Tarpukario jūrų kapitonai, lietuviško laivyno kūrėjai, Uosto direkcijos vadovai ir specialistai, buriuotojai – dauguma jų pasuko į Vakarus.

Staigus posūkis po 1944-ųjų

1944 metai. Link Lietuvos nuo rytų pusės artinasi karo debesys. Suirutė keliuose. Lietuvos inteligentija masiškai traukiasi į vakarus.

Kodėl stipriausieji žmonės, tarpukaryje su didžiuliu entuziazmu kūrę Lietuvos jūrinę ekonomiką, traukėsi į Vakarus? Atsakymų galima ieškoti dar 1940 m. pirmoje pusėje, kai į Lietuvą kariuomenę įvedę sovietai, o tiksliau stalinistai, sugriovė viską, ką su jūra susieti žmonės kūrė per laikotarpį nuo 1923 iki 1940 m.

Vienas tokių pavyzdžių, buvęs laivininkystės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ generalinis direktorius Jokūbas Sližys (1893–1994). Tai yra žmogus, kuris padarė karjerą tarpukario Lietuvoje, Lietuvos sovietmetį praleido emigracijoje ir spėjo grįžti į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą.

Tęsinys: buvęs Klaipėdos uosto locmanas ir Lietuvos laivų kapitonas 1936–1940 m. F. Marcinkus buvo vienas iš nedaugelio, kuris ir emigracijoje plaukiojo laivais. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jis buvo mokęsis Rusijos Sankt Peterburgo mieste, net ir užėmus Rusiją bolševikams iki 1920 m. dirbęs šios šalies vienos iš gubernijų statybos distancijos ir ruožo viršininku.

Grįžęs į Lietuvą jos pakilimo laikotarpiu nuo 1920 m. dirbo Susisiekimo ministerijoje, tvarkė geležinkelius nuo Kazlų Rūdos iki Šeštokų, nuo Šiaulių iki Klaipėdos.

1936–1940 m. jis vadovavo bendrovei „Lietuvos Baltijos Lloydas“. Greičiausiai savo akimis matė, kaip sovietai naikino šios bendrovės sukurtą lietuvišką laivyną.

1941 m. J. Sližys emigravo į Vokietiją, Berlyno aukštojoje technikos mokykloje įgijo inžinieriaus išsilavinimą. Dirbo Vokietijoje, po to persikėlė į Kanadą, kur buvo Lietuvių bendruomenės Toronte pirmininku, įsiliejo į Kanados lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos veiklą.

Dauguma jūrininkų, Klaipėdos uosto kūrėjų emigracijoje gyveno tarpukario Lietuvos prisiminimais.

Panašiai emigracijoje klostėsi ir jo brolio Balio Sližio (1885–1957), buvusio susisiekimo ministro ir 1934–1939 m. Klaipėdos uosto direkcijos pirmininko likimas. 1944 m. emigravęs į Vokietiją, o 1949 m. į JAV Bruklino miestą, jis pritapo ir tapo lietuvių bendruomenės pirmininku, lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos nariu. Gydytojo ir chemikės profesijas JAV įgijo jo vaikai.

Jūrininkų likimai

Skirtingai emigracijoje klostėsi buvusių Lietuvos jūrų kapitonų, jūrininkų likimai.

1944 m. pasitraukęs į Vakarus jūrų kapitonas Bronius Krikštopaitis (1902–1999) taip daugiau ir nestojo prie laivo šturvalo. Savo laiku, 1936 m., kai gavo jūrų kapitono licenciją, jis buvo laikomas vienu iš perspektyviausių Lietuvos jūrininkų.

Apsigyvenęs JAV, Čikagoje, net 5 užsienio kalbas mokėjęs B. Krikštopaitis dirbo eiliniu darbininku metalo gamykloje. Greičiausiai ilgėjosi jūros, nes 1979 m. emigracijoje išleido prisiminimų knygą „Jūros keliais“.

Jo sūnus apie tėvo emigraciją rašė: „1949 m. buvusio Lietuvos jūrų kapitono lemties „laivas“, įstrigęs Čikagos seklumose, ten liko rymoti iki paskutinio vado atodūsio 1999 08 28.“

Pasisekė B. Krikštopaičio bendramoksliui Feliksui Marcinkui (1905–1961). Jis 1944 m. su šeima pasitraukė į vakarus, gyveno Austrijoje, Vokietijoje, o 1949 m. atsidūrė Australijoje. Ten patvirtino jūrininko licenciją ir nuo 1952 m. dirbo šturmanu Australijos prekybos laivyne. Mirė netikėtai – grįžus iš reiso 56-erių jūrų kapitonui sustojo širdis.

Emigracijoje laivyne savo vietą sugebėjo rasti ir Zigmas Domeika (1907–1965). 1944 m. pasitraukęs į vakarus jis 1947 m. atsidūrė Venesueloje. Kurį laiką buvo „Shell“ bendrovės tanklaivio kapitonu. Nuo 1950 m. dirbo įvairiose pareigose JAV prekybos milžinės „Sears & Roebuck Cie“ sandėliuose. Dalyvavo Venesuelos lietuvių bendruomenės veikloje, 1962 m. netgi tapo jos pirmininku. Jo likimas Venesueloje buvo tragiškas, nes 1965 m. rugsėjį rastas nužudytas Karakase. Tą padarė buvęs jo bendradarbis, kurį atleido iš darbo.

Dar blogesnė tarpukario jūrininkų, jūrų kapitonų lemtis buvo likusių Lietuvoje. Pavyzdžiui, Eduardas Sliesoraitis (1907–1968) buvo išvežtas į Sibirą, kaip ir Vytautas Babarskas. Paskutinis garlaivio „Šiauliai“ kapitonas Benediktas Monkevičius (1904–1942) buvo sušaudytas.

Jūrininkas: emigracijoje nužudytas tarpukario Lietuvos laivų kapitonas Z. Domeika. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Gyveno Lietuvos prisiminimais

Į vakarus pasitraukę tarpukario Lietuvos jūrų laivyno kūrėjai, jūrininkai, Klaipėdos uosto specialistai surado sau įdomios veiklos ir ten.

Bene žymiausias emigracijos įvykis, kai 1947 m. gegužės 10 d. Flensburge, Vokietijoje emigracijoje buvo atkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga. Vėliau visuotiniame emigracijoje esančiame jūrininkų suvažiavime 1948 m. sausio 24–25 d. buvo išrinktas šios sąjungos užsienyje pirmininkas Povilas Almis Mažeika (1915–2004). Jo kaip jūrininko patirtis nebuvo didelė, bet jis buvo studijavęs jūrinius mokslus Neapolyje, o vėliau ir Berlyne, plaukiojęs su Lietuvos ir Anglijos laivais.

Į Lietuvos jūrininkų sąjungos išeivijoje valdybą buvo įtraukti Teodoras Daukantas (1884–1960), L. Balsys, R. Vilkas-Vilčinskas, B. Šredersas. Nuo 1952 m. sąjunga persikėlė į JAV, jo pirmininku vėl tapo JAV gyvenęs P. A. Mažeika, o į tarybą išrinkti R. Vilkas-Vilčinskas, M. Šlapšys ir A. Milaševičius.

Iš Jūrininkų sąjungos emigracijoje ypač įsimintinas laivų šturmanas Romanas Vilčinskas-Vilkas (1911–1998). Dar tarpukaryje mokęsis Liepojos jūreivystės mokykloje, jis pradėjo kaupti jūrinį archyvą, tą darė ir būdamas emigracijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis po 1990-ųjų siuntė archyvo kopijas Lietuvos jūrų muziejui. Po jo mirties 1998 m. visas jūrų kapitono R.Vilčinsko-Vilko marinistinis archyvas perduotas muziejui.

Nuo 1945 iki 1990-ųjų, kai Lietuva skendėjo sovietmečio blokadoje, išeivijos spaudoje buvo prisimenami ir buvę Lietuvos tarpukario laivyno jūrininkai ir pats laivynas. Lietuvos „Skautų aide“, kuris leistas išeivijoje, apie 1980 m. buvo pateikta pakankamai išsami Lietuvos tarpukario laivyno istorija.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.