KRAŠTOTYRININKAS V. RIMGAILA: EPOCHA LAUŽĖ LIKIMUS

Kraštotyrininkas Vytautas Rimgaila – 1923-iųjų Klaipėdos krašto sukilėlio sūnus. 88-erių klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Kaune, su širdgėla mena tragišką savo šeimos likimą. Epocha, kai pasaulį temdė karai, o Lietuvą trypė svetimos kariaunos ir slėgė okupacijos, skaudžiai palietė jo giminės gyvenimą.

Kraštotyrininkas Vytautas Rimgaila – 1923-iųjų Klaipėdos krašto sukilėlio sūnus. 88-erių klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Kaune, su širdgėla mena tragišką savo šeimos likimą. Epocha, kai pasaulį temdė karai, o Lietuvą trypė svetimos kariaunos ir slėgė okupacijos, skaudžiai palietė jo giminės gyvenimą.

Trumpai trukusi vaikystė

Klaipėdos krašto diena – svarbi data Klaipėdos sukilimo dalyvio Jono Rimgailos sūnui Vytautui, kuris gimė praėjus ketveriems metams po, kaip istorikai mėgsta sakyti "drąsiausio tarpukario Lietuvos tarptautinės politikos žingsnio", tai yra Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

V.Rimgaila teigė, kad tėvas apie šią ofenzyvą per daug neatviravęs, nes esą tai buvo valstybės paslaptis.

Tačiau dar vaikas būdamas Vytautas girdėdavo, kaip tėtis kaimynams pasakojęs, jog Klaipėdą atkovojo Lietuvos kariškiai, persirengę civiliais rūbais. Tarp jų – ir jis pats.

"Mano tėvas buvo ne tik Klaipėdos krašto sukilimo, bet ir Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos savanoris. Jis nepritarė 1926 metų A.Smetonos perversmui ir dėl to po poros metų iš valstybės tarnybos policijoje buvo priverstas pasitraukti. Vėliau jam, kaip buvusiam savanoriui, Vaiteliuose, Gargždų valsčiuje, buvo skirtas 10 ha žemės sklypas. Ten ir užaugau", – pasakojo V.Rimgaila.

Kalbant apie tėvą, Vytautą užlieja šilti jausmai ir patys gražiausi prisiminimai, vis dėlto gyvenimas susiklostė taip, kad maitintojo jis neteko vos sulaukęs 14 metų

Pasmerkė mirtininkų lageriui

Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija, J.Rimgaila – staiga tapo "liaudies priešu". Nors pats nė nenutuokė, koks pavojus pakibo virš jo galvos.

Sovietų kolaborantai kruopščiai vykdė 1940 m. liepos 7 d. naujojo saugumo departamento direktoriaus pasirašytą direktyvą "Dėl priešvalstybinių partijų likvidavimo". Į šį sąrašą pateko ir Vytauto tėvas.

Ankstų 1941 m. birželio 15-osios rytą į Rimgailų namus atvyko du ginkluoti enkavedistai – Gargždų valsčiaus milicijos viršininkas Mažeika ir NKVD karininkas iš Kretingos.

Kratos liudytoju kartu atsivedė ir Vaitelių kaimo gyventoją Jurkų. Vytautas pamena, kad namai buvo išversti aukštyn kojomis – atėjūnai atliko kruopščią kratą.

"Pareikalavo, kad tėvas atiduotų ginklą, vokišką literatūrą ir auksą. Baigę kratą ir nieko neradę, pasakė, kad tėvas areštuojamas. Jam leido atsisveikinti su šeima. Nežinojome, kad atsisveikiname amžinai. Sugrįžti jam nebuvo lemta. Mano gyvenime tada tarsi kažkas nutrūko", – skaudų gyvenimo momentą prisiminė V.Rimgaila.

Nežinia apie tėvą slėgė 50 metų.

Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija, pasak V.Rimgailos, praslinko kaip košmaras.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1990 metais sūnus gavo oficialų atsakymą, kad nepraslinkus nė penkiems mėnesiams po arešto, tų pačių 1941 metų lapkričio 6 dieną J.Rimgaila buvo sušaudytas Solikamsko mirtininkų lageryje Permės srityje, nes dalyvavo mūšiuose su bolševikais.

Liko visiškas našlaitis

Savo knygoje "Išdraskyto lizdo paukščiai, gyvenimo audrų blaškyti", skirtoje giminės ir šeimos atminimui, V.Rimgaila rašė: "Dabar niekas nepasakys, ką mąstė J.Rimgaila apie šeimą, likusią vokiečių okupuotoje Lietuvoje, kai enkavedistai varė jį į sušaudymo vietą. Paskutinę savo gyvenimo valandą negalėjo žinoti, kad jo žmona Kunigunda po jo arešto gedulo rūbų nedėvėjo ir netrukus ištekėjo antrą kartą. Negalėjo žinoti, kad jo žmonos Kunigundos gyvenimas tragiškai baigsis 1947 m. vasario 3 d. Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės gimdymo skyriuje".

Vytautui lig šiol mįslė, kodėl jo mama, nieko nežinodama apie vyro lemtį, neilgai trukus po jo arešto ėmė gyventi su kitu žmogumi.

V.Rimgailai tada buvo 14 metų, jis kaip įmanydamas stengėsi įkalbėti mamą atsisakyti antros santuokos, bet nepavyko.

"Nebuvo iš dorųjų antrasis motinos vyras Stasys Tomkus. Keletą metų už motiną jaunesnis. Girtuoklis, nepasižymėjo darbštumu. Sunku atsakyti, ar antrą kartą ištekėjusi motina jautėsi laiminga. Tikriausiai mažai", – savo knygoje rašė V.Rimgaila.

Po karo jo patėvis tapo Gargždų valsčiaus stribu.

Pats Vytautas jau buvo pilnametis ir patraukė darbo ieškoti į Klaipėdą.

Įsidarbino Prekybos uoste darbininku, kabinosi į gyvenimą kaip išmanydamas, planavo mokytis vakarinėje mokykloje. Tačiau likimas sujaukė planus.

"Netikėtai gavau žinią, kad Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje gimdydama mirė mama, netekau žado. Juk likome visai visiški našlaičiai – jaunesnysis brolis, sesuo ir aš", – prisiminė V.Rimgaila.

Egzekucija per laidotuves

Vytautas dar šiandien pamena, kaip skaudama širdimi važiavo į mamos laidotuves Vaitelių kaime. Tarsi tų nelaimių būtų dar mažai, laukė naujas sukrėtimas.

"Susirinko kaimynai paskutinį kartą pagerbti ir atsisveikinti su mama. Nelauktai tą vakarą šermenyse pasirodė keletas ginkluotų partizanų. Tada pagal sovietinę terminologiją juos vadino banditais. Visas namas buvo apsuptas. Partizanai suėmė neblaivų mano patėvį Gargždų valsčiaus stribą S.Tomkų ir laukuose sušaudė. Manęs ir sesers nelietė. Taigi, dvejos laidotuvės", – pasakojo V.Rimgaila.

Vytauto mamą su religinėmis apeigomis palaidojo Jokūbavo kapinėse, o patėvį – Gargžduose stribai.

Po šios egzekucijos V.Rimgailą suėmė ir išsivežė tardymui, mat enkavedistai įtarė, jog vaikis galėjo prisidėti prie patėvio nužudymo ir iš keršto užsiundyti partizanus.

Vis dėlto Vytautą po tardymo paleido.

"Žinojau, kad Klaipėdos ligoninėje liko gyvas ir sveikas mano motinos pagimdytas kūdikis. Pasiimti iš ligoninės jo nebuvo kam. Po daugelio metų, kai grįžau iš sovietų kariuomenės, teko girdėti, jog jį įsisūnijo kažkokia šeima. Neieškojau, nenorėjau, kad jis sužinotų apie savo tėvų tragiškus likimus. Taip ir liko nežinoma jo lemtis", – savo knygoje užsiminė V.Rimgaila.

Atkapstė kilmingas šaknis

Nepaisydamas dramatiškos dalios ir ne pagal pečius užgriuvusių likimo smūgių, V.Rimgaila užsispyręs siekė mokslo, domėjosi istorija, atkapstė savo paties giminės šaknis ir apie tai išleido knygą.

"Mano tėtis daug skaitė, domėjosi istorija, tuo užkrėtė ir mane. Iš jo pasakojimų sužinojau apie tai, kad esame žemaičių bajorai, o genealoginis medis siekia viduramžius. Pamenu pergamento ritinius, antspauduotus sunkiais antspaudais. Tėvas ne kartą juos mums, vaikams, rodydavo ir sakydavo, kad nepamirštume, kas esame. Kratos ir tėvo arešto metu dokumentai iš namų buvo paimti. Liko tik nedidelė dalis. Dalį dokumentų išsaugojo mano teta", – dienraščiui pasakojo Vytautas.

Nepriklausomybės metais V.Rimgaila pradėjo kapstyti savo giminės praeitį, gavo bajorišką kilmę patvirtinančius dokumentus bei kitiems Klaipėdoje gyvenantiems žmonėms padėjo tai padaryti.

Ir dabar pelnytai gali didžiuotis, kad Žemaitijos bajorų Rimgailų giminės praeitis nenueis į užmarštį.

Istorinės įžvalgos

Dar viena V.Rimgailos aistra – kraštotyra. Jau sovietmečiu Vytautas, rinkdamas informaciją, fiksuodamas liudininkų parodymus apie plačiai eskaluotus mitus, pastebėjo, jog neretai faktai neatitinka viešai deklaruojamos propagandinės tiesos.

Taip jis įrodė, kad Ablingos tragediją išprovokavo Raudonosios armijos kariai.

"Juk teigta, kad sužvėrėję fašistai pirmosiomis karo dienomis be priežasties sušaudė niekuo dėtus gyventojus. Man pavyko pakalbinti ne tik likusius gyvus ablingiškius, bet ir sovietų kariuomenės karininkus bei įsigilinti į kariavusių armijų judėjimą. Paaiškėjo, kad tragediją išprovokavo nuo savo dalinio atsilikę raudonarmiečiai, kurie nužudė kelis vokiečių karius. Ablingoje tada pasielgta pagal vokiečių kariuomenės vado W.Keitelio įsakymą. Jame sakoma, kad vietovėse, kuriose vokiečių kariuomenė buvo klastingai užpulta, jeigu negalima nustatyti kaltininko, turėjo būti taikoma kolektyvinė atsakomybė", – dėstė V.Rimgaila.

Tokia Ablingos tragedijos versija tarybiniais metais buvo nepriimtina ir nepatogi, kaip ir faktas, kad pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo valandomis vokiečių lėktuvai negalėjo subombarduoti vaikų pionierių stovyklos Palangoje, kaip savo poemoje "Mama, kur tu?" rašė ir Salomėja Nėris.

"Tarybiniais metais buvo tikinama, kad pirmosios karo aukos – nekalti šios stovyklos vaikai. Esą ankstų rytą atskridę vokiečių lėktuvai mėtė bombas ant vaikų stovyklos. Paaiškėjo, kad 1941 m. birželio 22-osios rytą Palangą dengė labai tirštas rūkas. Tai patvirtino oficiali meteorologų pažyma. Vadinasi, bombardavimas iš lėktuvų buvo neįmanomas. Vokiečiai būtų rizikavę pataikyti į savus", – įsitikinęs V.Rimgaila.

Jau atgavus nepriklausomybę šias istorines V.Rimgailos įžvalgas patvirtino ir būrys gyvų likusių liudininkų – buvusių to meto stovyklautojų.

Kraštotyrininko įsitikinimu, sovietų partiniai funkcionieriai, siekdami parodyti fašistinių grobikų žiaurumą, turėjo kitą tikslą – tokiais pramanais užgožti Rainių bei kitas sovietų įvykdytas piktadarybes.

Istorija V.Rimgaila domisi iki šiol, nors Klaipėdos krašto sukilėlio sūnui šiemet sukaks 89-eri.

Nepaisant sunkių likimo išbandymų, Vytauto tėtis šiandien pelnytai galėtų didžiuotis savo vyresnėliu.