Šeštadienio rytą ten, kur kažkada stovėjo Šv. Jono bažnyčia, prasidėjo Atminties ir vilties žygis trimis kryptimis.

Prieš iškeliaudami žygeiviai sulaukė palaiminimo.

Pasiskirstę į tris grupes, autobusais vieni vyko į Kairius, kiti – į Karklę, dar kiti pėsti vaikščiojo po miestą.

Pačioje Klaipėdoje į Atminties ir vilties žygį norinčiuosius po vietas, kur kažkada buvo ir pokariu išnyko Klaipėdos maldos namai, vedė istorikas Arūnas Baublys.

Šio žygio dalyviai pamatė, kur yra stovėjusi Lietuvininkų bažnyčia, Šv. Jono maldos namai, Švč. Trejybės katalikų bei Anglikonų bažnyčios, pilies koplyčia, Šv. Jokūbo ir Reformatų bažnyčios bei sinagoga.

„Yra susikaupusių tam tikrų istorinių stereotipų, kuriuos verta praskaidrinti. Pavyzdžiui, žmonės labai nustemba išgirdę, kad Klaipėdoje katalikų bažnyčia atsirado tik XIX a. Vitės priemiestyje. Kartais skamba perdėtas kaltinimas bažnyčioms dėl germanizavimo, bet, ko gero, ir Didžiojoje Lietuvoje kažin, ar būtų išsaugota lietuvių kalba, jei šiame krašte bažnyčiose nebūtų kalbėta lietuviškai. Ir jei bažnyčia nebūtų išsireikalavusi, kad ir visi valdžios „pagraudenimai“ būtų skelbiami gimtosiomis kalbomis“, – mano A. Baublys.

Aivos Sungailaitės nuotr.

Istorikas teigė, kad Klaipėdoje buvo daugiau nei 10 maldos namų, ne visi jie krikščioniški.

Kiekviena religija turi teisę egzistuoti, tik norėčiau pabrėžti, kad jos neturėtų diktuoti savo nuostatų visiems.

Čia buvo ir trys sinagogos – vienoje jų meldėsi iš Rusijos imperijos Klaipėdoje apsigyvenę žydai, buvo litvakų (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų) sinagoga ir vokiečių žydų.

Klaipėdoje nebuvo stačiatikių maldos namų, nebuvo musulmonų. Tai, pasak istoriko, naujadarai, su migracija atsiradę po Antrojo pasaulinio karo.

„Mes įsivaizduojame bažnyčias esant didelio stabilumo tvirtovėmis tiek konstituciniu, tiek kultūriniu aspektu, tačiau realiai taip nėra. Keičiasi žmonių mąstymas ir supratimas. Nepaisant to, kiekviena religija turi teisę egzistuoti, tik norėčiau pabrėžti, kad jos neturėtų diktuoti savo nuostatų visiems. Religijos turėtų tapti ne skiriančiu, o jungiančiu tiltu“, – įsitikinęs A. Baublys.