JIS NEPABŪGO MESTI IŠŠŪKIO SOVIETINEI SISTEMAI

"Aš – tik mažas Dievo gabaliukas. Gal ne pats geriausias, gal ne iš pačios geriausios Šefo vietos, bet visgi – Šefo dalis", – taip šmaikščiai autobiografinėje apybraižoje save apibūdina klaipėdietis Aleksas Pašilis iš Girulių. Smalsaus proto, maištingos sielos, budistiškos išminties ir sveiko humoro jausmo kupinas inžinierius toks buvo nuo jaunų dienų, dar tada, kai nepabūgo mesti iššūkio gyvenimus traiškančiai sovietinei sistemai.

Antitarybinis – iš prigimties

– Ir kur esate kilęs ir kas jūsų tėveliai?

– Esu gimęs Klaipėdoje, šeimoje augome keturi vaikai – dvi seserys ir mes, du broliai. Mano tėtis buvo tautodailininkas iš Palangos, mama kilusi iš Kauno, taip pat gamino įvairius meno dirbinius.

– Regis, nuo mažų dienų buvote nelojalus sovietinei sistemai. Kaip susiformavo toks požiūris, juk daugelis jaunų žmonių tada tiesiog gyveno ir nemąstė, kad Lietuvoje kažkas negerai?

– Mūsų šeimoje labai dažnai buvo kalbama, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra okupuota, kad jokiais tarptautiniais aktais negalima to pateisinti ir civilizuotos valstybės tai pripažįsta kaip okupaciją. Tokie pokalbiai namuose ir suformavo mano požiūrį į esamą aplinką.

– Vis tiek ilgai neištvėrėte, mokykloje prisišnekėjote ir teko nukentėti už "nusikaltimus" tarybų valdžiai.

– Prisišnekėjau. Klausėmės radijo laidų iš Vakarų, labiausiai patiko "Laisvės radijas". Susibūrėme bendraminčių grupė, rašėme antitarybinio turinio proklamacijas, patys spausdinome ir platinome. Už tai ir teko palikti mokyklą, nors jaučiau, kad kai kurie mokytojai mane palaiko, ypač lietuvių kalbos mokytoja ir mokytojas Kazys Trukanas. Mane išmetė iš 12-osios vidurinės (dabar "Žemynos" gimnazija – A.D.) Tada direktorė buvo Klaipėdos miesto komunistų partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Jono Gurecko žmona. Įstojau į vakarinę mokyklą, iš ten gavau šaukimą į tarybinę armiją ir nepaisant, kad mokiausi, mane paėmė į Šiaurės laivyną.

Lageryje – tarp intelektualų

– Kas jus tada įskundė?

– Konkretaus išdaviko įvardyti negalėčiau, bet vieną dieną "atsitiko areštas". Kariuomenėje atitarnavau metus, ten mane ir areštavo. Iš laivyno keliavau tiesiai už grotų. Ketverius metus teko sėdėti Mordovijos politinių kalinių kalėjime.

– Kuo įsiminė tie kalinimo metai?

– Visai neseniai pagavau save mąstantį, kad su malonumu prisimenu lagerį. Dabar yra daugybė žmonių, kurie atvirai ilgisi sovietinių laikų. Jie jau neprisimena, kad 20 metų reikėdavo taupyti zaporožiečiui, jie nebeprisimena, kad buvo "blatas", deficitas ir eilės parduotuvėse. Jie viso to prisiminti nenori, bet ilgisi sovietinių laikų. Netiesa. Supratau esminį dalyką, kad jie ilgisi ne sovietmečio, o – savo jaunystės. Taip ir aš, su malonumu galvodamas apie lagerį, ilgėjausi savo jaunystės, ten, kur mane supo daugybė išsilavinusių, inteligentiškų žmonių, intelektualūs pokalbiai. Natūralu, kad šitie prisiminimai yra malonūs. Supratau, kad ilgiuosi jaunystės, o ne lagerio.

– Su kuo teko ten bendrauti lageryje?

– Daug laiko teko praleisti su Baliu Gajausku (politikas, Kovo 11-osios Akto signataras – A.D.), kalbant apie jaunimą, ten buvo labai inteligentiška žydų kompanija.

– O jie kuo nusidėjo?

– Jie planavo lėktuvą nuvaryti. 32 tada pasodino, jie organizavo operaciją "Vestuvės". Organizatoriai rinkdavosi į dideles grupes ir aptarinėjo, kaip jie tą operaciją atliks. Kadangi žydai žydais pasitiki, jie nė įtarti negalėjo, kad tarp jų yra KGB agentų. Taigi saugumas žinojo visas smulkmenas. Jie išsiruošė skristi iš tuomečio Leningrado AN-2 lėktuvu, buvo nusipirkę bilietus. Kai jie tik priartėjo prie lėktuvo, iš jo išlipo žmonės su kalašnikovais ir juos visus "susėmė". Kai kurie gavo 10–15 metų lagerio. Be jų kalėjime dar buvo nemažai dėstytojų, profesorių, kitų intelektualų.

Vasario 16-osios "vardadieniai"

– Kaip pavyko įsitvirtinti gyvenime grįžus iš kalėjimo?

– Sėkmingai atsėdėjęs grįžau į Lietuvą. Užgriuvo rūpesčių lavina. Aukštojo mokslo baigti neleido. Pats Kauno politechnikos instituto rektorius M.Martinaitis iškilmingai paaiškino, kad diplomuoti "antisovietčikai" Tarybų Lietuvai nereikalingi. Vis dėlto grįžti į darbą didelių trukdžių nebuvo. Pagal įstatymą galėjau įsidarbinti ten, kur dirbau prieš įkalinimą. Ėmiau darbuotis Klaipėdos radijo ir televizijos stotyje.

– Tokioje strateginėje vietoje?

– Strateginė vieta tai buvo tik iš dalies. Ten nebuvo ruošiamos televizijos programos.

– O jei jūs būtumėte įvykdęs kokią diversiją?

– Už diversiją būčiau nuteistas 15 metų. Darbe turėjau labai gerą viršininką – Donatą Šliažą. Jis priėmė į darbą ir mane, ir mano brolį, ir buvusį tremtinį genialų žmogų Vytautą Šarką. Taigi atvirai išreikštų antitarybinių elementų darbovietėje buvome mes trys, o prijaučiančių – visas telecentras. Pamenu inžinierę Būdienę. Vasario 16-ąją ji pasižiūrėdavo į kalendorių, kieno tądien vardadieniai ir pradėdavo visiems aiškinti, kad tuos vardadienius mes būtinai turime atšvęsti, nors visi puikiai suprasdavo, ką mes švenčiame. Tada švęsti Vasario 16-ąją buvo labai įdomu. Dabar tas įdomumas pranyko. Švęsdavome didelė kompanija, nieko nekalbėdami apie tikrąją šventės priežastį. Įdomūs laikai buvo.

– Jūsų paties ir patriotiškų jūsų kolegų iš televizijos centro dėka Lietuvos žmones pasiekdavo teisėtos šalies valdžios informacija po sausio 13-osios įvykių Vilniuje?

– Sausio 12-osios ryte Tarybos pirmininkas V. Čepas nusiuntė mane budėti ir, jei prireiks, vadovauti Klaipėdos radijo ir televizijos stočiai Giruliuose. Sausio 13-osios naktį buvau įsitikinęs, kad mane netrukus sušaudys sovietų kariškiai, nes mes vieninteliai, praėjus vos kelioms sekundėms po Vilniaus radijo ir televizijos studijų užėmimo, pradėjome transliuoti radijo ir televizijos laidas Klaipėdai ir Žemaitijai. Maniau, kad tokio elgesio omonininkai nepakęs. V.Šarka visą laiką buvo greta. Mudu suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. Tą naktį Vytautas sugalvojo vieną "netikėtumą" sovietų okupantams. Jis sumanė mažo galingumo (100 W) televizinį siųstuvą nugabenti į Lietuvos parlamento rūmus. Tą mintį pasakiau kompetentingiems kolegoms ir po paros siųstuvas jau buvo Vilniuje. Prasidėjo televizijos transliacija iš Parlamento rūmų.

Indijoje – tarsi namie

– Tris kartus buvote Indijoje, kuo jus traukia ši šalis?

– Kalbant apie meilę Indijai, žmonės susiskaido į dvi grupes. Vieną kartą nuvykę į Indiją, "suserga" ta šalimi ir juos visą laiką ten traukia. Labai mažas procentas lietuvių pasišlykšti ir daugiau ten nevažiuoja. Visai kitaip į tai žiūri anglai ir amerikiečiai. Indija jiems atgrasi, jie nesupranta, ko reikia važiuoti į tą apskretusių bėdžių kraštą. Aš kai atvykau į Indiją, pasijutau atvažiavęs namo. Aplinkui tvyrojo smarvė, netvarka, milijonai skurdžių, bet vidinis jausmas tarsi sakė, kad grįžau namo. To paaiškinti racionaliai nepavyko, kaip ir visų kitų jausmų.

– Jums teko susitikti su legendiniu indų dvasiniu mokytoju Satja Sai Baba, kuo jis traukė žmones?

– Jį supo tūkstančiai žmonių, ir vyko neįprasti dalykai. Niekas nebesistebėjo Sai Babos galimybėmis. Nuomonės pasaulyje apie jį yra labai įvairios – nuo to, kad jis pats šėtonas iš pragaro iki to, esą tai – mesijas, tolygus Kristui. Pradžioje, kai apie jį pasklido žinia, Vatikanas pareiškė, kad čia neapsieinama be piktųjų galių. O praėjus kažkiek metų tame pačiame Vatikane viename kiemelyje kas vakarą buvo demonstruojamas filmas apie Sai Babą, kad gyvena pasaulyje šventasis, bet – ne krikščioniškas.

– Ar jūs nuolat galėtumėte gyventi Indijoje?

– Galėčiau. Man ten labai patinka. Pamenu, kai man buvo penkeri, gavau dovanų sąsiuvinį ir spalvotų pieštukų, tada per dvi dienas pripaišiau visą sąsiuvinį palmių prie vandenyno, nors net panašaus paveikslėlio nebuvau matęs. Kodėl, nežinau. Aš gerai jaučiuosi po palmėmis. Man nepatinka mūsų klimatinė juosta, mūsų žiemos. Tie žmonės, kurie gyvena ten, nesuvokia, kad gyvena rojuje.

– Tik tas rojus, mūsų akimis, atrodo baisokas?

– Kai pirmą kartą atvažiavau, ir man buvo toks jausmas, kad tą šalį reikia gelbėti nuo skurdo, nuo atsilikimo. Indų charakteris yra savotiškas, kitoks mąstymas, bet manau, kad mes, europiečiai, visi iš ten, ne veltui esame vadinami indoeuropiečiais. O musulmonai man nepatinka. Kartą buvau Egipte, daugiau ten nenoriu.

– Ar kas nors negero nutiko?

– Ne, nenutiko, bet žmonių akys – agresyvios. Pasakai ką nors, ir jau jų akys krauju pasrūva.

– Tai manote, kad jų įsileidimas pas mus nėra geras sprendimas?

– Tai katastrofa. A.Merkel per anksti suvaikėjo. Sako, asimiliuosis. Musulmonai asimiliuosis? Tegul pasižiūri į čigonus, šimtmečius tarp mūsų gyvena ir nepriima nei mūsų kultūros, nei mąstymo, nei gyvenimo būdo. Ir čigonai – indoeuropiečiai, o anie? Man baisu pagalvoti, kad Europa prisileido tiek potencialių žudikų ir teroristų. Juk niekas jų nepatikrina. Didesnės nesąmonės sugalvoti nebuvo galima. Tai ne tie žmonės, su kuriais galėtume normaliai bendrauti. Dabar visai Europai iškilo grėsmė. Nekalbu apie visus musulmonus, nenoriu visų smerkti, bet geriau gyvenkime atskirai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1949 m. lapkričio 23 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 12-ojoje vidurinėje mokykloje.

1970–1974 m. kalėjo Mordovijos politinių kalinių lageryje.

Dirbo Girulių televizijos centre.

1990 m. išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą.

Dirbo Klaipėdos universitete, yra keliolikos patentuotų išradimų autorius.

Su žmona Lina užaugino tris dukras, turi tris anūkus.