– Labas, Andriau! Kalbamės vasarą, bet už lango – lyja, šalta, beveik gruodis! Kokias vasaras mėgsti? Ar karštis įkvepia gyventi ir kurti, o gal geriau – vėsuma ir šaltis?

– Labas! Man tai pats geriausias oras – kai apsiniaukę, lyja, tačiau pavasariškai šilta. Tada lengva kvėpuoti, nedusina dulkės. Man taip patinkanti melancholija labiau dera su šiuo oru nei su karščiu ir saule.

– Nors kalbamės liepą, nori nenori, išgirdęs grupės pavadinimą pagalvoji ir apie dvyliktąjį metų mėnesį. Liepa ir gruodis skiriasi ne tik oru, bet ir skambesiu Lietuvos muzikos padangėje. Koks Tau yra „Gruodis“ ir kiek jame gruodžio? 

– Tiesą sakant, „Gruodis“, kaip ir mėnuo, labai įvairus: iš vienos pusės, tai tamsiausias ir vienas šalčiausių metų epizodų, tačiau ir didžiausių metų švenčių laikas, kupinas šeimyniškos šilumos ir stebuklo. Taip turbūt galėčiau apibūdinti ir šį kūrybinį projektą, kurį sudaro tiek tamsios ir klampios temos, tiek ir meilės, svajingo džiaugsmo pilni kūriniai.

E. Danieliūtės nuotr.

– Atrodo, tau ir grupei visi metų laikai geri: daug koncertuojate, kuriate, ir štai – jau antrasis albumas! Ar kaip nors specialiai palaikote gan spartų tempą, ar kitaip būti tiesiog neišeina? 

– Turbūt neišeina, esu labai spirgantis! Nuolat turiu kuo nors užsiimti: muzikos kūryba, tekstų rašymu, vizualų kūrimu, scenarijų galvojimu ar tiesiog su mano darbu susijusiais procesais. Dabar jau esu trečio dainų rinkinio rašymo pusiaukelėje, tad, atrodo, ir jo ilgai laukti nereikės.

– Savo pirmąjį albumą „Kvetiapinas ir džinas“ esate apibūdinę kaip agresyvų, sunkų, tarsi atsimušimą į emocinį dugną. Jame visi kūrinių pavadinimai – didžiosiomis raidėmis. Rėksmingas, garsus, gal net piktas ar į save norintis dėmesį atkreipti judesys?

– Labai geras pastebėjimas! Iš dalies taip. Lyrinis subjektas albume išgyvena didelį emocijų spektrą, daugelis jų – gana neigiamos. Dažnai blogai besijausdami nesąmoningai ieškome pagalbos ir dėmesio – tai žmogiška prigimtis. Net būdami beviltiškos būsenos stengiamės išgyventi. 

– Visai neseniai pasirodęs „Gruodžio“ albumas yra jau antrasis, bet pavadintas „Iš naujo“. Braukiate viską, kas buvo iki šiol, pradedate visiškai naują, kitokį, etapą, žymite simbolinę pradžią ar dar kaip nors kitaip?

– Na, tikrai nesakyčiau, kad braukiame viską, kas buvo iki šiol. „Iš naujo“ tiesiog rodo atrastą kitą pusę, tai atsvara „Kvetiapino ir džino“ juodumui. Tačiau, praėjus šiek tiek laiko po antrojo albumo išleidimo supratau, kad bet koks kraštutinumas nėra labai natūralus ar naudingas ir negalime pamiršti ar nubraukti to, per ką ėjome, – tai dalis mus formavusių veiksnių. Todėl jau matau, kad trečiajame EP žengsime į brandesnę, nuogesnę kovą tarp viduje besisukančių in ir jang.

– Pirmajame šio albumo kūrinyje šokate ant bedugnės krašto. Koks tai jausmas? Ką pamiršti, suvaldyti, patirti ir išbūti padeda šis šokis?

– Turbūt mano tokia prigimtis – visada būti šiek tiek ant krašto. Pavojaus jausmas padeda pasijusti gyvam, įvertinti tai, kad viskas – laikina.

E. Danieliūtės nuotr.

– Trumpai pasidalyk įdomiausiomis detalėmis iš šio albumo kūrimo ir įrašų proceso. Jau girdėjau, kad visuose įrašuose dalyvavai apsivilkęs pižama, o kas dar buvo keista, kitaip, įsiminė, patiko ar visai nepatiko Tau ar kolegoms?

– Aha, kažkaip stengėmės šių įrašų metu sukurti kuo ramesnę atmosferą. Įrašų procesas labai skyrėsi nuo pirmojo darbo įrašų: albumo pagrindą įrašinėjome kartu, išlaikydami kuo artimesnį gyvam pasirodymui skambesį. Tai buvo daug smagesnis ir natūralesnis procesas.

– Kiek teko klausyti jūsų interviu, labai dažnai sulaukiate klausimų apie žanrus: jų maišymą, dermę ir pan. Ar yra toks žanras, kurį išbandyti su „Gruodžiu“ labai norėtųsi, ir toks, kuriam vis dėlto tartumėte griežtą ne?

– Atrodo, kad trečiojo EP skambesys bus sunkesnis ir griežtesnis nei prieš tai buvusių, tad mano svajonė groti stoner / garage roką, gal net alt metal išsipildys. Manau, kad niekad taip ir nepabandysime tradicinės popmuzikos, bet ką gali žinoti.

– Ar numatoma dar kokių nors netikėtų kūrybos posūkių? Ar tarsi viską pradėjus iš naujo galime tikėtis nuoseklumo be jokių staigmenų?

– „Iš naujo“ buvo tik etapas, žymintis vieną patyrimų sezoną, kupiną kontrastingo džiaugsmo ir išsilaisvinimo. Tačiau viskas praeina ir nauji gyvenimo etapai diktuoja naujus kūrybos posūkius.

U. Urbonaitės nuotr.

– Rugpjūtį jūsų ir klausytojų laukia nemažas koncertas buvusiame Lukiškių kalėjime. Kokios mintys prieš šį didelį įvykį? Koks pasiruošimo procesas?

– Tai labai svarbus koncertas, kuriame klausytojai išgirs ir pamatys ypatingų pasikeitimų. Koncerte apibendrinsime viską, ką darėme iki šiol, – ne tik „Iš naujo“. Bus užuominų ir į naują kūrybos etapą, dėl kurio nekantrauju labiau nei bet kada gyvenime.

– Buvusio kalėjimo scenoje jau esate groję. Kaip ten skamba jūsų muzika ir kaip skambės „Iš naujo“?

– Toje scenoje jaučiamės puikiai. Mėgstame dideles scenas, kuriose yra erdvės reikštis ir gyvuoti. Nors ir skambės tik dalis „Iš naujo“ kūrinių, tačiau skambės taip, kaip niekada prieš tai. Apskritai koncertas bus kitoks nei bet kada anksčiau – kodėl, suprasite tik apsilankę jame.