Antanas.

1945-ųjų kovo pabaigoje darbo batalionas žygiavo iš Tornau į Štetiną. Susidarė palanki situacija sprukti.

Su Antanu nuo belaisvių kolonos, pasislėpę tarp varomų karvių bandos, atsiliko dar penki "plechavičiukai".

Pasislėpę už gyvulių bėgliai išlaukė, kol belaisvių kolona nutolo per gerą puskilometrį, ir leidosi į kojas.

Tai, ką jiems teko matyti pakelėje, sunku nupasakoti žodžiais.

"Kur frontas praėjo, vokiečių nebeliko. Namų rūsiai buvo pilni senukų lavonų. Maršalo I.Konevo buvo tokia taktika: granata – pro langą, automato seriją paleido, ir eina toliau. Nuniokotose sodybose gulėjo nušautų gyvulių lavonai, kiaulių šlaunys išpjaustytos. Visur tvyro baisi smarvė. Žemė visuose Rytprūsiuose nusėta žmonių kūnais, koks siaubas, sunku apsakyti", – sunkiai tvardėsi A.Nausėda, kuris neslėpė, kad tuo metu jam nuolat teko užkasinėti negyvėlius.

Lenkų policininko "karjera"

Pabėgėliai netrukus susitiko su raudonarmiečiais. Šie, išsiaiškinę, kad vyrai yra nacių lagerio kaliniai, vyresniems Antano bendražygiams pasiūlė stoti į Raudonąją armiją, o jo neėmė, nes jam tada buvo tik 16 metų.

Su kitu buvusiu kaliniu, kauniečiu, nepriklausomos Lietuvos kariškiu, kapitonu Juozu Čepausku vėl, tik jau raudonųjų, buvo įdarbinti Dancinge.

Sovietai pristatė ardyti vokiškas gamyklas, krauti stakles į traukinius, kurie važiavo link Maskvos.

Kai kuriems pabėgėliams leista grįžti į namus. Tačiau ne visiems.

J.Čepauskas ragino Antaną bėgti. Traukiniu abu pasiekė Elbingą.

"Paaiškėjo, kad Potsdamo konferencijos sprendimu tas kraštas jau buvo atiduotas Lenkijai. Tačiau administracija ten dar tik kūrėsi. Kas mokėjo lenkiškai, tiems savivaldybė paskirdavo kokį postą. Taip mane su J.Čepausku priėmė į policiją. Nuo birželio iki spalio buvau lenkų policininkas", – pasakojo Antanas.

Po kelių mėnesių pabaigę policininko karjerą, A.Nausėda su J.Čepausku grąžino uniformas, dokumentus, ginklus, sėdo į prekinį traukinį, tikėdamiesi grįžti namo, į Lietuvą.

"Keliavome tuo traukiniu, kuriuo buvo vežami išardyti vokiški įrenginiai į Rusiją. Įsitaisėme dideliuose vamzdžiuose, bet Virbalyje mus užuodė pasieniečių šunys, buvome išlaipinti. Tardė 7 dienas. Po to man išdavė dokumentus ir paleido, nes buvau nepilnametis. O J.Čepauskas pas juos taip ir liko, nes jiems jis buvo kažkuo įtartinas. Koks jo likimas, taip ir nežinau. Daugiau jo niekada nebesutikau", – teigė A.Nausėda.

Taip po pustrečių metų Antanas pagaliau grįžo į tėviškę, kur jo tėvai nebesitikėjo išvysti sūnaus gyvo, nes per tą laiką iš jo nebuvo jokių žinių. Tačiau viskas baigėsi laimingai.

Tikėjimas sūnaus sėkme

Šiandien siaubinga jaunų dienų patirtis – praeityje, šiandien A.Nausėda yra Vilniuje, kur dalyvauja savo sūnaus inauguracijos iškilmėse.

Klaipėdietis teigė, jog dar prieš kokius penkerius metus nė nesapnavo, kad jo sūnus Gitanas kada nors taps Lietuvos prezidentu.

Reikia lavinti žmones, kad gyventume geriau.

"Tikėjau, kad jis daug pasieks, kadangi gilinosi į mokslus. Daug važinėjo po užsienį ir grįžęs vis kalbėdavo, ką būtų gerai įgyvendinti pas mus. Jis vis kalbėjo, kaip gerai gyvena šveicarai, nors ir neturi jokių didelių žemės turtų. Mes irgi tų turtų neturime, todėl reikia lavinti žmones, kad gyventume geriau", – kalbėjo A.Nausėda.

Pats G.Nausėda daug važinėjo po Lietuvą, skaitė paskaitas. Ilgainiui žmonės jam pradėjo siūlyti, kad vertėtų balotiruotis į prezidentus.

"Man buvo staigmena jo sprendimas. Pasikalbėjau su juo, sakė, kad turi jėgų ir idėjų. Pradžioje netikėjau, kad jam pavyks. Juk konkurentai buvo rimti ir jų sąlygos buvo kur kas geresnės – tiek Sauliaus Skvernelio, tiek ir Ingridos Šimonytės. Juos rėmė partijos, o Gitanas juk buvo visai vienas. Kai išgirdau antrojo turo rezultatus, apėmė toks geras jausmas. Žiūrėjau į žmonos Onutės fotografiją ir pagalvojau, jei būtų gyva, kokią malonią žinią būtų išgirdusi. Gyvenime nedaug kam tai pavyksta, todėl tai neeilinis įvykis", – šypsojosi A.Nausėda.

Anot Prezidento tėvo, dabar svarbiausia jo sūnui – suburti kompetentingą komandą, rasti padarytas klaidas ir jas imti šalinti.

GALERIJA

  • Atpildas: šiandien A.Nausėda yra vienas laimingiausių tėvų Lietuvoje, nes jo sūnus – šalies Prezidentas šiandien prisieks tarnauti tautai ir valstybei.
Rašyti komentarą
Komentarai (23)

a

Ilgiausių turiningų metų gerbiamam senoliui...

zydrasis

Atsakymas Marui,tikriausia esi stribu palikuonis, kad viska suplaki i viena vieta o gal Joskes anukas ,kad nekenti savu tautieciu

apie Marių

Turbūt tik vienas toks durnius yra, kuris taip gali komentuoti. Pavarde Jonaitis. Su Lenino "kiepka" visur vaikšto. Galėtų bent tokia proga netriedalioti.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS