Leonas, atsiuntęs "Kokteiliui" nuotrauką, juokėsi, kad šilutiškiai turi tokį pat gerą humoro jausmą, kokį ir Odesos Ukrainoje ar Gabrovo Bulgarijoje gyventojai.

Vyriškis nufotografavo automobilių statymo ženklą, anot kurio, vairuotojai, jei nori toje vietoje palikti mašiną, turi priekiniais ratais užvažiuoti ant kone pusės metro aukščio sienelės.

Pirmieji ženklai – akmeniniai

"Kokteiliui" pavyko sužinoti, kad pirmieji kelio ženklai atsirado senovės Romoje. Tai buvo akmeninės gairės, ant kurių buvo nurodytas atstumas iki didžiausių miestų. Dažniausiai iki Romos.

Pirmieji kelio ženklai, panašūs į naudojamus šiandien, atsirado 1870–1880 m. Jie buvo skirti tuo metu išpopuliarėjusiems dideliems dviračiams. Dviratininkai mėgdavo vykti didesnius atstumus ir į nežinomas vietoves. Tokiems keliautojams buvo pradėti statyti ženklai, įspėjantys apie stačias nuokalnes ar kitus pavojus. Daugiausia tai buvo užrašai, nes nebuvo sugalvoti sutartiniai žymėjimai.

Pirmuosius žingsnius ženklų standartizavimo link žengė Italijos keliautojų klubas, kuris 1895 m. pasiūlė pirmuosius kelio ženklus. Vietoj užrašų atsirado tam tikrą prasmę turintys ženklai.

1903 m. Britanijoje įvesti 4 kelio ženklai, kurių reikšmės priklausė nuo jų formos, tačiau ryškiausias ženklų vystymosi etapas prasidėjo 1908 m. Romoje. Po metų keturios šalys jau buvo patvirtinusios ženklų naudojimą. Juose esantys simboliai reiškė priekyje esančius kelio nelygumus, posūkius, sankryžas ir geležinkelio pervažas.

Linksmieji tirščiai

Pas psichiatrą ateina ralyje dalyvavusio automobilio pilotas.

– Jūs pasidomėkite mano šturmanu, su juo kažkas negerai.

– Kas būtent?

– Jam kartais atrodo, kad jis – tai aš!

– Įdomu, atveskite jį pas mane.

– O kam atvesti? Aš ir esu šturmanas.

Česka (397 719; jei nejuokautumėme, būtų nuobodu)