AKTORIAUS V. VAIČEKAUSKO LIKIMĄ SULAUŽĖ NUO SCENOS IŠTARTA FRAZĖ

Teatralų prisiminimuose neseniai minėti faktai apie KGB agentų šešėlį meno pasaulyje sukėlė nemažai atgarsių. Prisiminta istorija, kai viena frazė, išrėžta nuo scenos, nulėmė aktoriaus Vilhelmo Vaičekausko karjerą. Apie tai papasakojo ir jo sūnus, žinomas klaipėdietis Gintaras Vaičekauskas.

Neteko vaidmenų

Uostamiesčio teatralai dienraščio „Klaipėda“ publikacijoje „KGB rūpėjo ir teatras“ (2023 10 28) dalijosi prisiminimais apie 1970 m. nutikusį skandalą teatro pasaulyje.

Prieš 53 metus aptarinėta tuomet neoficialiai itin pagarsėjusi tėvo ir sūnaus Brazinskų pabėgimo į Turkiją istorija.

Lietuviai, skrisdami iš Batumio į Suchumį, privertė pilotą SSRS lėktuvą su keleiviais nutupdyti Turkijoje.

Tuo metu, kai visa Sovietų Sąjunga ūžė nuo tokio akibrokšto, aktorius V. Vaičekauskas, vaidindamas Skapeną legendiniame spektaklyje „Skapeno klastos“, rėžtelėjo ant liežuvio galo pasisukusią frazę apie Turkiją.

Po to V. Vaičekausko pavardė ilgam išnyko ne tik iš afišų, bet ir iš viešumos.

„Daug kas prisimena, kad tokia istorija buvo nutikusi. Tik jau tos garsiosios frazės autoriaus nepamena. O viskas buvo pasakyta ne kažkur užkulisiuose, o nuo scenos, prieš pilną salę žiūrovų“, – pasakojimą apie tėvą pradėjo G. Vaičekauskas.

Daugelis prisimena, kad šis spektaklis sovietmečiu rinkdavo pilnas sales žiūrovų. Legendinę komediją mėgo tiek inteligentija, tiek periferijos gyventojai.

Pats V. Vaičekauskas yra pasakojęs, kad atlikdamas šį vaidmenį jis specialiai ieškojęs improvizacijų, o ir pačiame spektaklyje jų tuomet buvę nemažai. Nuotaikingi ekspromtai, matyt, labiausiai ir traukė žiūrovus.

Taip aktoriai pagyvindavo jau gerokai „padėvėtą“, nebe pirmus metus vaidinamą spektaklį.

Gastrolėse jie specialiai pasidomėdavo vietinėmis aktualijomis ir sukurdavo dainas apie kokią nors lankomo miestelio ar rajono įžymybę.

V. Vaičekauskas tuo metu vaidino Vilniuje, Jaunimo teatre. Molière’o pjesėje režisierius Vytautas Čibiras V. Vaičekauskui patikėjo pagrindinį vaidmenį.

Charizma: kolegos V. Vaičekauską vadino nepamėgdžiojamu aktoriumi. Tik jo sūnui Gintarui genais atiteko tam tikros tėvo manieros. E. Butkevičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.

Prikalbėjo ir apie konjaką

Teatralų atsiminimuose įstrigusi istorija nutiko 1970 m.

Vaidindamas „Skapeno klastose“ V. Vaičekauskas ištarė frazę, po kurios aktorių juoda „Volga“ apklausai išsivežė saugumiečiai.

Valstybinio jaunimo teatro TSKP narių susirinkimo protokole užfiksuotas V. Vaičekausko pasiaiškinimas: „Pjesėje yra toks tekstas: „Vien mintis apie bylinėjimąsi mane nuvys iki pačios Indijos.“ Dar žymiai anksčiau, prieš lėktuvo užgrobimą, gastrolėse aš kartais sakydavau šią repliką taip – „iki Turkijos“, kadangi pjesėje daug kur kalbama apie Turkiją.“

Taip pirminės partinės organizacijos nariams aiškinosi V. Vaičekauskas.

Anuomet niekam nebūtų kilusi mintis viešai aptarinėti lėktuvo užgrobimo ir pabėgimo į Turkiją istorijos. Už tai būtų grėsusi byla.

„Yra dvi versijos dėl tėvo sužlugdymo. Vieni sako, kad šį spektaklį atėjo žiūrėti visa KGB grietinėlė. Bet yra ir kita versija – esą jį galėjo kažkas paskųsti. Tad tėvui beliko kėdes teatre nešioti. Pats jis apie šį įvykį nenorėdavo kalbėti. Beje, nieko iš kolegų nekaltino ir nesimėtė įtarimais. Bet taip ir liko antitarybiniu iki mirties“, – prisiminė aktoriaus sūnus G. Vaičekauskas.

Pasirodo, ne tik dėl frazės apie Turkiją tuomet vyko svarstymas.

Kitas aktorius nuolat leptelėdavo frazę nuo scenos, kad tuojau brangs konjakas. Jis taip pat sulaukė partijos veikėjų pylos.

„Žiūrovams įstrigo dvi improvizacijos: apie konjako pabrangimą ir pabėgimą Turkijon“, – taip įrašyta 1970-aisiais vykusiame Jaunimo teatro partijos susirinkimo protokole.

Atleido „už netaktą“

Tuomečio kultūros ministro Liongino Šepečio pasirašytame įsakyme buvo pažymėta, kad spektaklio metu aktorius V. Vaičekauskas pakeitė repliką.

„Ko pasekoje gavosi didelis politinis netaktas. Įpareigoti teatro direktorių A. Mažuolį atleisti V. Vaičekauską iš darbo“, – parašyta ministro įsakyme (kalba netaisyta – A. A.).

„Daug laiko praėjo, kol jis sulaukė kokio nors pakvietimo vaidinti. Net epizodinį vaidmenį suvaidinus legendiniame kino filme „Tadas Blinda“, titruose jo pavardė nebuvo įrašyta. Viskas dėl to 1970-aisiais nutikusio įvykio“, – prisiminė G. Vaičekauskas.

Vis dėlto V. Vaičekausko teatralai nepamiršo – aktorius sulaukė kvietimo į „Lėlės“ teatrą.

O kiek vėliau į didžiąją sceną Kauno dramos teatre aktorių pakvietė vyriausioji režisierė Dalia Tamulevičiūtė.

Paveldėjo charizmą

G. Vaičekauskas pripažino, kad iš tėvo jis paveldėjo ne tik charizmą, bet ir antisovietines pažiūras.

Aš manau, kad mes su tėvu turime kitą specialybę. Mes abu – Vaičekauskai.

„Mes su tėvu buvome labai artimi. Jo kaimas Padubysyje, kur jis gimė ir užaugo, man buvo viskas. Kiti sako, kad visos mano manieros yra iš tėvo. Juk mes abu – kūrybininkai, artistai“, – sakė G. Vaičekauskas.

Tėvas ir sūnus Vaičekauskai savo gyvenimo apdovanojimus gavo vienu metu.

„2000 metais aš gavau du „Ad Rem“ apdovanojimus už nuopelnus žurnalistikoje, o tėvas gavo dvi „Fortūnas“ už nuopelnus teatre. Vieną 2000 metais, kitą – 2009-aisiais“, – prisiminė G. Vaičekauskas.

Aktorius V. Vaičekauskas vėliau sovietmečiu sulaukė tik antraeilių vaidmenų.

Jį buvo galima išvysti filmuose „Nebūsiu gangsteriu, brangioji“, „Neatmenu tavo veido“, kituose kino filmuose.

Po V. Vaičekausko Skapeną spektaklyje vaidino kitas tuomet žinomas aktorius Rolandas Butkevičius.

Nacionalinis Kauno dramos teatras neseniai socialiniame tinkle pasidalijo prisiminimais apie prieš 50 metų įvykusią premjerą.

Tuomet teatre įvyko pirmoji režisieriaus Gyčio Padegimo premjera. Tai buvo dviejų dalių miuziklas „Karlsonas ir vėl pokštauja“.

„Karlsoną vaidino mano tėvas, o Mažylį – mano pamotė Aldona Kudlaitė“, – prisiminė G. Vaičekauskas.

Ištrynė: legendiniame filme „Tadas Blinda“ vaidinusio V. Vaičekausko pavardės titruose nėra – toks buvęs nurodymas po aktoriaus akibrokšto. „Klaipėdos“ archyvo nuotr.

Incidentas baigėsi milicijoje

Scenos darbininku yra tekę padirbėti ne tik V. Vaičekauskui, kuris sakydavo, kad dirba dėstytoju, nes dėsto dekoracijas, bet ir jo sūnui Gintarui.

„Prieš eidamas į sovietinę armiją 1980 metais, aš dirbau scenos darbininku ir man tai buvo didelė garbė. Beje, į armiją išėjau ne komjaunuolis. Niekaip manęs nepriversdavo stoti į komjaunimą. O armijoje juk į Afganistaną išsiuntė. Visi stebėjosi, kad į karą siuntė ne komjaunuolį“, – prisiminė G. Vaičekauskas.

Į komjaunimą G. Vaičekauską privertė stoti vienas įvykis, nutikęs 1984 metais.

„Su kompanija ėjome iš „Žvejų“ baro, lydėjome bičiulį, kuris turėjo išplaukti į reisą. Einant per perėją Liepų gatvėje, sustojo mašina. Vairuotojas ėmė aiškinti, ko mes čia lėtai per perėją einame, ėmė plūstis. Kažkas iš kompanijos spyrė į jo mašiną. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo žinomas uostamiesčio žmogus. Kol pasiekėme Klaipėdos autobusų stotį, čia jau mūsų laukė milicijos „varanokas“, – pasakojo G. Vaičekauskas.

Kitą rytą G. Vaičekausko laukė svarstymas darbe, pasigirdo siūlymų atleisti iš darbo.

„Tada man tiesiai pasakė – arba eini lauk, arba stok į komjaunimą. O dar mama ėmė aiškinti, kad laikas man susitvarkyti gyvenimą, reikia stoti į institutą. Tuo metu dirbau „Ryto“ spaustuvėje. Po šio incidento priėmė mane į komjaunimą. Man rodos, komjaunimo sekretorė buvo tokia meistrė Virga. Ji sakė, kad antraip galiu netekti darbo kaip antitarybinis elementas ir nesusipratęs asmuo“, – prisiminė G. Vaičekauskas.

Vaidmenys: V. Vaičekauskas vaidino Karlsoną Gyčio Padegimo spektaklyje „Karlsonas ir vėl pokštauja“. Mažylį vaidino jo antroji žmona A. Kudlaitė. Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Po varžybų – blaivykla

1984 metais, jau tapęs komjaunuoliu, G. Vaičekauskas įstojo į Kauno kūno kultūros institutą (KKI).

„Bet komjaunime išbuvau tik devynis mėnesius“, – prisiminė G. Vaičekauskas.

Iš komjaunimo G. Vaičekauską išmetė dėl to, kad pateko į blaivyklą.

„Viskas nutiko po krepšinio varžybų. „Žalgirio“ komanda laimėjo rungtynes prieš Taškento universiteto komandą, rezultatu 102:99. Su kitos grupės seniūnu ėjome gatve ir pamatėme, kaip prie inteligentiško žmogaus, 4-osios vidurinės mokyklos ūkio dalies vedėjo privažiavo „katalaškė“. Tai yra blaivyklos mašina, pilna girtuoklių. Stotelėje, rankoje laikydamas portfelį, stovėjo ūkvedys, geras žmogus. Jie prie jo prisikniso, esą girtas. Aš nuėjau jo ginti, bet mane „subaladojo“ ir dar įkišo į mašiną, – G. Vaičekauskas priminė, kad sovietmečiu pareigūnai nesibodėdavo net viešoje vietoje mušti žmones. – Už tai, kad patekau į blaivyklą, mane nusprendė išmesti iš komjaunimo.“

O štai iš Kūno kultūros instituto G. Vaičekausko neišmetė. Jį tuomet užstojo tuometis instituto komjaunimo vadas Vydas Gedvilas, vėliau tapęs žymiu krepšinio treneriu.

„Nuo 1945 metų, kai buvo įkurtas KKI, tai buvo tik antras atvejis, kai iš instituto neišmetė žmogaus, patekusio į blaivyklą. Tai štai kaip aš įgijau buriavimo trenerio specialybę“, – pasakojo G. Vaičekauskas.

Paklaustas, kas labiausiai siejo su tėvu, atsakymą G. Vaičekauskas tėkštelėjo tik jam būdinga maniera.

„Aš manau, kad mes su tėvu turime kitą specialybę. Mes abu – Vaičekauskai“, – pareiškė G. Vaičekauskas.

Jo tėvas Vilhelmas mirė 2009 metų lapkričio 3 dieną.