A. CICĖNAITĖ: NORIU IKI DUGNO IŠSEMTI SAVO BUVIMĄ AUSTRALIJOJE
"Planavome čia pagyventi kelerius metus, bet štai praėjo aštuoneri", – sako Sidnėjuje gyvenanti rašytoja Akvilina Cicėnaitė-Charles. Jaunimo pamėgta kūrėja pripažįsta esanti kiek atitrūkusi nuo lietuviško konteksto, todėl rašydama paaugliams prisimena savo pačios patirtis ir išgyvenimus.
Panašu, kad tai veikia – rašytojos romanas "Kad mane pamatytum" buvo nominuotas 2020 m. knyga. Nors pandemija sujaukė planus, kūrėja tikisi kitais metais aplankyti gimtąjį Vilnių ir susitikti su skaitytojais.
– Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip laikotės šiuo visiems sudėtingu laikotarpiu? Galbūt karantinas rašytojams kaip tik yra labai geras laikas – daug erdvės apmąstymams ir rašymui?
– Namuose dirbdavau ir iki pandemijos, tad išoriškai mano kasdienybė pasikeitė nedaug. Šis laikas išties galėjo būti labai produktyvus – apribotas judėjimas leidžia nesiblaškyti, padeda atsigręžti į čia ir dabar. O mažiau veiksmo išorėje reiškia, kad daugiau laiko ir erdvės lieka vidiniam vyksmui. Tačiau nerimas, nežinia dėl ateities, ypač pirmaisiais pandemijos mėnesiais – kovą ir balandį, trukdė susitelkti į kūrybą. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad rašytojui turi būti šiek tiek nepatogu.
Knygose tiesiog stengiuosi kalbėti universaliomis temomis. Tomis, kurios rūpėjo man, kai buvau paauglė, ir tomis, kurios rūpi šiuolaikiniams paaugliams.
– Jau beveik dešimtmetį gyvenate Sidnėjuje. Kaip Australija dorojasi su koronaviruso pandemija? Šis žemynas atrodo toks atitolęs nuo likusio pasaulio.
– Tai, kad Australija taip toli nuo viso likusio pasaulio, ilgą laiką man atrodė didžiulis jos trūkumas. Bet dabar, koronaviruso kontekste, šis atokumas tapo pranašumu. Uždarius sienas, Australijai palyginti neblogai sekėsi kovoti su pandemija. Gyvenu Naujajame Pietų Velse, kur pastaruoju metu naujų viruso atvejų nenustatoma. Neseniai ir Melburne nutrauktas ilgą laiką trukęs karantinas. Deja, kol kas dar neaišku, kada bus atnaujinti tarptautiniai skrydžiai. Šiuo metu Australija labai riboja atvykstančiųjų skaičių, tad, jei dėl kokios nors priežasties privalėčiau išvykti, grįžti atgal būtų be galo sudėtinga.
– 2009-aisiais išvykote studijuoti į Naująją Zelandiją. O kaip atsidūrėte Australijoje, Sidnėjaus mieste, kuris vėliau tapo jūsų namais?
– Studijuodama Naujojoje Zelandijoje, per bendrus draugus susipažinau su savo būsimuoju vyru Patricku. Jis tada buvo visai neseniai atvykęs į šios valstybės sostinę Velingtoną. O prieš tai gyveno ir dirbo Sidnėjuje bei Monrealyje. Kai susipažinome, Patrickas dirbo Naujosios Zelandijos meteorologijos biure. Vėliau jis gavo savo svajonių darbo pasiūlymą Sidnėjuje.
Planavome Australijoje pagyventi kelerius metus, bet štai praėjo jau aštuoneri. Tad Sidnėjuje atsidūriau atsitiktinai, miestą jaukinausi ilgai, bet pastaruoju metu jaučiu, kad vis labiau pamilstu Australiją. Norisi išsemti savo buvimą čia iki dugno, kad kai išvažiuosiu, netektų gailėtis dėl dalykų, kurių nepadariau, ar vietų, kurių nepamačiau. Australijos gamta mane pakerėjo nuo pat pirmų gyvenimo čia dienų, ji iki šiol man atrodo magiška. Ypač vietovės, traukiant į šalies gilumą, kur ima driektis krūmokšniai ir raudono smėlio plynės. Toje begalinėje erdvėje jaučiuosi esanti namie. Šis grožis žodžiais tiesiog neperteikiamas.
– Velingtone susipažinote su savo vyru. O kokios jis tautybės – galbūt Naujosios Zelandijos gyventojas? Ar santykių pradžioje nekildavo problemų dėl kultūrinių skirtumų? Galbūt jūsų sutuoktinis artimas literatūros pasauliui?
– Patrickas yra kanadietis, bet nemažai keliavęs ir gyvenęs svetur. Kai susitikome, abu jau kurį laiką gyvenome ne savoje, o trečiojoje užsienio šalyje. Gal dėl to kultūrinių skirtumų nesureikšminame? Dabar mano vyras dirba Australijos oro linijų bendrovėje "Qantas" aviacijos meteorologu. Jis dievina savo veiklą – tai jam ne tiek darbas, kiek aistra, gyvenimo būdas. Mane žavi toks atsidavimas profesijai, gal dėl to, kad ir man literatūra – daugiau nei darbas. Ir nors Patrickas labai toli nuo literatūros pasaulio, jis visuomet mane palaiko.
– Jūsų naujausias romanas "Kad mane pamatytum" ("Alma littera", 2020) nominuotas Metų knyga paaugliams. Jis mus nukelia į 1999-uosius, kai keturiolikmetė Gilė išgyvena tikrą šeimos dramą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį aprašėte ir kitame sėkmės sulaukusiame romane – "Niujorko respublika" ("Alma littera", 2015). Kodėl šis laikotarpis jums toks artimas? Apskritai, pastaruoju metu lietuvių autoriai savo kūriniuose labai pamėgo laukinio dešimtojo dešimtmečio temą. Kaip manote, kodėl?
– Pastaruoju metu knygų ta tema tikrai gausu – galima paminėti Rimanto Kmitos romaną "Pietinia kronikas", Virginijos Kulvinskaitės "Kai aš buvau malalietka", Vaivos Rykštaitės "Lizos butą". Ir ne tik knygų – prisiminkime ir MO muziejaus parodą "Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR".
Nenuostabu, kad vis daugiau kalbama apie šį metą. Visų pirma, tai lūžio ir pokyčių dešimtmetis. Praėjo trisdešimt metų – tai pakankamas laikas, kad atsirastų distancija ir noras reflektuoti. Ratas apsisuka, kūrėjai panūsta atsigręžti į praeitį – ne tik šalies, bet ir į savo asmeninę. Dešimtasis dešimtmetis taip pat yra laikas, kai dabartiniai rašytojai išgyveno savo vaikystę ar paauglystę. Tad, atsigręždami į dešimtąjį dešimtmetį, jie kartu atsigręžia į save, neretai nostalgiškai ieškodami prarasto laiko.
Iš dalies ir aš rašiau "Niujorko respubliką" ir "Kad mane pamatytum", reflektuodama savo vaikystę ir paauglystę. Kadangi gyvenu labai toli nuo Lietuvos, šis judesys atgal, noras naujai pamatyti tai, iš kur tu esi, man atrodo itin dėsningas ir suprantamas.
– Ar, rašydama romanus, atlikote kokį nors tyrimą, padėjusį prisiminti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį? Koks jis jums atrodo dabar – galbūt naivus ir kupinas gąsdinančių pokyčių? Juk šiuo metu gyvenate visai kitokiu laiku, tolimame pasaulio krašte.
– Rinkti medžiagą kūriniui yra mėgstama mano darbo dalis, tam skiriu daug laiko. Kartais kaip tik šis procesas padiktuoja naujų įžvalgų tekstui. Šiek tiek prisiminiau pirmuosius nepriklausomybės metus, kiek daugiau – amžių sandūrą, bet vis dėlto negalėjau pasikliauti vien tik savo atmintimi. Rašydama "Niujorko respubliką" skaičiau istorines, publicistines knygas apie anuometinius įvykius, varčiau savo vaikystės dienoraščius. Rašydama "Kad mane pamatytum", bibliotekoje perverčiau krūvą 1999-ųjų dienraščių ir žurnalų, klausiausi anų laikų muzikos, naršiau internete, kalbėjausi su žmonėmis, kurie anuomet buvo vaikai ar paaugliai, domėjausi, ką jie prisimena.
Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis išties įsirėžęs į atmintį spalvingais, atpažįstamais vaizdiniais. Bet paskutiniais dešimtmečio metais tos spalvos priblėsta, laukinis dešimtasis dešimtmetis baigiasi, šalis ima vis labiau tolti nuo sovietinės praeities. Atvaizduoti tekste tą pereinamąjį laiką nebuvo paprasta. Klioviausi iš pažiūros nereikšmingomis detalėmis, kurios padėjo skaitytojus perkelti į netolimą praeitį. Buvo svarbu, kad fiksuojamos detalės organiškai įsilietų į tekstą. Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis man atrodo be galo išsitęsęs, tarsi toje dešimtyje metų būtų tilpusi pusė gyvenimo. Regis, apie jį dar bus parašyta ne viena knyga.
– Jūsų knygas jaunieji skaitytojai tiesiog dievina. Kaip randate kelią į jaunuolių širdis, užčiuopiate jiems svarbias temas? Juk nebesate paauglė, o ir gyvenate toli nuo Lietuvos, nesate artima lietuvių paauglių kontekstui.
– Jei atvirai – nežinau. Kaip ir sakote, jau daug metų nebegyvenu Lietuvoje, esu atitrūkusi ir nuo lietuvių paauglių, ir apskritai nuo lietuviškos literatūros konteksto. Net ir nesiryžtu rašyti apie šiuolaikinius paauglius. Nežinau, kuo jie gyvena, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaito, kokius kompiuterinius žaidimus žaidžia ar ką veikia socialiniuose tinkluose. Rašant "Kad mane pamatytum" vis kildavo dvejonių – ar tikrai turiu ką jiems pasakyti?
Kita vertus, tokios dvejonės turbūt būdingos ne tik man, bet ir apskritai kūrėjams, kad ir kur jie gyventų, kad ir kokioms auditorijoms rašytų. Tad galiausiai knygose tiesiog stengiuosi kalbėti universaliomis temomis. Tomis, kurios rūpėjo man, kai buvau paauglė, ir tomis, kurios rūpi šiuolaikiniams paaugliams. Nesvarbu, kad aš augau XX a., o jie – XXI a. Paauglystėje visada svarbu būti pamatytam.
Rašau apie tai, kas gelia, ką skauda. Kai kuriu paaugliams, man norisi lengvumo, šviesos – net ir tada, kai prabylu sunkesnėmis temomis. Ir kai sulaukiu savo jaunųjų skaitytojų atsiliepimų, suprantu, kad jiems aktualu ne tai, ar rašau apie šiuolaikinį kontekstą, ar keliuosi į praeitį. Svarbu, ar pasakojimas autentiškas ir ar knygos veikėjų patirtys bei išgyvenimai atliepia jų išgyvenimus. Tikiuosi, kad mano knygos nutiesia tiltą tarp kartų.
– Savęs nelaikote emigrante, o tiesiog lietuve, šiuo metu gyvenančia Australijoje. Ar prieš pandemiją dažnai tekdavo apsilankyti gimtajame Vilniuje?
– Paprastai Vilniuje stengiuosi apsilankyti kartą per metus. Šiemet taip laimingai sutapo, kad vasario mėnesį vykau į Knygų mugę, tad dar spėjau paviešėti prieš užsidarant valstybių sienoms. Kol kas, kaip minėjau, tiek išvykti iš Australijos, tiek ir į ją sugrįžti yra gan sudėtinga – bet neprarandu vilties grįžti į Lietuvą 2021-aisiais.
Akvilina Cicėnaitė-Charles. Asmeninio archyvo nuotr.
Dvasių namai
Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man.
Mudvi kalbamės apie tuos, kurie mirė jauni, ir tuos, kurie mirė seni. Vardijame jų gyvenimo prasmes ir nutylime beprasmybę. Žodžiais išglostome jų veidus ir išlydime jų vardus. Minime tuos, kurie mirė ligoninėse, ir tuos, kurie užgeso namie. Pastarųjų vis mažiau. Ligoniai atiduodami institucijų globai, jų išėjimas tampa sterilus, nepaliudytas. Kažkada mirtis buvo bendruomenės centre, o išlydėjimas – viešas, kolektyvinis. Kažkada nešvanku buvo kalbėti apie seksą, dabar neminėtina tapo mirtis – anglų antropologas Geoffrey Goreris tai yra pavadinęs mirties pornografija.
Vis dar sapnuoju prosenelę, kaip ir kasmet, sakau mamai. Reikia užpirkti Mišias, kaip ir kasmet, atsiliepia ji. Sėdime ir geriame kavą ten, kur mano prosenelė mirė. Tada, prieš dvidešimt metų, čia buvo jos lova, dabar sienos išgriautos, pastatytas virtuvės stalas. Noriu pasakyti mamai, kad kai sapnuoji savo mirusius, nepadeda nė šimtas Mišių. Kad išvažiuodama nežinojau, jog išsivežu ne tik lagaminą su drabužiais ir knygomis, bet ir tuos, kuriuos palaidojau, ir tuos, kurių nespėjau palaidoti. Ir nors įsikrausčiau į naujutėlius vis dar dažais kvepiančius namus, dvasios rado mane už tūkstančių kilometrų, už vandenynų, už durų su dvigubu užraktu, už netikėjimo anapusybe.
Išvykimo judesys kartu yra ir praeities amputacija. Mes turime praeitį, kurios norime neprisiminti. Bet dvasioms ne kliūtis mūsų pakeistos pavardės, adresai ir žemynai.
***
Šiemet buvo kelios akimirkos, kai labai norėjau namo. Kai skendome gaisrų dūmuose. Kai skendome naujienose apie pandemiją. Kai ant rankų laikiau savo mirštantį šunį, o po trijų mėnesių – kitą. Noriu namo, galvojau vairuodama namo iš veterinarijos klinikos, balkone šluodama pelenus ir apdegusius lapus, kurių iš miškų gaisrų atpūtė vėjas, galvojau tolimame žemyne uždarytomis sienomis. Noriu namo, ten, kur amžinas sekmadienis, kur mano išorinės ir vidinės geografijos centras, kur nėra pandemijų, klimato krizių, kur nemiršta nei mylimieji, nei šunys. Noriu namo, galvojau žinodama, kad tokių namų, kokių noriu, nėra, kad namesnių namų nėra. Yra tik šitie.
***
Kartais man atrodo, kad negrįžtu ne dėl to, kad ištekėjau už kitataučio, ne dėl to, kad mano namai dabar šitame žemyne, bet todėl, kad negrįždama jaučiuosi nemirtinga. Išvykimas man atrodo nemirtingumo pažadas, nes kažkuri mano dalis niekuomet nesens – ji šmėsčioja senųjų namų veidrodžiuose, jos ieškau senamiesčio vitrinų atspindžiuose, tai jos pirštų žymės ant nesuskaičiuojamą daugybę kartų skaitytų knygų. Ir jei mirsiu čia, tolimame žemyne, mieste, kur taip lengva ištirpti, gal niekas ir nesužinos, kad esu mirusi. Jei bendruomenė žodžiais neišglostys mano veido ir neišlydės vardo, jei niekas virtuvėje prie kavos puodelio nekalbės apie mano mirtį, gal iš tikrųjų ir nebūsiu mirusi.
***
Kai buvau trylikos, maniau, kad keturiasdešimtmečiai nebegali įsimylėti. Sulaukusi keturiasdešimties galvoju taip pat. Man rūpi nebe meilė, o nemirtingumas. Nemirtingumo ieškau žodžiuose – savos ir svetimos kalbos. Žinau, kad mirties baimė skamba taip pat bet kuria pasaulio kalba. Išvykusi visą laiką nešioju ilgesio sunkumą tarsi nepagimdytą kūdikį. Jaučiuosi savo vietoje tada, kai jaučiuosi ne savo vietoje. Rašau apie save, nes nebeturiu ko slėpti. Beyond a certain age, sincerity ceases to feel pornographic, rašė Douglas Couplandas. Mano istorijos niekuo neišskirtinės, kaip ir aš, ir ta mintis, užuot liūdinusi, guodžia. Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia, net kai kalbame ir mirštame skirtingomis kalbomis, net kai gyvename skirtinguose žemynuose uždarytomis sienomis. Mūsų bendros istorijos yra mūsų priebėga, namai, kai tokių namų, kokių norime, nėra, kai namesnių namų nėra. Yra tik šitie. Namai, kuriuose sklando niekada mūsų nepaliekančios, kartais viltį dėl mūsų prarandančios, kartais su šypsena į mus žvelgiančios dvasios.
Iš teksto, publikuoto kultūros platformoje "Magazinas"
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
4 komentarai -
BNS inf.5 komentarai -
1 komentarai
isvertus y lietviu kalba ...skambetu mazdaug taip