V. DANILAVIČIUS. MOKYTOJO METAMORFOZĖS

Klaipėdiečio Viganto Danilavičiaus profesija – mokytojas, tačiau pedagoginė jo veikla truko vos ketverius metus. Lietuvoje prasidėjus politinėms permainoms, vyras įsitraukė į kovą su valstybės turto grobstytojais ir garsėjo savo sąžiningumu. Vėliau buvęs pedagogas tapo politiku, paskui – žurnalistu, galiausiai – valdininku. 

Klaipėdiečio Viganto Danilavičiaus profesija – mokytojas, tačiau pedagoginė jo veikla truko vos ketverius metus. Lietuvoje prasidėjus politinėms permainoms, vyras įsitraukė į kovą su valstybės turto grobstytojais ir garsėjo savo sąžiningumu. Vėliau buvęs pedagogas tapo politiku, paskui – žurnalistu, galiausiai – valdininku. Tačiau šilčiausius jausmus V.Danilavičius lig šiol puoselėja žurnalistiniam darbui.

Pirmasis etapas – kaimo mokykla

– Esate tikras klaipėdietis?

– Taip, tikras klaipėdietis. Augau su dar dviem broliais, aš esu tas trečias. Mokyklą baigiau uostamiestyje. Paskui buvo lietuvių kalbos ir literatūros bei režisūros studijos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete. Jau besimokant buvo aišku, kad būsime ne teatro režisieriai, o mokytojai. Tada po studijų buvo privaloma atidirbti trejus metus pagal paskyrimą.

– Ir kur sulaukėte paskyrimo?

– Kai baigiau mokslus, jau buvau vedęs, auginome sūnų. O tuo metu man grėsė tarnyba tarybinėje armijoje ir vienintelė išeitis buvo dirbti kaimo mokytoju. Todėl ir nuėjau į kaimą, nes visai netroškau tarnauti toje "vyriškumo mokykloje". Pamenu, 4-e kurse pakvietė į karinį komisariatą. Ten vienas toks majoras atskaitė moralą, kad juos "apgavau", tai yra besimokydamas sukūriau šeimą. Todėl į armiją nepaėmė. Taigi 1986 m. pradėjau dirbti Plungės r. Žlibinų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoju.

Permainų kryžkelėje

– Labai greitai po to prasidėjo permainų metas Lietuvoje, ar tai buvo jaučiama periferijoje?

– Pamenu, 1988 m. devintokai per egzaminą turėjo rašyti rašinį. Temas parengdavo Švietimo ministerija. Jau buvo Sąjūdžio apyaušris, po Lietuvą siautė roko maršai, žodžiu, ledai pajudėjo. O rašinio tema: "Kaip gera gyventi Tarybų šaly". Išgirdęs tokią temą, vos neišvirtau iš padų. Tradiciniame mokytojų pasitarime pasakiau, kad Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, o mes verčiame vaikus rašyti kažkokias nesąmones. Kilo didelė sumaištis. Iškart buvau nusodintas. Paskui kai kurios veikėjos pratrūko: "Kas čia Lietuvoje vyksta? Kodėl leidžiama laisvai mosuoti trispalve?" Tokia buvo reakcija. Ir per tą pasitarimą man mokytoja Vida Turskytė, politinio kalinio, partizano dukra, atsiuntė raštelį: "Ateik į Sąjūdį. Renkamės kiekvieną trečiadienį 19 val. Plungės bibliotekoje".

– Buvote vienas steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių.

– Tai buvo kažkokia mistika, išgyvenau didžiausią dvasinio pakilimo ir pasididžiavimo Lietuvos žmonėmis akimirką.

– O kaip jūsų mokykloje žmonės priėmė žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą?

– Man iki šiol skaudu prisiminti 1990 m. kovo 12-ąją. Atėjau į mokyklą laimingas, apimtas euforijos – išvakarėse Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Sveikinu savo kolegas su atgauta Lietuvos laisve, o jie kažkokie liūdni, formaliai pasako "ačiū" ir nusuka akis. "Kas jums yra?" – klausiu. Jie nesako. Paskui paaiškėja, kad jiems svarbiau ne atgauta laisvė, o tai, jog A.Brazauskas neišrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku. Tos pareigos atiteko V.Landsbergiui.

– Ar mokykloje vaikams per pamokas pasakojote, kas Lietuvoje vyksta?

– Taip, kalbėjau tai, kas lig tol buvo nutylima, slepiama ir klastojama. Mokiniai šiurpo nuo tos informacijos. Dabartinių mokinių niekuo nenustebinsi, o ana karta labai viskuo domėjosi. Tada dar mokytojas buvo autoritetas, dabar – jau nebe. Šiuo metu daug kas ir pačioje mokykloje pasikeitę. Kažkur skaičiau: "Mokykla yra paslaugų teikėjas". Ar tai reiškia, kad mokykla šiandien tapo bendrove? Man tokie dalykai nesuprantami.

Valstybės turto sargyboje

– O kas paskatino išeiti iš mokyklos?

– Vienas toks bičiulis sako: Kazimieras Uoka kuria naują Valstybės kontrolės tarnybą. Reikia žmonių, kurie pakeistų senuosius darbuotojus. Ateiti dirbti į šią tarnybą mane įkalbinėjo visą parą. Juk net nežinojau, kas yra koks nors kasos operacijos dokumentas. O man sakė, išmoksi. Buvau gana drąsus ir sutikau.

– Paprastai, kai žmogus iš šalies ateina dirbti į tokią tarnybą, akys atsiveria ir kartais būna labai baisu. Ką pamatėte?

– Pamačiau išties labai daug. Įmonių neminėsiu, bet vyko masinis valstybinio turto parceliavimas. Atkuriamasis Seimas buvo uždraudęs bendrovėms pardavinėti įrangą, automobilius, kitus reikmenis, tačiau viso to buvo nepaisoma. Turtas buvo švaistomas ir pardavinėjamas. Dažnas atvejis, kai buvo sudaromos sutartys su kokia nors bendrove, kad ši pristatys kažkokias prekes. Pirkėjas užmokėdavo jiems avansu pusę milijono talonų ("vagnoriukų"), o prekių niekas neatveždavo net po metų. Jų ir neturėjo atvežti, valdiškus pinigus pagal nusikalstamą susitarimą pasidalydavo tariamas pirkėjas su tariamu pardavėju.

– Ar galima teigti, kad kai kurie šiandien garsūs verslininkai taip susikrovė pirminį kapitalą?

– Taip, kai kurie jų dabar yra garbūs visuomenėje žmonės ir valdo labai didelius turtus. Ir jų pradžia buvo būtent tokia.

– Kuriuos rajonus kontroliavote?

– Kontroliavome Plungės, Telšių, Mažeikių ir Akmenės rajonuose veikiančias įmones. Tada Valstybės kontrolė turėjo didelius įgaliojimus. Mes galėjome reikalauti atleisti prasižengusį bendrovės vadovą ir išieškoti mokesčius, jei jie būdavo nesumokėti. Turėjome ne vieną garsią bylą. Viena jų – "Mažeikių naftos" atvejis. Buvo surinkti įrodymai, kad įmonės vadovai suplakė į vieną valstybinius ir komercinius užsakymus. Apskaita buvo labai neaiški, akivaizdu, kad pinigai tekėjo ne į bendrovės biudžetą.

– Užsiminėte, kad tiesioginių grasinimų dėl šios veiklos nesulaukėte, bet kyšį tai vis tiek kas nors turėjo pasiūlyti?

– Aišku siūlė. Atnešdavo, padėdavo. Liepdavau viską susirinkti ir nešdintis lauk. Žinoma, gal reikėjo kreiptis į policiją, bet aš to nedariau. Ir tokių atvejų nebuvo daug. Pakako porą kartų parodyti principus, ir kyšių siūlymai liovėsi.

– Kas gi išvogė Lietuvą?

– Išvogė tie, kurie priėjo prie vertybių. Valstybės kontrolieriaus pareigas ėjau 1990–1994 m. Privatizacija jau buvo prasidėjusi. Ir kai kas labai sumaniai pasinaudojo tais ištekliais, kad susikauptų kapitalą. Buvo visokių paradoksų. Pavyzdžiui, nustatyta, kad vienos degalinės vadovas vogė valstybinius degalus. Tai kol vyko tyrimas, buvo nuspręsta išskaičiuoti iš šio veikėjo atlyginimo 20 procentų baudą, bet palikti jį tame pačiame poste. Turbūt kad galėtų "kompensuoti" patirtus nuostolius. Matėme daug absurdo, ne viską galėjome pažaboti, tačiau Valstybės kontrolėje tada dirbo pasišventę žmonės, gal kai kuriems trūko išmanymo, bet teisingumo jausmo – tikrai ne.

– Koks jūsų požiūris į korupciją?

– Korupcija – tai valstybės griovimas. Užtenka vien Ukrainos pavyzdžio. Eksprezidento V.Janukovyčiaus gauja pavertė šalį korupcijos citadele. Ukraina neteko savo teritorijų, vyksta nepaskelbtas karas, prisidengiant Donbaso banditais. Todėl mano požiūris toks: jeigu užsiimu korupcija, griaunu savo valstybę. Tai kokio velnio aš ją kartu su kitais Lietuvos žmonėmis kūriau?

Politikas, žurnalistas, valdininkas

– O kaip patekote į politiką?

– Su Sąjūdžiu. Pradžioje buvau išrinktas į Plungės rajono tarybą, tapau vicemeru, paskui – administracijos direktoriumi, dar vėliau – meru. Tačiau žmonių pasitikėjimas konservatoriais labai smuko po "Mažeikių naftos" pardavimo "Williams" kompanijai. Iki tol taryboje mes turėdavome daugumą, po to įvykio rinkėjai nuo mūsų nusisuko. Pamačiau, kokie žmonės ėmė rinktis į politiką. Sąjūdžio entuziazmo nebebuvo nė lašo. Atėjo pragmatikų karta, kuri politikoje matė tik savo asmeninius, o ne valstybės interesus. Supratau, kad man su jais nepakeliui.

– O kaip susiklostė įvykiai palikus Plungės mero postą?

– Patekau į laikraščio "Klaipėda" redakciją. Tuometis vyriausiasis redaktorius Valdemaras Puodžiūnas pasakė, kad dienraštyje partiniai dirbti negali. Atsiėmiau pareiškimą iš partijos ir pradėjau dirbti žurnalistinį darbą.

– Ar žurnalistika nuvylė?

– Mano gyvenime patys nuostabiausi studijų metai ir darbas redakcijoje. Buvau savo vėžėse, buvau ten, kur turiu būti.

– Ar kada nors buvo gaila, kad nelikote dirbti mokykloje?

– Dabar gaila. Būčiau kokios nors mokyklos direktorius, gaučiau gerą algą, esu tikras, žinočiau, kaip jai vadovauti. Nes už pečių – didelė patirtis. Žinočiau, ką pasakyti ir kolegoms, ir vaikams, bet jau per vėlu.

– O ar dabartinis darbas Viešosios tvarkos skyriuje nenuobodus?

– Kaip nebūtų keista, šis darbas labai įdomus, labai daug žmonių ateina, kiekvienas su savo istorija, su savo reikalais ir ambicijomis.

– Ar dar įmanoma kokia nors metamorfozė jūsų karjeroje?

– Niekada nesakau "niekada". Mano gyvenime viskas verčiasi kas ketveri metai. Šiame darbe kaip tik dirbu jau ketvirtus metus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. liepos 8 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos 21-ąją vid. mokyklą (dab. Gedminų progimnazija).

Studijavo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete (dab. KU).

1986–1990 m. Plungės r. Žlibinų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas.

1990–1994 m. Valstybės kontrolės tarnybos darbuotojas.

1990–1995 m. Plungės r. savivaldybės tarybos deputatas.

1995–2000 m. Plungės r. savivaldybės vicemeras.

1995–2004 m. Plungės r. savivaldybės tarybos narys.

2000–2003 m. Plungės r. savivaldybės administratorius.

2003–2004 m. Plungės r. savivaldybės meras.

2004–2008 m. laikraščio "Klaipėda" apžvalgininkas, vėliau "Balticum TV" žinių tarnybos vadovas.

Nuo 2012 m. Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas.

Žmona Jolanta, sūnus Mikas, marti Agnė, anūkas Rokas.