SOVIETINIŲ STABŲ VIETA – MUZIEJUJE

Lygiai prieš 32 metus, rugpjūčio 23-iąją, Atgimimo aikštė buvo pilnutėlė žmonių, susirinkusių pažiūrėti sovietinio stabo – V. Lenino paminklo – nukėlimą. Tądien buvo nukeltas ir kitas okupacinį režimą šlovinantis simbolis – patranka – dabartinėje M. Mažvydo, tuomet vadintoje Pergalės, aikštėje. Šių ženklų atsikratymas liudijo nepriklausomos valstybės apsivalymo pradžią nuo okupacinės praeities.

Taryba nepasidavė spaudimui

Klaipėdos miesto Tarybos prezidiumas nukelti Lenino ir Pergalės paminklus nusprendė dar 1990 m. rugpjūčio 20 d., praėjus vos daugiau nei penkiems mėnesiams po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo.

Tačiau įgyvendinti tai pavyko tik po metų, kai buvo numalšintas rugpjūčio pučas Maskvoje ir buvo aišku, kad sovietijos epocha Lietuvoje galiausiai baigėsi.

Tačiau vien jau žinia, kad bus nukeltas V. Lenino paminklas, kai kuriems rusakalbiams gyventojams iškart sukėlė šoką.

Jau kitą dieną po sprendimo prie miesto valdybos į nesankcionuotą mitingą susirinko apie 300 žmonių.

Tuometis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas ne kartą pasakojo, kad deputatams buvo grasinama, reikalauta atšaukti sprendimą.

Sovietų kariuomenės karininkai buvo pareiškę, kad kariuomenė jėga gins paminklą.

Kai paaiškėjo, kad taryba spaudimui nepasidavė ir sprendimas lieka galioti, rugsėjo 25 d. Klaipėdos įgulos viršininkas gvardijos pulkininkas Ivanas Černych pasirašė oficialų įsakymą dėl jūrų pėstininkų motorizuotų paminklų apsaugos postų aplink V. Lenino ir Pergalės paminklus įrengimo.

Sovietų kariuomenės karininkai buvo pareiškę, kad kariuomenė jėga gins paminklą.

Pavyko pasiekti kompromisą

Tuomet atskirame kreipimesi į klaipėdiečius V. Čepas paaiškino, kodėl paminklus reikia pašalinti, ir pakvietė „santarvei, vieningam ir darniam darbui, kuriant taikią ir demokratinę Lietuvą“.

Netrukus po to, iš „plačiosios tėvynės“ į Klaipėdą skriejo pasipiktinimo telegramos, gąsdinimų ir prakeiksmų kupini pasipiktinusių SSRS piliečių laiškai.

Klaipėdos deputatai savo ruožtu rašė raštus į įvairias Sovietų Sąjungos institucijas, reikalaudami iš aikščių išvesti šarvuočius.

Ir tik po metų pavyko pasiekti kompromisą, kariškiai sutiko atitraukti šarvuočius po Maskvos pučo žlugimo.

Paminklai buvo demontuoti – 1991 m. rugpjūčio 23-iąją.

13.40 val. patranka, atsukusi savo vamzdį į Vakarus, pakibo ore, o V. Lenino paminklas buvo demontuotas 15.07 val.

Tapo muziejaus eksponatais

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius teigė, kad nuo tada sovietiniai simboliai – V. Lenino paminklas ir patranka – tapo muziejaus eksponatais.

„Patranką įkišome į sandėliuką, o Leninas netilpo. Teko jį po muziejaus langais kiemelyje paguldyti“, – pasakojo S. Karalius.

Netrukus Lietuvoje prasidėjo metalo karštinė, vogė kas ką galėjo.

Kažkas nužiūrėjo ir bronzinį Leniną.

„Vieną rytą, atėję į darbą, pamatėme, kad vandalai bandė nupjauti Leninui galvą, tačiau neįkibo“, – pasakojo S. Karalius.

Leninas, pasak muziejininkų, ir taip „kentėdavo“, žmonės ant jo spjaudė, apdergdavo, kitaip pasityčiodavo.

Po bandymo nupjauti Leninui galvą, pasamdę kraną, muziejininkai jį įstūmė į sandėlį.

Ten vadas gulėjo, kol iškeliavo į Grūto parką.