Patarimas garbaus amžiaus žmonėms, kol visiškai nepašlijo sveikata parduokite jums priklausantį turtą, gyvenkite paskutinius metus prabangiai, už pinigus prižiūrės, maitins, slaugys. O gobšams vaikams liks 0. Tada jokių kovų ką patys užgyveno tą ir turės....
Tikriausiai neteko senų žmonių slaugyti :). Ką reiškia "prabangiai" ? Labai abstraktu. Yra tiesos, kad turėjimas lėšų suteikia saugumo jausmą, kai gali pirkti nekompensuojamus vaistus bei kt. higienos, organizmo stiprinimo vitaminus, išsikviesti mokamą specialistą į namus. Tačiau, kad už pinigus prižiūrės (?) ... Dar judantį, ramų seną žmogų taip, tik be kaina paros ar žinote kokia? Valanda apie 10 eur. O jei žmogiukas gulintis, reikia vartyti, problematiškas (prausti, vaistų padavimas, sauskelnes keisti, padėti tuštintis, savijautos reguliavimas - spaudimas ir pan.), tai ir iki 15 eur. Para apie 200 eur. Tokia ir PRABANGA. Ir dar "su žiburiu" sunkiai rasite tokį slaugytoją.
Klausimas kas motiną slaugė: dukra ar sūnus? Jei abu po lygiai rūpinosi mama ar, pvz., dukra slaugė, ber sūnus mamą remdavo finansiškai ir po bent kartą į savaitę ar dvi aplankydavo mamą ne 5 minutėm, bet po kelias val . ar ir su nakvyne mamą pažiūrėdavo, kol sesė, pvz., išvykdavo kur pailsėt, tai, savaime aišku, kad turtas priklauso abiem vaikam po lygiai. Bet jei sūnus motina rūpinosi taip, kad ji pamiršo jo balsą ir kaip jis atrodo ne dėl ligos, o dėl to, kad jį pamatydavo kartą į pusmetį ar rečiau ir net finansiškai sesei nepadėjo mamos slaugyti, tai, savaime aišku, kad ir demecija sirgdama, ir nebeatpažindama žmonių, mama galėjo užsinorėti visą savo turtą palikti tam žmogui, kuris juo rūpinosi iki mirties.
Užlinks dukrelė iš godumo, jinai savo mamą prižiūrėjo, jinai tai turėjo daryti. Liks galų gale be mamos, be brolio ir su supurvinta sąžine... Jai priklauso tiek kiek mama nurodė testamente.
Jinai tai ir darė - prižiūrėjo mamą. O ką brolis darė? Ką jis padarė dėl mamos priežiūros? O šiaip kam toks brolis reikalingas (?), jei jo jų gyvenime nebuvo?
O jei sūnus neprisidėjo prie mamos slaugos ir tik, kaip jaunas mėnulis, retsykiais 5-iom minutėm užlėkdavo mamos aplankyti? Kas tada čia iš godumo užlinks? Ką čia gali žinoti, gal ta mama, kad ir sirgdama demencija, užsimanė perrašyti visą turtą dukrai, nes sūnus, iš tikro, taip ja rūpinosi, kad ji ne dėl ligos pamiršo, jog ir jį dar turi? Būna visko. Aš pati kelis metus slaugau moteriškę, apie kurios sūnų tik prieš porą mėnesių sužinojau iš jos dukros... Moteriškei jis net neegzistuoja, nors ji yra pakankamai blaivaus proto, kad ir demencija sirgdama. O neegizstuoja jis jos mintyse tik dėl to, kad gyvendamas už 30 min. kelio miesto autobusu, jis per metus net vieną kartą nesugeba atvykti pas mamą, kad ją aplankyti. Draugai ir nelabai artimi giminaičiai, žiū, iš kitų miestų ir valstybių pas ją atvaro su lauktuvėm, o čia vaikas, gyvenantis tame pačiame mieste laiko ir galimybių neatranda mamai. Tokiais atvejais, tėvais nesirūpinę vaikai, žiū, labai rūpestingais patampa per turto dalybas
Yra teisiniai ir moraliniai aspektai. Tai gal sūnelis tik vadinosi sūnus, o motina kasdienoje niekaip nesirūpino iki buvo paguldyta į slaugos ligoninę. Per pusmetį tik atvažiuodavo pas motiną penkioms minutėms.Motina buvo prižiūrima dukters rūpestingai, tvarkingai, švariai, oriai. O kai dukrai sveikata susitreikavo nebebuvo išeities. Tai visi čia postringaujantys "po lygiai" tegul "po lygiai" padalina ir tą kasdienos vargą rūpinantis demencija sergančiu žmogumi. Visi prie lovio atbėga greitai ir noriai - nenorėdami sergančio **** krapštyti ir naktimis klausytis seno žmogaus dejonių.
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)