„Jaučiuosi visiškai ramiai“

– Neseniai teismas priėmė sprendimą grąžinti į pareigas buvusį Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininką Artūrą Garbenį. Kaip vertinate šią situaciją ir kokią įtaką, jūsų manymu, tai gali turėti tiek asmeniškai jums, tiek ir valdybos veiklai?

– Oficialiai jokios žinios nesu gavęs, o vertinu taip: Klaipėdos ugniagesiai, darbuotojai, kuriuos pažinau per tuos metus, manau, kad nusipelnė turėti patį geriausią vadovą. Tai nebūtinai apie mane. Jeigu jis grįš, aš labai tuo džiaugsiuosi. Nuoširdžiai. Iš žmonių, su kuriais bendravau ir dirbau, gavau labai daug pozityvių, gerų emocijų. Tad tai bus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento sprendimas, kaip jie nuspręs, kaip išsiaiškins, čia jau jų pareiga ir prievolė. Aš jaučiuosi visiškai ramiai ir nieko nesvarstau, nes tie dveji metai, kurie tuoj sueis, man davė daugiau, negu aš tikėjausi, ir iš gerosios pusės. Aš tikiu, kad tai nėra darbas, o tarnystė. Tame aš matau prasmę.

Šiemet – nė vieno žuvusiojo

– Kada ir kaip prasidėjo jūsų kaip ugniagesio karjera? Kas jus paskatino rinktis šią profesiją?

– Esu kilęs iš Kauno, didžiąją dalį, nuo 1995-ųjų, ten tarnavau. 2005 m. tapau Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku. 2019 m. buvau pakviestas į Vilnių, ten tarnavau šešerius metus. Buvo gausu įvykių, sunkių ir lengvų iššūkių. Po to rotacijos komisijos sprendimas buvo kelis mus sukeisti, ir atsidūriau Klaipėdoje. Iš pradžių buvo nerimo. Tikiu, kad visos tarnybos pirmiausia siekia, kad vadovai padėtų tam regionui, darytų, ką maksimaliai sugeba, pritaikytų savo patirtį.

– Kaip keitėsi žmonių požiūris į ugniagesius bėgant metams?

– 1995-aisiais buvome neseniai išsilaisvinę iš sovietmečio, sistema buvo besikeičianti. Uniforma ir technika buvo rusiška, o ir gyventojų pasitikėjimo tokio aukšto, kaip dabar, neturėjome. Visi didieji miestai savo iniciatyva siekė, kad būtume vakariečiais ir kad žmonėms suteiktume visokeriopą pagalbą. Mūsų tarnyba buvo specializuota – tik gaisrų gesinime, o gelbėjimo darbuose beveik nedalyvaudavome. Tada buvo įsigyti pirmieji specialūs gelbėjimo automobiliai, kurie važinėdavo didžiulius maršrutus ir dalyvaudavo avarijų likvidavime. Statistiškai persivertė taip, kad Klaipėdos regione per metus dabar turime apie 600 gaisrų, o gelbėjimo darbų – apie 2,5 tūkst. Anksčiau būdavo apie 100 gelbėjimo darbų ir 1,5 tūkst. gaisrų. Tai rodo, kad ne tik mes, bet ir visuomenė pasikeitė. Įvyko visas kompleksas pokyčių, dėl kurių sumažėjo skaudžių nelaimių. Kuo labai didžiuojuosi, kad šiemet, iki šios dienos, Klaipėdos mieste neturėjome nė vieno žuvusiojo gaisruose. Tai pirmas toks atvejis mano karjeroje. Pernai tokiu periodu turėjome keturis žuvusiuosius, o šiemet – nulį. Tikiu, kad čia visų mūsų pastangos.

Klaipėdiečiai – tvirtos dvasios

– Kokie, jūsų manymu, yra Klaipėdos ugniagesiai? Ar jie kuo nors skiriasi nuo kitų miestų ar regionų gelbėtojų?

– Manau, kad Klaipėdos ugniagesiai tikrai turi išskirtinumų. Didžioji dalis, pavadinčiau, žemaičių genties. Yra labai santūrūs, užsispyrę, darbštūs, labai stiprūs savo valia, turintys stiprų teisingumo jausmą. Bet mane žavi tai, kad po tuo uždarumu yra didelis jautrumas. Neseniai vyko vieno vaikino paieška visai kitame regione, ji truko ilgai. Mūsų kolegos dėl noro pagelbėti artimiesiems padėjo kuo greičiau surasti, nors tikrai galėjo nevažiuoti į kitą regioną, bet susitelkė stipri komanda, ir procesas sėkmingai įvyko.

Kai darbas įdomus, tada jis ir prasmingas.

Galvas kiša ne tik į puodus

– Ugniagesių kasdienybėje įvyksta įvairių situacijų, tarp jų – ir šmaikščių. Kokių įsimintinų, linksmų istorijų pasitaikė tarnyboje?

– Su išdykusiais vaikais būna įdomiausia – galvą įkiša tarp turėklų, vienas vaikas buvo puodą užsidėjęs ant galvos, kitas įkišo ranką į radiatorių. Šią vasarą turėjome keletą užsitrenkimų mašinose, kai vaikai užsirakino ir neįleido savo mamų. Kai buvo karšta, buvo atvejis, kai išdaužėme mašinos langą ir atidarėme. Prieš maždaug mėnesį buvo atvejis, kai vaikas užsirakino, o mama, atvykus ugniagesiams, nusiramino ir rado raktus rankinėje. Su žiedais irgi būta problemų, kai negali nusiimti. Visada žavėdavausi, kaip ugniagesiai sugeba nupjauti žiedą nesužeidžiant rankos.

– Ar vis dar pasitaiko ir keturkojų gelbėjimo operacijų?

– Dėl gyvūnų visą laiką gauname iškvietimų. Šunys į vandenį įkrenta. Reaguojame ir į katinus, nes jie labai gailiai moka miauksėti, suvirpina širdį. Buvo keletas atvejų, kai į įstiklintą balkoną įlėkė žuvėdra ir negalėjo išskristi, plakėsi, daužėsi. Mes atidarėme langus, ir tada žuvėdra paliko butą. Gaisro metu ypač sunku su žirgais, nes jie blaškosi, juos reikia išvesti, kad nematytų ugnies, nes labai į ją reaguoja, turėtų turėti užvalkalus ant akių. Pajūryje turėtume turėti įrangos gelbėjant sunkius gyvūnus, pavyzdžiui, briedžius, kurie lenda į marias, pasiklysta ir panašiai.

Vienišumas – tarsi pandemija

– Kokių iššūkių kelia iškvietimai, susiję su vienišais ar vyresnio amžiaus žmonėmis?

– Yra buvę tragiškų gaisrų, vienas tokių, kai žuvo sutuoktiniai. Visi sakė, kad jie vienokie ar kitokie, bet kai paklausinėjome, kaip klostėsi jų gyvenimas, paaiškėjo, kad neteko vieno sūnaus, po to – antro, ir tada, matyt, laikui bėgant, prarado norą ir viltį gyventi. Didelė šių dienų problema – vienišumas. Buvo tokia banga, kai turėjome labai daug iškvietimų – per parą nuo 10 iki 20, kai reikėdavo vykti ir padėti policijai atidaryti namų duris. Klaipėdoje – tas pats, tik mažesni skaičiai, bet buvo periodas, kai kartodavosi kiekvieną parą. Važiuodavome į pagalbą vienišam žmogui, nes arba kaimynai ilgokai apie jį nieko nebegirdėdavo, arba skambindavo vaikai iš užsienio ir sakydavo, kad neatsiliepia telefonu. Rasdavome gyvus, bet su sveikatos sutrikimais. Ta vienišumo problema tarsi pandemija. Yra buvę, kad radome ir negyvus. Misiją apie tai pranešti įprastai perduodame kolegoms – pareigūnams.

– Ar sulaukiate gyventojų klausimų apie pasiruošimą karui, saugumo aspektus?

– Stengiamės koncentruotis į stichines nelaimes, kurios gali sukelti masines evakuacijas, taip pat turime priedangų, sirenų klausimus. Be to, Klaipėda turi savo specifiką dėl rūsių, yra aukšti gruntiniai vandenys, tad požeminių slėptuvių įrengimas ir jų skaičius ekonomiškai yra labai sudėtingas. Bet jų irgi yra. Sirenos išbandomos du kartus per metus. Karo metu mūsų tarnyba irgi turėtų reaguoti, dirbti ir griuvėsiuose, ir užtvindymuose, ir įvairiuose gesinimo darbuose. Karas yra žmonių sukelta nelaimė, kuriai pasiruošti negali nė viena šalis.

„Nenorėčiau dirbti nuobodžiai“

– Kaip, jūsų akimis, Klaipėda pasikeitė per tarnybos uostamiestyje laikotarpį, kokią ją matėte atvykęs ir kokia ji dabar?

– Man tai labai įdomus miestas, pramoninis ir kartu poilsinis, dvilypis. Tai yra labai gražus miestas. Įvažiuojant į jį matyti, kaip jis kinta, jo prieigos gražėja. Tai, kiek buvo apleistų teritorijų ir kaip viskas keičiasi į gražiąją pusę, mane labai džiugina. Važiuoju kiekvieną rytą ir galvoju, ar mane šis miestas priėmė? Aš jį priėmiau, o ar jis mane – dar nežinau. Jaučiuosi jame visai neblogai.

– Ar turite savo moto, kuris jus lydi darbe?

– Mano moto, kad jeigu jau dirbame, tai dirbkime įdomiai. Kai darbas įdomus, tada jis ir prasmingas. Ačiū Dievui, man pavyko daug metų dirbti įdomiai, labai nenorėčiau dirbti nuobodžiai. Šie Klaipėdos darbuotojai man labai patinka, nes yra besimokantys. Jie bus geriausi, nes to siekia ir konkuruoja savo darbais, labai sparčiai tobulėja.

– Ar buvo akimirkų, kai pagalvojote, kad būtent dėl to verta būti ugniagesiu?

– Visi tam tikrą laiką galvojame apie savo pasirinktą karjeros kelią, darbo kryptį. Po tam tikro periodo pradedi ieškoti, ar yra prasmė. Manau, kad ją suradau. Aš paprastas žmogus, ir jeigu kam nors pavyko padėti per tą laiką, kurį nugyvenau, džiaugiuosi.